Dramaturgė, rašytoja Gabrielė Labanauskaitė: „Didžiausias kūrybiškumo priešas – baimė“

Ryškių spalvų drabužiai, ekstravagantiški aksesuarai ir galvos apdangalai, turtinga, dėmesį prikaustanti kalba... Dramaturgę, tekstų prodiuserę, kūrybinio rašymo kursų ir stovyklų organizatorę, dėstytoją Gabrielę Labanauskaitę (38 m.) prisimenu iš savo studentavimo Vilniuje pradžios.

Tada nežinojau, kad ji įkvėps kasryt išsivirti puodelį stiprios kavos, atsiversti juodą užrašų sąsiuvinį ir vėl rašyti – nesustojant, negalvojant, neskaičiuojant klaidų, suteikiant sapnams, mintims ir vaizdams raidžių pavidalą.


„Mano romanas su rašymu prasidėjo, vos išmokau rašyti. Gal net anksčiau. Kai nežinojau, kaip užrašyti savo vardą, kūriau eilėraščius apie tai, ką matau, veikiu. Rimavau net apie tingėjimą klotis lovą. Šiaip buvau labai išdykęs vaikas. Krėsdavau šunybes arba kalbėdavau eiliuotai. Taip fiksuoti realybę ir interpretuoti man buvo nesudėtinga ir įprasta. Ilgainiui greta gyvenimo interpretacijų atsirado humoreskos, straipsniai, interviu vaikų laikraščiams ir žurnalams.


Ko gero, kūrybinį kelią perėmiau iš mamutės – taip visuomet vadinau močiutę – ir jos šeimos. Pati ji yra literatūros profesorė, o tarp mano giminaičių – ne vienas rašytojas. Tėtis ir mama studijavo ekonomiką, bet mane visada skatino rašyti. Domiuosi ir kinu, teatru, muzika, tarpdisciplininiu menu, bet daugiausia energijos skiriu rašymui. Tikiu, kad įtakos tam labiausiai turėjo artimųjų palaikymas ir žaismingumas. Netgi pirmąjį savo honorarą gavau iš tėčio. Įdėjo į voką JAV dolerių ir įteikė – esą tai iš redakcijos gautas honoraras. Vėliau turėjau progą įsitikinti, kad honorarai mokami ne doleriais, be to, tada rašytojai pinigus atsiimdavo pašte.“


Rašymo ritualai


„Pernai pasirodė pirmoji mano knyga „Dramatika“ apie dramos raidą nuo antikos iki šiuolaikinių laikų. Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (toliau – LMTA) teatrologijos doktorantūroje ir, rašydama disertaciją, pradėjau knygą. Baigiau tik po septynerių metų, iš kurių trejus ją perrašinėjau. Norėtųsi ir priedo „Dramatika praktika“ – jis padėtų ne tik teoriškai suvokti šį meną, bet ir praktiškai išbandyti rašyti dramas.


Visi klausia, kaip užteko kantrybės tuos septynerius metus tyrinėti dramaturgiją, rinkti medžiagą ir nepasiduoti. Visada stengiuosi pasitikrinti veiksmų prasmę: ką ir kodėl darau, koks tikslas? Smagu stažuotis Londone esančioje didžiausioje pasaulyje bibliotekoje, o štai rasti motyvacijos vasarą kiurksoti prie savo rašomojo stalo – visai kas kita. O dar tos mokslinės, akademinės kalbos vingrybės! Natūralu – su kuo daugiau sunkumų susiduri, tuo stipriau dvejoji. Vis dėlto net ir norėdama negalėjau pasiduoti. Turėjau įsipareigojimų LMTA. Knyga buvo didelis intelektinis iššūkis. Padariau ne vieną atradimą, perskaičiau daug negirdėtų dramos kūrinių ir pritaikiau naratyvo teoriją kūriniams, kurie, iki šiol manyta, parašyti nesudėtinga forma ir nėra verti tyrinėti. Buvo galima eiti lengvesniu keliu, vis dėlto kartelę sau užsikeliu aukštai.


Tiek gyvenime, tiek rašant man svarbu keisti aplinką – keliauti į naujas šalis, vietas, vaikščioti nepažįstamomis gatvėmis. Kartu rašydama stengiuosi neapleisti kasdienio ritmo. Esu parašiusi darbų vakarėliuose, net klubuose. Šiek tiek pašokdavau ir sėsdavau rašyti, o paskui vėl šokdavau. Sykį, kai klube rymojau prie bakalauro darbo, net šviesą išjungė – suprask, ši vieta skirta ilsėtis, o ne dirbti. Kai rašiau „Dramatiką“, viskas buvo kitaip. Norėjosi tylos ir ramybės. Vienintelis juokingas studijų metais atsiradęs įprotis buvo suktinukių iš kvapiojo tabako rūkymas. Tada tai atrodė egzotiška ir tinkama įkvėpimui susikurti. Dabar rašau savo naujojo buto palėpėje įsirengtoje studijoje.


Knygos rašymas reikalauja valios ir kantrybės. Per savo praktiką pamačiau labai daug talentingų žmonių. Dažnai manoma, kad talentas yra pats svarbiausias. Taip, jis svarbus, tačiau jei kūrėjas neturi valios baigti to, ką pradėjo, ar ištobulinti kūrinio iki tam tikro lygio, talento nepakaks. Svarbu žinių bagažas, nuolat tobulėti, būti atviram aplinkai ir sau. Šie dalykai esminiai ir pradedantiems rašytojams.


Nors ir tikiu rašymu „į stalčių“, manau, kad kūrėjui visai naudinga keisti savo ritualus. Jeigu žmogus daug metų rašė sau, su niekuo nesidalijo užrašais ir kūrinių nespausdino, galbūt būtų pats laikas palikti komforto zoną ir parodyti savo darbą kam nors kitam. O tam, kuris visada lengvai dalijosi savo kūryba, rekomenduočiau palaukti porą mėnesių ar pusę metų, tada perskaityti viską dar kartą. Pati dabar rašau „į stalčių“. Tai – pirmasis mano iš pjesės perdirbtas romanas. Rašau suvokdama, kad praktikuojuosi, eksperimentuoju, žaidžiu. Labai smagu žaisti nejaučiant atsakomybės, negalvojant apie kūrinio viešinimą, terminus, įsipareigojimus spaustuvei.“



G. Labanauskaitė
G. Labanauskaitė
MOTERIS / Redos Mickevičiūtės nuotr.



Rašymas – ne tik rašytojams


„Pirmasis mano darbas buvo Šiauliuose, kai dar mokiausi mokykloje. Dirbau radijo stotyje „Saulės radijas“, vedžiau laidą kartu su Timu Petraičiu. Kai baigiau filologijos magistro studijas Vilniaus universitete, man pasiūlė dirbti anglų kalbos dėstytoja Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Taip gyvenimas tarsi netyčia pasuko edukacijos keliu. Praėjo dar keleri metai, ir sulaukiau pasiūlymo dirbti LMTA, nes turėjau daug praktinės patirties kaip dramaturgė. Kadangi norėjau pagilinti teorines žinias, pradėjau studijuoti teatrologijos doktorantūroje, tobulinausi stovyklose ir dirbtuvėse užsienyje – Skandinavijoje, Rusijoje, Amerikoje, Anglijoje ir kitur. Akademijoje dėsčiau dramaturgijos istoriją ir teoriją, bet pradėjau mąstyti, ką dar norėčiau dėstyti, kas man būtų mieliausia ir įdomiausia. Norėjau dalytis dirbtuvėse įgyta patirtimi, ją jungti su akademinio dėstymo įgūdžiais. Taip atsirado kūrybinis rašymas.


Kūrybinis rašymas, arba bet koks autentiškas rašymas, gali būti susijęs ne tik su istorijų pasakojimu, bet ir apskritai su saviraiška, atsipalaidavimu, meditacija, eksperimentavimu, emocijų apvalymu, noru lavinti savo raštingumą, kitokį pasaulio ir meno kūrinių suvokimą. Nors į rašymo terapijos sritį nosies nekišu, mano organizuojamų kūrybinio rašymo stovyklų „Iš tylos“ dalyviai sako, kad jose kur kas daugiau terapijos, nei gali atrodyti. Per tas kelias dienas Nidoje, Antalieptėje ar tarp Senųjų Trakų vienuolyno sienų išsikalbame, išrašome visa, kas susikaupę viduje, ir pasidalijame išgyvenimais bei kūryba su bendraminčiais.


Kursai, priešingai nei stovyklos, labiau skirti teorinėms žinioms įgyti ir pasimokyti praktiškai kurti konkrečius pasakojimo elementus – veikėjus, struktūrą, dialogus. Dalyviai sako, kad pakeitė požiūrį į kūrybiškumą, rašymą, o kai kurie – ir gyvenimo būdą. Man tai yra gyvenimo akademija.


Besidomintiesiems kūrybiniu rašymu siūlyčiau išbandyti laisvojo rašymo pratimą. Jis padeda išlaisvinti kūrybiškumą ir pažinti save. Taisyklės paprastos: pasiimkite popieriaus lapą ar sąsiuvinį, patogų rašiklį, iš anksto nuspręskite, kiek puslapių rašysite arba kiek truks sesija, ir nustatykite žadintuvą (iš pradžių rekomenduočiau dešimt minučių, paskui laiką galima po truputį didinti) ir tiesiog pradėkite rašyti. Nesistenkite apgalvoti žodžių ar sakinių. Svarbiausia – nesustokite rašyti, o paskui – niekam neduokite to skaityti, nes rašote ne tam, kad pripažintų ir įvertintų kiti. Tai pratimas savo pasąmonei išlaisvinti, apsivalyti, vidiniam cenzoriui sumažinti. Tad nereikia nei paisyti gramatikos taisyklių, nei baigti sakinių, tiesiog sekite savo mintis, o kai nežinote, ką rašyti, taip ir rašykite: „Nežinau, nežinau, nežinau“, iki į galvą vėl šaus nauja mintis. Pasibaigus nustatytam laikui, liaukitės rašyti. Pastaruoju metu šį pratimą darau, kai jaučiu emocinį sąmyšį, noriu išsivalyti ar tiesiog pramankštinti protą prieš didesnius rašymo darbus. Sveika paleisti mintis. Tarp jų tikrai atsiranda bent viena, kurią verta išgryninti ir išplėtoti.


Mėgstamiausia mano užduotis kursų dalyviams – kurti eilėraštį iš dienos įspūdžių. Iš pradžių dauguma ginasi sakydami, kad nerašo poezijos. Kai užduotis pateikiu jau užsimezgus abipusiam ryšiui ir atsiradus pasitikėjimui, žmonės sutinka pabandyti. Emocijos, užplūstančios dalijantis eilėraščiu su kitais, neįkainojamos. Svarbiausia – mėgautis procesu.“


Kelionių alchemija


„Žaviuosi galimybe neskubant stebėti pasaulį, suvokti daugelį dalykų pačiai. Anksčiau domėjausi tam tikromis vietomis ar architektūra, o dabar masina neįprasti gamtos reiškiniai. Kai su šokio teatru „Airos“ sukurtu spektakliu gastroliavome Senegale, norėjau aplankyti Rožinį ežerą (Lac Rose), o Egipte ir Izraelyje troškau perprasti dykumas, miražo fenomeną. Lietuvoje labiausiai mėgstu keliauti traukiniais. Jei laukia kelionė į Klaipėdą ar Šiaulius, visada renkuosi traukinį. Tai – viena smagiausių galimybių rašyti. Išsirenku vietą prie staliuko šalia lango, ir laikas niekada neprailgsta. Kelionės traukiniu magiškos, matyt, ne veltui istorijos apie Harį Poterį idėja rašytojai J. K. Rowling kilo būtent traukinyje. Puikiai pažįstu maršrutus, tačiau kiekvieną kartą kelionės jaudulį išgyvenu iš naujo. Tą jausmą pamenu iš vaikystės, kai su mama traukiniu vykdavome pas senelius į pajūrį. Net ir gyvenu Vilniuje – rajone prie stoties. Šiai tranzitinei vietai jaučiu itin daug sentimentų. Man patinka stoties rajono energija, nepertraukiamas judėjimas, žmonių kaita. Baigusi mokyklą, kelerius metus rašiau labai mažai. Vėl pradėti intensyviai rašyti įkvėpė būtent kelionių miniatiūros. 2000-aisiais šis žanras Lietuvoje buvo gana neįprastas, o man tiko savo mintims perteikti. Beje, rašymas labai primena keliones. Tai galimybė nusikelti į kitą pasaulį ir panirti į jį visa savastimi. Rašytojai romanuose visada rašė apie vietas, kuriose nėra buvę. Kad ir kokias erdves kurtume – fantastines, egzotiškas ar kasdieniškas, ne tik pateikiame naują pasaulį, bet ir panardiname į jį savo skaitytojus, save.


Kai pasižiūriu atgal, suvokiu, kad keliavau labai sistemingai. Studijų laikais tranzavau, nes dėl finansinių priežasčių negalėjau užsitikrinti maksimalaus komforto. Vėliau tai tapo gyvenimo būdu. Priimdavau keliautojus nemokamai gyventi pas save, o pati vykdavau pas juos. Toks buvo mano pasaulio pažinimo būdas, ir tam beveik nereikėjo pinigų.


Paskui prasidėjo kitas etapas – darbo kelionių: stažavausi, dalyvavau kursuose, dirbtuvėse, gastroliavau su teatru. Kaip turistė apskritai nekeliavau – atrodė, kad švaistyti laisvalaikį kitkam nei atostogoms pas močiutę prie jūros yra per didelė prabanga. Poilsinės kelionės su draugais arba mylimaisiais mano gyvenime atsirado tik prieš penkerius metus. Taip įžengiau į prabangesnį, kaip juokauju, tvarkingų kelionių, lygį: kai gyveni viešbučiuose, o šalį pažįsti važinėdamas ne autostopu, bet išsinuomotomis transporto priemonėmis. Dabar mėgaujuosi naujausia atrasta kelionės forma – rašytojos atostogomis.



G. Labanauskaitė
G. Labanauskaitė
MOTERIS / Redos Mickevičiūtės nuotr.



Kas tai yra? Iškeliauju viena ir aplinką pasitelkiu kaip įkvėpimo šaltinį. Pernai viena atsidūriau Gruzijoje. Iš pradžių buvo keista egoistiškai planuoti laiką tik sau. Esu ekstravertė, todėl maniau – eisiu ieškoti ten gyvenančių draugų ar vietinės publikos. Taip nenutiko. Pradėjau rašyti. Paskui supratau, kad gal ir norėjau nueiti į tą ar aną muziejų, bet... mieliau buvo rašyti.


Artimiausias rašytojos atostogas planuoju... Grenlandijoje. Iš tikrųjų tai – darbinė kelionė, todėl ne tik rašysiu, bet ir dėstysiu Nuko universitete, dalyvausiu žodiniame istorijų pasakojimo festivalyje.


Naujuose miestuose mane vilioja meno vietos. Stengiuosi jas aplankyti, tačiau neskubu to daryti pirmiausia. Svarbiau – pasijusti taip, kaip jaučiasi vietos gyventojai. Viena vertus, tai yra susikurta iliuzija, nes nesu ir niekada nebūsiu ta vietinė. Kita vertus, sugebėjimas svetimame mieste neskubant išgerti kavos, pasišnekučiuoti su kaimynais ir bent akimirkai sustoti man yra susiliejimo su aplinka receptas.


Mokausi keliauti lėtai. Nesivadovauju įprasta dešimties būtinų aplankyti vietų praktika, dažniausiai nesikeliu šeštą ar septintą valandą ryto ir neskubu pamatyti visų objektų, kad užsidėčiau pliusą. Viena mano kasmečių tradicijų – grįžti į Italiją, be to, apsilankyti bent viename iš trijų kultūros atžvilgiu stipriausių miestų – Niujorke, Londone ar Berlyne. Juose nebūtina ką nors kurti, savaime esi lyg milžiniškame meno kūrinyje. Kartais negali aplankyti tų vietų, tada seki naujienas. Pavyzdžiui, prie mano lovos guli iš Niujorko atkeliavusi knyga – Brendos Shaughnessy poezijos rinkinys „Aštuonkojų muziejus“ (2019 m.). Kaskart, kai prisiliečiu prie tokių siuntinių iš viso pasaulio, pasijuntu kiek arčiau tarptautinės kultūros ir jos dabartinių tendencijų.


Atsargiai žiūriu į posakį, kad keliaudami ieškome savęs. Keliauju, kad pažinčiau kitus ir kitokią kultūrą: miestus, žmones, gamtą. Beje, ne mažesnis iššūkis yra ir visai nekeliauti, ilgai būti vienoje vietoje. Kartą dėl ligos savaitę praleidau savo kambaryje. Perskaičiau tiek knygų ir peržiūrėjau tiek filmų, kuriems anksčiau neradau laiko, kad jaučiausi apkeliavusi pusę pasaulio. Kelionė gali būti tiek išorinė, tiek vidinė. Gera knyga, nuoširdus pokalbis man irgi yra prasminga kelionė.“


Kūrybiškumo receptai


„Įvaizdis man yra tam tikras bendravimo kodas, ir labiausiai mėgstu jį laužyti: į oficialų vakarėlį nueiti vilkėdama visiškai eksperimentine apranga, o į eksperimentinę aplinką – oficialiais drabužiais. Aprangą visada pasitelkdavau kaip bendravimo būdą, kaip maišto formą opozicinei nuomonei išreikšti. Dabar dažniau rengiuosi taip, kaip jaučiuosi. Man patinka puoštis. Galiu namie siurbti kilimą vilkėdama aukso spalvos kelnėmis, o į viešumą išeiti apsirengusi kukliai. Nevengiu net žiemą itin ryškių drabužių, kai noriu pakelti nuotaiką sau ir kitiems. Iš esmės stiliaus formavimas yra tiek kūrybiškumą skatinantis užsiėmimas, tiek subtili išraiškos forma.


Pati kūrybiškumo tema yra itin svarbi šiuolaikiniame pasaulyje. Kūrybiškumas laikomas vienu iš žmogaus lankstumo indikatorių, suteikiančių galimybę lengvai atrasti naujų idėjų ir prisitaikymo prie aplinkos pokyčių būdų. Man asmeniškai neprilygstami kūrybiškumo mokytojai yra vaikai, tarkim, jie paprašo perpjauti per pusę agurką, kad galėtų valgyti iš karto abiem rankomis. Dar kūrybiškumą man žadina nepažinios erdvės, bendravimas su žmonėmis, trumpos ir ilgos kelionės, laikas sau. Jeigu visiškai neskirsime laiko pabūti su savo emocijomis, mėgstama knyga ar mėgstamai veiklai, bus sunku rasti savyje energinių išteklių, ką jau kalbėti apie kūrybą.


Manau, meilė sau siejasi ir su saviverte. Tik klausimas, kur tokios meilės riba? Jeigu save iškeliame aukščiau už kitus, atsiranda pavojus, kad kitas gali jaustis pažemintas. Nemylėdami savęs paminame savo savastį ir viską darome tik dėl kitų – tada vidinė moteris ima merdėti ir kentėti. Svarbiausia – vidinė pusiausvyra.


Kuriant, kaip ir bet kuriais kitais gyvenimo atvejais, pasitikėjimas savimi nepaprastai reikalingas. Ypač mums, moterims. Mus kitaip auklėjo. Berniukai galėjo dūkti, klysti, daryti iš naujo ir tapti vyrais. Buvo svarbu, kad jie augtų tvirti, stiprūs, neabejojantys savimi. Mergaitėms kartais diegė, kad geriau būti gražiai nei protingai. Mums taikomas kitoks elgesio kodas – moteris turi save kontroliuoti, antraip gali nepatikti kitiems, nerasti mylimo žmogaus, neištekėti ir likti atstumta visuomenės. Turi patikti, o ne būti stipri, savarankiška ir savimi pasitikinti. Net ir kūrybinio rašymo kursuose pastebiu, kad moterys daug labiau savimi abejoja negu vyrai. Kas nors tai pavadintų sveika savikritika, bet ji nėra konstruktyvi, tai labiau – nuo vaikystės girdimos kritikos ir taisyklių aidas. Kiekvienai, kuri girdi tą aidą, linkėčiau drąsos, nesidrovėti veikti, kurti ir eksperimentuoti. Didžiausias kūrybiškumo priešas – baimė. Klaidų nereikia bijoti. Lietuvoje jos be galo stigmatizuojamos. Dar mokykloje vaikai ugdomi būti „tobulais“, klysti negalinčiais suaugusiaisiais. O juk neklysta tik tie, kurie nebando nieko nauja. Jeigu ir nepavyksta – na, ir kas? Juk visada galima bandyti dar kartą, dar ir dar, kol vieną dieną ima ir pavyksta.“


Trumpa dosjė


KNYGA. „Sunku rašytojams kalbėti apie knygas – jų daug, jos skirtingos, užburiančios. Kadangi esu ir iš tarpdisciplinės, vaizdą, tekstą ir muziką apjungiančios, srities, mane labiausiai sužavėjo poetų sambūrio „Orbita“ poezijos knyga su fotografijomis: puslapio viršuje – nuotraukos, apačioje – tekstai. Atsitiktinai atversta fotografija ir poezijos tekstas gali sukurti visiškai kitokią interpretaciją, nei kitoks derinys su tuo pačiu eilėraščiu.“


FILMAS. „Mėgstu J. Jarmuscho ir H. Korine‘o filmus, iš pastarojo filmografijos išskirčiau juostą „Gummo“.“


MIESTAS. „Kultūros antplūdžiui pajusti – Berlynas, Londonas, Niujorkas. Nostalgiškiems prisiminimams žadinti – Sankt Peterburgas, Klaipėda, Venecija. Mieliausia vieta gyventi – Vilnius.“


MUZIKOS ALBUMAS. „Grupės „Portishead“ albumas „Dummy“ (1994 m.). Keliavau po Larso von Triero filmo peržiūros Klaipėdoje. Lijo lietus, o nuotaika – pilna bangų. Tądien nešiausi su savimi du pirkinius: Jono Meko poezijos knygą ir minėtą albumą. Galvojau – ramiai namie paskaitysiu žvakių šviesoje, grojant muzikai. Vos paspaudžiau mygtuką „Leisti“, taip ir likau įsistebeilijusi į langu riedančius lašus. Knygos tą vakarą neatsiverčiau.“


ĮKVĖPIMO ŠALTINIAI. „Įkvepia viskas, kas atveria naują pasaulį arba galimybę į tą pasaulį pažvelgti kitaip. Knygos, filmai, žmonės, gamta ir kelionės. Nesvarbu – vidinės ar išorinės.“


Makiažas – Ugnės Ežerinskaitės

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis