Mariau, ar seniai keliaujate?
Nuo studijų Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas; KTU) laikų. Pavyko įsitraukti į žygeivių bendruomenę „Ąžuolai“. Jos nariai – rimti keliautojai – mokė žygiuoti, pažinti Lietuvos kultūrą, istoriją, etnografiją. Sovietmečiu etnografinis turizmas nelabai skatintas, bet žygeiviams buvo svarbu ne kuo didesnį atstumą nueiti, o kuo daugiau sužinoti, pažinti istorinį, socialinį šalies kontekstą. Būdavo, išeini savaitgaliui, aplankai Šatrijos kalną ar mitologinį Lopaičių akmenį su plokščiadugniu dubeniu, o per atostogas vykstame toliau, tarkim, į Kaukazą ar Altajaus kraštą, Tian Šanį...
Kodėl studentas pasirinko ne, tarkim, šokių, o žygeivių kolektyvą? Gal šeimoje buvo keliautojų?
Na, šokti reikia mokėti. Mes mokame šokti į akis (juokiasi). Vaikščioti pradedame kur kas anksčiau nei šokti. Mano šeimoje yra daug gamtininkų. Senelis Antanas Minkevičius – botanikas ir mikologas, akademikas, profesorius, tėvai ir krikšto tėvai – geografai, meteorologai. Senelis daug keliavo po Lietuvą, pasiimdavo ir mane. Tada man, vaikui, vaikščioti po miškus atrodydavo bausmė, juk buvo linksmesnių dalykų – futbolas, įvairios atrakcijos. Priverstinis vaikščiojimas įaugo į kraują ir pasidarė natūralus, tad kai studijuodamas sužinojau apie žygeivių būrelį, ten ir pasukau. Buvau užkrėstas žygiavimo virusu. O štai profesinių įgūdžių – institute įgijau inžinieriaus elektroniko specialybę – neturiu, vargu ar lemputę pakeisčiau (juokiasi).
Vadovaujate furnitūros gamybos įmonei. Kaip iš elektronikos nuklydote į šią sritį?
Kai baigiau universitetą, griuvo senoji sistema, mano karta išėjo į niekur. Naujus pamatus kūrėme, kaip kas išmanėme. Pavadinimas „furnitūra“ likęs nuo sovietmečio. Iš tikrųjų tai yra maža sagų gamyklėlė, darome sagas Europos šalių ir JAV drabužių gamintojams. 98 proc. žmonių mano, kad sagas gamina nykštukai, bet užtikrinu – yra ne taip. O kelionės – mano laisvalaikis. Esu vilnietis, prieš trisdešimt metų iškomandiruotas į Kauną.
Baigęs studijas ir toliau žygiavote?
Žmogaus gyvenime yra etapas, kai baigiasi nerūpestinga jaunystė, pradedama dirbti, kuriama šeima, atsiranda kitoks požiūris į gyvenimą, – laiką skiri kitiems uždaviniams spręsti. Sulaukęs brandos grįžti prie esminių jaunystės pomėgių. Mano keliavimo pomėgis atsinaujino 2000-aisiais. Vėl ėmė burtis „Ąžuolo“ nariai, tik kelionės tapo kiek kitokios. Nebepakako pasivaikščioti, pasiklausyti paukštelių čiulbėjimo – norėjosi kai ką kartu nuveikti.
Daugelis mūsų, aš – taip pat, nuėjome piligriminį Šv. Jokūbo kelią (Camino de Santjago), vedantį į Ispanijos miestą Santjago de Kompostelą (Santiago de Compostela), iki įspūdingos katedros, kurioje ilsisi šv. Jokūbo palaikai. Vieni šį kelią traktuoja kaip religinį, kiti – kaip sportinį, kultūrinį, istorinį, socialinį ir pažintinį. Turint laiko, per mėnesį galima puikiai pažinti Ispaniją, sutikti daug įvairių kultūrų žmonių. Taigi mums kilo idėja tokią bendruomenę suburti Lietuvoje ir pabandyti padaryti panašų kelią čia. 2016-ųjų pabaigoje sumanėme smagiai praleisti atostogas – nueiti 500 km. Taip gimė šiuolaikinės piligrimystės kultūrinio turistinio kelio „Camino Lituano“ idėja. Maždaug po pusmečio Punioje vyko atidarymas. Šiame miestelyje prasidėjo pirmieji penki kelio „Camino Lituano“ etapai.
Pirmeiviai ne šiaip sau eina – jie išžvalgo, pramina takus, pažymi kryptį?
Šiandien „Camino Lituano“ jau driekiasi per visą šalį. Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena, nuo Žagarės, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis, pasiekia Lenkiją ir susijungia su Lenkijos piligrimų taku „Camino Polaco“. 500 km suskirstyti į dvidešimt etapų (dabar jų sužymėta ir paruošta 18, paskutiniai du bus parengti šią vasarą), kad per dieną būtų galima nueiti vidutiniškai 25 km. Lietuvą galima pereiti per tris savaites. Žvalgydami, kur galėtų eiti šis kelias, stengėmės, kad jis vestų per kultūrinius, religinius, gamtos objektus, kad etapų stotelėse veiktų nakvynės, maitinimo įstaigos, būtų visa reikalinga infrastruktūra. Kelią sužymėjome tradicinėmis geltonomis rodyklėmis ir kriauklėmis.
Sakote, kad etapo gale rasime nakvynės vietą. Kokios tai vietos?
Labai įvairios – parapijos, bendruomenės, senelių globos namai, klebonijos, turizmo sodybos, viešbutukai ir t. t. Nakvynės vietos Lietuvoje – problema, jų nėra daug, o, daugėjant keliautojų, trūksta. Mums atrodė svarbu, kad nakvynė būtų nebrangi – nuo 5 iki 15 eurų. Daugybė prie kelio esančių objektų man buvo naujiena. Tarkim, prie Šeduvos (Radviliškio raj.) yra įdomus Kleboniškių kaimo buities muziejus, turbūt net negirdėjote apie tokį.
Tai unikali vieta. Mediniu liepteliu ateini iki muziejaus teritorijos, pasibūni senoviniame kaime ir toliau žygiuoji iki nuostabaus Burbiškių dvaro, kur vyksta tulpių festivaliai. Įdomi dvaro istorija, nuostabus gamtovaizdis. Parką sudaro 3 ha tvenkinys su 15 salų, 11 tiltų ir lieptelių. Toliau – Rozalimas (Pakruojo raj.) – įdomus urbanistinio paveldo objektas. Šias vietas sukūrė ar iš pelenų savo rankomis prikėlė vietiniai žmonės. Jeigu nusišypsos laimė jų sutikti, sužinosite įdomiausių istorijų apie tai, kas čia vyko prieš šimtą, penkiasdešimt ar dešimt metų. Patirsite daug emocijų.
Ar „Camino Lituano“ susijungia su „Camino Polako“ ir „Camino Latvia“?
Su latviais susitikome šių metų kovo pradžioje ir paskatinome kurti tokį kelią. Latvijos ir Lietuvos pasienyje įkalėme bendrą stulpelį su užrašu „Camino Lituano“ – „Camino Latvia“, bet Latvijoje dar ne visi kelio etapai išžvalgyti ir parengti naudoti. Mes patys žvalgybinius žygius pradėjome Lazdijuose, nes reikėjo susijungti su keliu „Camino Polako“. Ėjimo filosofija yra per daug neplanuoti į priekį. Svarbu tik, kaip pragyventi šiandieną, – žiūrėjimas toli į priekį kelia stresą ir įtampą. O mes nežinome, kaip sakė M. Bulgakovas, kas laukia už kampo. Kelią ruošėme taip, kad gale etapo būtų kur pamiegoti ir pavalgyti, vidury jo – kur nusipirkti vandens, pyragaitį, kad kelias eitų ne asfaltu, autostrada, geležinkeliu, o vieškeliais, laukais, pro gražius istorinius kultūrinius ir gamtos paminklus.
Pirmeiviui visada sunkiausia, bet ir atradimo džiaugsmas didžiausias, tiesa?
Kad parengtume etapą, rastume geriausią kelią, mums reikia trijų, keturių ar net penkių žvalgybinių žygių. Tai – mūsų pomėgis, nors kol visa randame, užtrunka. Nueiname po 30 ar 40 km per šešias ar septynias valandas. Svarbiausia einant rasti savo ritmą. Tai patartina ir einantiesiems „Camino Lituano“. Jei nori pasikalbėti, prie ko nors galima prisigretinti, nori – gali eini vienas.
Šv. Jokūbo kelią XII a. pramynę piligrimai keliavo asketiškai, melsdamiesi ir tikėdami, kad ir nieko neturėdamas nueisi kelią taip, kaip Dievas duos...
Mes patys save juokais vadiname kelių statybos trestu – „statome“ kelią. O kokia intencija eisite jūs, tai – asmeninis reikalas. Tarp žygeivių, kaip ir tarp einančiųjų Šv. Jokūbo keliu, yra akcentuojančiųjų religinį, yra – socialinį, yra – tik kultūrinį kontekstą, o yra tokių, kuriems svarbu viskas. Pastebime, kad taip tampa populiaru paminėti šeimos ar asmenines šventes, jubiliejus, juk pakeliui galima susipažinti su kulinariniu paveldu – pavalgyti dzūkiškų bandų, razavų blynų (ruošiamų iš rupiai maltų miltų), virtienių ar totoriškų patiekalų, užsisakyti Pakruojo alaus ar giros degustacinę pamoką.
XII a. Šv. Jokūbo kelias buvo tik religinės paskirties – piligrimai, maldininkai keliavo į šventas vietas. Dabar jis įgauna platesnį kontekstą, nors kai kuriais atvejais gal ir perlenkta lazda – jis per daug sukomercintas. Apie „Camino Lituano“ to nepasakysi – tai pabrėžia ir užsieniečiai.
Unikalu, kad tai yra savanoriškas projektas, mes neimame už nieką nė vieno cento. Tokia griežta yra mūsų nuostata. Žmonės tiesia „Camino Lituano“ savanoriškai, siekdami pasaulį padaryti gražesnį. Norisi nuvalyti dulkes nuo šalies istorijos, kultūros paveldo, gamtos paminklų, parodyti, kiek daug gražių vietų yra mūsų šalyje.
Visi Vilniuje matėme Šv. Onos bažnyčią, o apie unikalią Jakiškių Šv. Ignaco koplyčią (Joniškio raj.) mažai kas girdėjo. Arba – kad Lygumų Švč. Trejybės bažnyčia (Šiaulių r.) yra trečia pagal aukštį Lietuvoje. Unikali yra pagoniškas ir krikščioniškas senosios Lietuvos tradicijas vienijanti Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Kartais mūsų kelyje nutinka netikėtų įvykių. Pernai rengėme kultūrinį žygį į Šatenius – padedami Jolantos Donskienės, filosofo Leonido Donskio našlės, Kėdainių bendruomenės narių H. Vaicekausko, A. Juknevičiaus, organizavome Česlovui Milošui skirtą renginį. Šateniai – šio rašytojo gimtinė. Jis yra sakęs, kad tikrasis gyvenimas vyksta ne didmiesčiuose, o mažuosiuose pasaulio centruose.
Lietuvoje tokių daug, tarkim, – daug unikalios patirties turinti ir mus ožkų pienu vaišinanti močiutė. Arba seni takeliai, kuriais žmonės eidavo į atlaidus. Tai mūsų istorinis paveldas, jį verta atkapstyti ir leisti kitiems pamatyti. Kol kas nematėme nė vieno žmogaus, kuris, įveikęs „Camino Lituano“, grįžtų nukabinęs nosį, blogos nuotaikos. Ir nesvarbu, kad dušas ne toks patogus kaip 5 žvaigždučių viešbutyje. Džiugu, kad šiuo keliu tiki savivaldybių, seniūnijų vadovai, vietos žmonės. Jie mus pasitinka su zrazais, sūriu, pienu, duona.
Yra ir etapų žemėlapiai?
Aš, kaip inžinierius, paruošiau žemėlapius, sužymėjau objektus programoje „Google Maps“. Galite išsispausdinti popierinius variantus arba į mobilųjį telefoną atsisiųsti nuorodas. Informacija dar tobulintina, bet jau pakankama, pažymėtos lankytinos, nakvynės ir maitinimosi vietos, nurodyta, kaip nueiti iš taško A į tašką B. Nueiti galima ir sekant rodyklėmis, jos išdėliotos kas penkios ėjimo minutės.
Kokia yra jūsų, entuziastų, grupė?
Mūsų organizacija yra amorfinė: vieni prisijungia, kiti išeina, nėra struktūros, prezidentų, nevykdome finansinės veiklos. Prie projekto vienaip ar kitaip yra prisidėję maždaug 70 žmonių.
Kas Jums yra kelionė? Ar kelias Jums – ir filosofinė kategorija?
Kelionės esmė – eiti ir išgryninti tikrą save. Einant galima išvaikščioti problemas, išvalyti galvą nuo kasdienių rūpesčių, buities, slogių minčių. Ispanijoje ėjau per Tabernaso dykumą – 40 km – be vandens ir maisto. Tam tikru momentu supranti, kad nebeatsimeni savo pavardės. Taip išsivalo galva! Vienas mano sūnų Šv. Jokūbo kelią įveikė anksčiau negu aš. Jis buvo pasirengęs tris dienas eiti vienas, kad pasikalbėtų su savimi. Sakė: „Tėti, patikėk, nėra apie ką daug kalbėtis su savimi. Diena pusantros, ir viskas.“ Išsisprendi vidines dilemas, ir tiek.
Nuėjęs Šv. Jokūbo kelią, aš nebedarau 40 proc. darbų, kuriuos iki tol darydavau. Išsivalai ir dvasiškai, ir nuo rutinos, buitinių rūpesčių. Kartais su tais pakeleiviais iš Ispanijos susitinkame atsigerti arbatos. Vienas penkiasdešimtmetis gražiai pasakė: „Supratau, kad už nugaros liko daugiau, negu laukia priekyje.“ Kai tai suvoki, kiekviena diena pasidaro brangi, nebedarai to, ko nenori daryti. Keli procentai Šv. Jokūbo kelią įveikusių žmonių kardinaliai keičia savo gyvenimą, darbus, net šeimas. Tai lyg prevencinis ambulatorinis gydymas.
Ar savo sūnus taip pat užkrėtėte žygiavimu?
Vyresnieji prie kelionių įpratę nuo vaikystės, pirmąsias 25 km keliones per Mirusias kopas Neringoje (dabar ten draudžiama vaikščioti) įveikė būdami penkerių, o jauniausiojo pasiekimas – 18 km žygis, kai jam buvo šešeri. Vaikas eina, patiria nepaprastų įspūdžių ir užsikrečia keliavimu.
Kas Jums keliaujant sunkiausia?
Nelygu, kokia kelionė. Jeigu kopi į Monblaną, būna – trūksta deguonies, tada sunku fiziškai. Jei kelionė ilgesnė, paprastai ketvirtą, penktą ar šeštą dieną pradedi mąstyti: „Velnias nešė į tą galerą, ką aš čia veikiu?“ Bet tai praeina, ir toliau žaviesi kelione. Sunku, jei tavo bendražygis privalomas, o kas nors tarp jūsų nesutampa, – kelyje žmonės greitai atsisijoja. Ispanijoje supranti – eini tik su tais bendražygiais, kurie tau tinka ir kuriems tu tinki. Niekas neįpareigoja bendrauti su tau nemielu žmogumi. Kelionėje sunkumų nematau. Jei iš lėktuvo nukrisi į džiungles, bus sunku. Kai keliauji pasiruošęs, kelionė yra malonumas.
Savo feisbuko paskyroje cituojate Jono Meko „Laišką iš Niekur“: „Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nedaug tereikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio...“ J. Mekas siūlo atsisakyti visko, ko nereikia...
Šiuos Jono Meko žodžius interpretuoju kaip atsisakymą planuoti, kurti vizijas, strategijas. Mes įklimpstame į savo planus ir lūkesčius, šiuos dar primetame kitiems, tada atsiranda įtampa, pyktis. Lėtu tempu aukštų pozicijų politikoje, versle galbūt nepasieksi, bet tai nereiškia, kad neturi krypties ir atsakomybės. Kryptis yra, tik tai, ko nepadarėme šiandien, padarysime rytoj – kaip išeis natūraliai.
Ar reikia fiziškai pasirengti kelionei pėsčiomis?
Nesu konsultantas, treneris ar gydytojas. Ispanijoje sutikau tokių, kurie išėjo pakilę nuo kompiuterių. Jei nesi gerai fiziškai pasiruošęs, organizmas nesupranta, kas vyksta. Net ir mums, įpratusiems eiti ilgus atstumus, pirmos trys dienos būna sunkios. Ketvirtą įsijungia vidiniai resursai, organizmas supranta, kad kitaip nebus.
Ypatingai ruoštis nereikia, pakanka stebėti vidinius signalus, sekti savo tempą, kad nesikeistų kvėpavimo ritmas. Jei pradedi kvėpuoti kaip maratono bėgikas, vadinasi, eini per greitai. Patartina kas 50 minučių pailsėti – atsisėsti, atsigerti vandens, suvalgyti sumuštinį. Taip tolygiai palaikoma energija. Kai kurie žmonės mano: einu dvi valandas ir gerai jaučiuosi, taip nueisiu ir likusias šešias. Jei nepailsėsi, organizmas per kitas valandas išseks.
Ką reikėtų pasiimti į kelionę?
Na, moteriai patartina į kuprinę įsimesti aukštakulnius ir vakarinę suknelę – gal užsuksite į kokį vakarėlį (juokiasi). Kiekvienam – individualiai. Man pakanka vandens ir šokolado. Žygiuojant verčiau neprisivalgyti, bet saldumynai pravers, jei organizmui ims trūkti gliukozės. Apranga – turistinė, batai – patogūs. Ryte pavalgote ten, kur miegojote, vakare maisto gaunate nakvynės vietoje, o žygiuojant pakanka sumuštinio. Kelionė yra malonumas, visada galima sustoti, pasakyti sau: „Man užtenka“, išsikviesti taksi. Kam save prievartauti?
Nuo ko pradėti ruošiantis eiti „Camino Lituano“?
Užsakyti nakvynės vietas. Šis kelias dar nėra toks populiarus kaip Ispanijoje, ten nakvynę siūlantieji žino, kad kiekvieną vakarą kas nors ateis. Mūsiškiai nėra įsipareigoję, kartais būna išvykę. Kol kas nakvynės vietų nėra daug, kai kuriais savaitgaliais visos būna užimtos. Nakvynės vietose yra virtuvėlės, žygeiviai patys gali pasigaminti vakarienę. Kai kur ją parūpina šeimininkai. Pavyzdžiui, Daukšiagirėje (Prienų raj.) nuostabi šeimininkė Nijolė patieks vakarienę ir pusryčius, ar eisit vienas, ar jūsų bus dvidešimt... Ateityje galimybių daugės, projektas įsibėgėja.
Mačiau nuotraukas senjorų, kurie kelią „Camino Lituano“ įveikė dviračiais. Gal galima važiuoti ir motociklais?
Maršrutą galima nukeliauti pėsčiomis arba dviračiais. Yra vietų, kur dviračiu nepravažiuosi. Pavyzdžiui, prie Alytaus esantis Vizgirdo miškas išvagotas kalnų kalnelių, ten dviratį tektų stumti. Praėjusiais metais prie mūsų prisijungė visą gyvenimą keliaujanti aštuoniasdešimtmečių pora – su dviračiais ir palapinėmis. Jie važiavo priekyje, mūsų vis palaukdavo. Motociklu būtų galima keliauti, bet nesinorėtų, kad sunkesnis transportas tuos kelelius išvagotų, – pėstiesiems taptų sunku eiti.
Ar matote ir ekonominę šio kelio naudą? Tikėtina, kad ilgainiui jį rinksis ir daugiau užsieniečių?
Mes patys sau nekeliame ekonominio tikslo, bet bendruomenėms tai svarbu. Kuo daugiau žmonių keliaus, tuo daugiau iš vietos gyventojų pirks sviesto, pieno, sūrių, duonos. Naujųjų Vasiukų nesitikėkime, tačiau Punios parduotuvė jau turi užsisakyti prekių papildomai, nes kiekvieną savaitgalį čia užsuka vis daugiau žygiuotojų.
Arba darėme žvalgybinį žygį Joniškio rajone, užsukome į Mekiuose esančią parduotuvę. Mūsų buvo trisdešimt, tai kai kurių produktų pritrūko. Taigi šis kelias – ne tik žemėlapyje pažymėtas maršrutas. Tai – socialinis kultūrinis ekonominis organizmas, gyvas tik tada, kai juo eina piligrimai, įsitraukia vietos bendruomenė ir vietinis verslas. Tad dar viena galimybė geriau pažinti savo šalį ir pačius save.
