Vaidotai, mus pasiekė žinia, kad parduodate savo Kamanę – du Dakarus sėkmingai įveikusį visureigį „Toyota Hilux“. Tikiuosi, tai nereiškia, kad ketinate daryti pertrauką?
Nėra abejonės, kad dalyvausim Dakare, tai – labiau strategijos apmąstymas: gal imsime brangesnį automobilį, gal kitos kategorijos. Pirmuoju atveju tektų brautis tarp vyrukų, kurie turi didelius biudžetus, konkuruoti su jais būtų labai sunku. Antruoju – galima išsiversti pigiau. Tokio tipo automobilių gaminama nemažai, bet finišą iš jų pasiekia nedaug.
Savo rankomis rinkto automobilio, kokiu bandėte įveikti pirmuosius du Dakarus, jau turbūt nenorėtumėte?
Tai buvo labai brangi pamoka, nenorėčiau jos kartoti. Beje, brangiausiai kainuoja ne automobilio surinkimas, o jo išbandymas. Ir išbandyti jį galima, deja, tik Dakare. Tik įveikęs distanciją nuo pradžios iki galo, dar geriau – padaręs tai ne kartą, automobilis gali būti vadinamas išlaikiusiu testą. Dvejus metus Dakare dalyvavome su lietuvišku rankų darbo automobiliu, bet dabar einame saugesniu keliu ir nesidairome į tuos, kurie nėra finišavę pirmajame 15-tuke. Neužtenka turėti viziją ir būti gavusiam finansavimą, dar reikia prieiti prie tiekėjų. Šie per metus pagamina 5 ar 6 automobilius ir jų bet kam neparduoda. Šiemet mums padeda tai, kad neblogai atvažiavome. Bent jau galime tikėtis, kad, kai atvyksime derėtis, įpils kavos (juokiasi). Prisimenu, kai bandžiau brautis pas geriausius gamintojus dar nė sykio nebaigęs Dakaro, niekas nenorėjo su manimi leistis į šnekas.
Tik štai dėl pavadinimo gali kilti keblumų – pirmąjį automobilį vadinote Bitute, antrąjį Kamane, o kokiu vardu savo avilį papildysite dabar?
Čia dar ne viskas, Lietuvos ralyje dalyvauju su Širše – automobiliu „Škoda Fabia“. Ji nedidukė, bet labai pikta. Tie pavadinimai prasidėjo mano šturmano Sauliaus Jurgelėno –patyrusio bitininko – iniciatyva. Net mūsų komanda, iki tapo „Agrorodeo“, vadinosi „Bee Dakar“. Dabar išrinkti pavadinimą gali būti sunkiau. „Tranas“ skamba nekaip. Gal pradėsim ieškoti kokių nors egzotinių vabzdžių?
Prisipažinkite – mėgstate po savo automobiliu pagulėti ir pats iščiupinėti kiekvieną detalę ar paliekate tai kitiems?
Kai pradėjau lenktyniauti, man sakydavo, kad jei nesi stiprus mechanikas, ralyje tau – ne vieta. Galiu pasakyti, kad tai – netiesa. Turi apsispręsti, kas esi – sportininkas ar inžinierius konstruktorius. Daug lenktynininkų pradeda savo karjerą nuo garažo ir į ralį važiuoja išbandyti savo sukonstruoto automobilio. Aš į tą kategoriją nepatenku. Dalis dažnai užsakinėju pats, bet po automobiliu neguliu. Trys pedalai ir vairas – tai yra mano pasaulis. Esu grynakraujis vairuotojas. Man svarbiausia greitis ir rezultatas, maksimaliai į tai susitelkiu. Automobilis – tikslą pasiekti padedantis mano instrumentas ir draugas, bet ne meilės objektas. Todėl man ir patinka klasikinis ralis, – tas dvi dienas tiesiog kaifuoji lėkdamas žvyrkeliais, o Dakare jau reikia ir pakentėti. Privalai būti išmintingas, skaičiuoti jėgas, saugoti automobilį.
Dakaras pateikia savų iššūkių. Istorijos, kaip žmonės, dalyvaudami varžybose su senais automobiliais, kelioms valandoms dingsta dykumos platybėse ar lieka vieni po žvaigždėtu Sacharos dangumi, suteikia šioms lenktynėms išskirtinio žavesio.
Dakaras per paskutinius 20 metų labai pasikeitė. Pirmiausia jis nebevyksta po Sacharos dangumi. Iš vietos, kur vyrai važiuodavo savęs išbandyti, tapo sportiniu reiškiniu, į jį plūstančių entuziastų turistų vis mažėja, o sportininkų daugėja. Šie, net važiuodami kelių šimtų kilometrų ruožus, skaičiuoja minutes. Aš irgi pradėjau kaip entuziastas turistas. Dvejus metus važiavau rankų darbo automobiliu. Dabar to nebenoriu. Mano šturmanui vis dar patinka paalsuoti ta Dakaro dvasia. Jis miega sunkvežimyje, bivake arba palapinėje po dykumos dangumi, bet man svarbiau ne romantika, o gerai pailsėti. Visada stengiuosi miegoti lovoje, laiku ir gerai pavalgyti, nes kiekvienas sutaupytas jėgos ir sveikatos vienetas atsiperka greičio ruože.
Panašu, kad Jūsų ir šturmano Sauliaus charakterio skirtumai nė kiek netrukdo sutarti, o gal net tvirčiau sulipdo. Saulius atrodo kur kas ramesnis. Nepyko net tada, kai pervažiavote jam koją.
Tas įvykis man sukėlė daugiausia streso per visą mūsų Dakaro istoriją. Išsigandau ne juokais, bet Saulius išliko ramus. Kartais susipykstam, bet labai retai ir trumpam. Jei būtų rimtesnių nesklandumų, negalėtume ilgai kartu važiuoti. Saulius išties mane nuramina. Įveikti visą distanciją reikia kantrybės, o aš esu degtukas. Mano emocijos nuolat banguoja. Labai nekantrauju prieš startą. Pirmas tris dienas turiu daug entuziazmo, o paskui pradedu pavargti. Būna, imu galvoti: „Ir ką aš čia darau? Kokio velnio čia atvažiavau?“ Tada įjungi roboto režimą, atvažiuoji į finišą, plūsteli euforijos banga, ir supranti, kad ne veltui kentėjai tas 10 dienų. Grįžti namo, prasideda emocijų atoslūgis, vėl ima kamuoti abejonės, ar verta tęsti. Dabar jau žinau savo silpnąsias savybes, suprantu, kad tam tikrus periodus reikia tiesiog pralaukti ir kad vėl viskas stos į savo vietas.
Kas Jus labiausia išveda iš pusiausvyros?
Klaidos. Padaręs kvailą klaidą labai ant savęs supykstu, sukyla adrenalinas, norisi tai kompensuoti. Įšoki į automobilį trokšdamas kuo greičiau atsilošti, bet taip rizikuoji dar labiau suklysti. Tokiu atveju reikia mokėti susivaldyti ir prisiminti, kad galutinis tavo tikslas – finišas. Jei jo nepasieksi, jokios reikšmės neturės tai, kad kokį nors etapą pabaigei pirmas. Visos pastangos bus – į balą. Svarbu rasti balansą tarp brutalaus greičio ir saugumo. Ypač aiškiai tai pajunti, kai važiuodamas pamatai pakeliui daug apvirtusių mašinų. Dabar darausi vis išmintingesnis – gal dėl įgytos patirties, o gal tiesiog senstu? Prieš 8-erius metus man nebuvo jokių „palauk“ – visą ruožą nuo krašto iki krašto turėdavau įveikti maksimaliai greitai. Ralyje kas antras varžybas ant šono gulėdavau, bet būdavo labai smagu. Tie metai buvo patys geriausi.
Gal Jums išoperuotas savisaugos instinktas? Normalus žmogus kartą apsivertęs antrąsyk jau bijos minti greičio pedalą iki dugno.
Bendraudamas su panašiais į save matau, kad nesu toks vienas. Dauguma lenktynininkų tikrai turi patologiją – mūsų savisaugos instinktas yra išėjęs iš rikiuotės (juokiasi). Kitaip vertiname gyvenimą, geriausiai save realizuojame ekstremaliose situacijose, sąmoningai renkamės riziką, o ne saugumą. Be tos patologijos sunku tapti geru ralistu. Vairavimo įgūdžius lemia motorika. Nespėji pagalvoti, o kūnas jau reaguoja. Norėdamas išugdyti tuos refleksus iki teisingo lygio, turi spausti save iki ribos ir nebijoti jos peržengti. Karjeros pradžioje turėjau pigų paprastą automobilį, kurį galėjau volioti. Manau, mums visai pasisekė, kad pirmasis Dakaro automobilis nebuvo labai greitas. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei, neturėdamas didelės patirties ir kupinas azarto, būčiau sėdęs iškart prie greito automobilio vairo.
Tobulėjate labai sparčiai. Dakare dalyvaujate dar tik ketverius metus, ir jau 12-ta vieta. Pernai ši Antano Juknevičiaus pasiekta pozicija buvo geriausias Lietuvos ir Baltijos šalių rezultatas. Turėdami geresnį automobilį gal jau galėtumėte pretenduoti ir į prizines vietas?
Ne visai taip. Turbūt bet kokiame sporte yra taip, kad pakilti iš rikiuotės galo gali labai greitai, bet prie pradžios artėjama vis lėčiau. Prasistumti iš galo iki 20-tuko kur kas paprasčiau, nei prasibrauti į lyderius. Klasikiniame Lietuvos ralyje irgi taip yra. Iš pradžių atrodė, kad tobulėju itin sparčiai, bet paskutiniai treji ar ketveri metai nebuvo labai lengvi. Jau buvau pradėjęs galvoti – gal mano laikas baigėsi? Kai rankos ima svirti, labai padeda komandos, rėmėjų, artimųjų palaikymas. Man ypač padėjo tėtis. Visus tuos 8-erius metus, kai dalyvavau lenktynėse, jis mane nuolat skatino eiti iki galo, nesustoti pusiaukelėje.
Gal Jūsų tėtis taip pat susijęs su automobilių sportu?
Ne, jis užsiima inžinerinių tinklų prekyba, bet į pirmąjį ralį mane nusivedė jis. Tada buvau 10-ies ar 12-os metų. Tie riaumojantys, šonu slystantys automobiliai su šaudančiais duslintuvais mane tiesiog pakerėjo. Sulaukęs 14 metų, dovanų gavau seną moskvičių. Jis man buvo atiduotas mokytis vairuoti. Vasarodavau pas senelius Molėtų rajone, vienkiemyje. Aplink buvo daug tuščių erdvių. Užvažiuodavau už kalvelės, ir prieš mane atsiverdavo 300 metrų privataus, uždaro žvyrkelio atkarpa. Nuzulinau ją kaip reikiant. Automobilis buvo gana lėtas, bet vis tiek stengdavausi išspausti iš jo viską, ką galiu. Panašų jausmą išgyvendavau ir vėliau dalyvaudamas lenktynėse – kai užgęsta starto šviesos, prieš akis atsiveria 8 ar 10 kilometrų ruožas, ir supranti, kad jis visas – tavo. Savo moskvičių eksploatavau dar dvi vasaras, kol visai subyrėjo. Manau, ir dabar visiems būtų į naudą, jei 18-mečiai savo siaučiančius hormonus ir susikaupusį adrenaliną taškytų draskydamiesi tam pritaikytose aikštelėse, o ne keliuose. Kartu ir vairavimo įgūdžių įgytų.
Augote ne vienas?
Turiu 1,5 metų jaunesnį brolį Žygimantą. Jis apie 6-erius metus buvo mano šturmanas. Ir, beje, gana geras, nors ir nejautė tokios aistros lenktynėms, kokia degu aš. Prisimenu, paruošiau savo mašiną startui ir išvakarėse supratau, kad neturiu kuo važiuoti. Tada brolis pasisiūlė pagelbėti. Ir darė tai gana ilgai. Vis dėlto prieš metus, nutaręs, kad tai sudegina per daug smegenų pilkųjų ląstelių, iš šitos veiklos pasitraukė. Tiesą sakant, sėdėti šturmano pusėje neretai netgi baisiau nei prie vairo – važiuoji ant ribos, bet vairo prieš save neturi. Atsimenu, kai viename ralyje buvau šturmanu, du pirmus greičio ruožus daugiau žiūrėjau į sąsiuvinį, o ne į kelią.
Turbūt nedaugelis žino, kad pagal išsilavinimą esate ekonomistas. Ar teko dirbti pagal specialybę?
Esu baigęs ekonomiką Anglijoje, Astono universitete. Jau buvau susiradęs Londone rinkos analitiko darbą, bet taip ir nenuėjau į jį. Po studijų grįžau namo, atsirado pirmasis ralio BMV, tada ir supratau, kad tai – mano pašaukimas. Iki šiol visą savo dėmesį ir laiką skiriu raliui. Pats važinėju visai paprastu automobiliu – 2007 metų „Toyota Avensis“. Man nereikia nei naujų drabužių, nei namo. Kol dar galiu, noriu maksimaliai išnaudoti savo, kaip lenktynininko, galimybes. Ateitį norėčiau sieti irgi su automobilių sportu. Tai – lyg narkotikas. Nuvažiavę į ralį, palei trasą pamatytumėte daug tokių žmonių – buvusių lenktynininkų, šturmanų ar mechanikų, kurie negali pasitraukti iš šios srities. Per pastaruosius 4-erius metus mano hobis tapo dideliu projektu. Man nebereikia galvoti, kaip spėti atlikti daug skirtingų darbų, nes turiu vieną užduotį ir vieną viziją. Iki šiol viską spėjau pats, o dabar jau matau, kad reikės ieškoti pagalbininkų.
Papasakokite, ką veikiate visus metus, jei Dakare praleidžiate vos 10 dienų?
Didžiausias Dakaro iššūkis – ne važiuoti tas 10 dienų, o apskritai ten atsidurti. Tai daug kainuoja, valstybė nefinansuoja, piniginių prizų irgi negauname, tad turime reklamuotis, ieškoti rėmėjų. Anksčiau, kai iš šeimos biudžeto reikėdavo prašyti pinigų padangoms ir kurui, toks tvirtas rėmėjų palaikymas, kokį turime dabar, man atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Labai vertinu ilgalaikius partnerius, žmones, kurie mane palaikė dar tada, kai buvau visiškas naujokas. Vasarą daug laiko skiriame klasikinio ralio čempionatui Lietuvoje. Tai būtina formai palaikyti. Vienoms varžyboms tenka ruoštis du ar tris savaitgalius, o varžybų vasarą turime ketverias ar penkerias. Laiko atima ir automobilio priežiūra, testai, treniruotės.
O kaip fizinė forma? Ar lenktynininkams svarbu ją palaikyti?
Labiausiai mėgstu veiklą, kuri išvalo smegenis. Mėgstu buriuoti, plaukti banglente. Tas kelias valandas ar dienas, kurias praleidi ant vandens, protas ilsisi, nekuria nesibaigiančių planų. Fizinių jėgų reikia ne tik vairuojant, bet ir tada, kai, pliekiant alinamam karščiui, turi kasti smėlį, nes įklimpai. Tada kūnas gauna didelę perkrovą. Vis dėlto mums svarbesnis bendras fizinis pasirengimas, judrumas, energija, auginti raumenų nesistengiame. Geriau, kai vairuotojas ir šturmanas yra smulkesni. Kiekvienas papildomas kilogramas automobilyje – nereikalingas balastas. Keliais kilogramais lengvesnė sėdynė gali kainuoti 3–4 tūkstančiais eurų brangiau nei standartinė.
Dabar suprantu, kodėl Jums šiemet taip gerai sekėsi – prieš pat varžybas pasigavęs infekciją numetėte nemažai svorio.
Ne mane vieną ta infekcija buvo užklupusi, tik kiekvienam skirtingai reiškėsi. Man sustreikavo virškinimo sistema, praradau visus skysčius. Iš ryto supratęs, kad gerai nesibaigs, sėdau į taksi, nuvažiavau į ligoninę, ten man sulašino visokių mineralų, ir per tris dienas atsigavau. Panašiai buvo nutikę ir per pirmąjį Dakarą. Iš vakaro suvalgiau kažkokios nelabai gerai iškeptos mėsos, ir prasidėjo... Tąsyk mane išgelbėjo tik tai, kad ryte atšaukė antrąjį greičio ruožą. Labai atidžiai turiu stebėti, ką valgau. O valgyti būtinai turiu, nes jei nepavalgau, greitai išsenka energija, tampu irzlus ir piktas. Su maistu improvizuojame, vis ieškome optimalaus varianto. Šiemet pasiėmėme daug lašinių, bet jie nelabai pasiteisino, nes per karštį greit sugenda. Vežėmės kariškų davinių, bet jų daug neprivalgysi. Labiausiai mums tiko kalnuose naudojami karštu vandeniu užpilami maisto mišiniai. Stengiuosi nakvynes susiplanuoti taip, kad ryte gaučiau normalius pusryčius. Būtų didelis privalumas ir vakare gauti paprasto, naminio maisto. Jei kada nors galėsime sau leisti, vešimės virėją.
Kas dar, be naminio maisto ilgesio, Jus vargina Dakare?
Labiausiai vargina mažas vidutinis greitis, ilga distancija ir didelis karštis. Tai fiziškai labai išsunkia, į finišą atvažiuoji kaip išgręžtas rankšluostis. Kopose vairuoti man sekasi, todėl mėgstu Peru. Tiesa, jų pasitaiko ir gana klastingų, piktų. Įprastai viena kopos pusė būna kietesnė, tad, pasirinkęs teisingą, važiuodamas kaifuoji, tačiau yra ir tokių, kurios iš visų pusių yra minkštos. Tokiose labai lengva užsikasti. Dažniausiai šiuos ruožus pamatai iš toli – juos išduoda smėlyje besikapstantys automobiliai. Tai sukelia didžiulį adrenalino pliūpsnį, nes supranti – užtenka nesustojus pravažiuoti tą ruožą, kad atsidurtum priekyje. Bet būna ir atvirkščiai – pats kapstaisi kokioje nors kvailoje vietoje, o visi mina pro šalį.
Ir niekas nesustoja? Man susidarė įspūdis, kad bent jau lietuviai šiemet vieni kitiems buvo draugiškesni nei bet kada anksčiau.
Sustoti prie saviškių ekipažo ir bent jau paklausti, ar nereikia pagalbos, tapo norma. Nors 90 proc. atvejų nieko negali padėti, toks draugiškumo gestas yra malonus. Prieš dvejus metus to dar nebuvo. Mechanikai visada elgdavosi draugiškai vieni su kitais. Padėti atsikasti viršija būtinosios pagalbos ribas, tai būtų jau net nesportiška, bet paskolinti tepalo ar dalių galima. Kitų šalių ekipažai paprastai nestoja net stabdomi. Mažiausiai solidarūs vidutiniokai. Galiorka vieni kitiems draugiški, nes aukštų rezultatų, šiaip ar taip, nesiekia. Lyderiai taip pat linkę vienas kitam padėti. Yra buvęs net toks atvejis, kai antroje vietoje važiavęs sunkvežimio ekipažas padėjo atversti tą, kuris važiavo pirmas, ir nepasinaudojo akivaizdžia proga išsiveržti į priekį. Kai esi dykumoje, gyveni pagal kitokias taisykles, nes šiandien ant šono guli tavo konkurentas, o rytoj galbūt gulėsi tu.
O jei pagalbos paprašytų moteris? Sako, šiemet jų skaičius Dakare buvo rekordinis.
Moterys šturmanės jau mažai ką stebina, bet šiemet buvo du grynai moteriški ekipažai, vienas jų tyčia važiavo su rožiniu bagiu. Kelios važiavo motociklais, dvi iš jų buvo vienišių kategorijos atstovės, tai yra nesinaudojo jokia technine pagalba. Jau vien baigti Dakarą yra nemažas iššūkis, o kai jos įveikia vyrus, apskritai įspūdinga. Štai motociklų klasėje ispanė Laia Sanz šiemet užėmė 11-tą vietą. Tų „žvėrių“ būryje tiek pasiekti nerealu. Ir ta moteris neatrodė labai grėsmingai. Klasikiniame ralyje greitų moterų irgi yra. Ypač stiprus vienas švedžių ekipažas, jis yra aplenkęs ir profesionalius lietuvius. Neįsivaizduoju, koks jausmas būti aplenktam rožinio bagio ar rytą atsibusti gavus ralyje malkų nuo moterų... (Juokiasi.)
Turbūt sunkiai įsivaizduotumėte tokią moterį kaip gyvenimo partnerę?
Jos mane labiau žavi kaip sportininkės. Kai moteris, būdama fiziškai silpnesnė, lygiai kaunasi su vyrais, tai daro įspūdį. Vis dėlto kasdieniame gyvenime mane labiau žavi pasitikėjimo savimi ir trapumo derinys. Patinka, kai moteris žino, ko nori iš gyvenimo, nėra kaip mažas vaikas, bet vis dėlto moka būti švelni, leidžiasi paglobojama. Tokie jau tie vyrai. Jie nori dominuoti, jaustis tuo tvirtu pečiu, į kurį moteris galėtų atsiremti.
Feministėms toks požiūris turbūt nepatiktų. Kaip ir tai, kad kažkada, ieškodami modelio, kurio nuotrauka galėtų papuošti jūsų lenktyninį automobilį, rengėte konkursą ir erotinę fotosesiją.
Karjeros pradžioje esu visokių cirkų pridaręs (šypsosi). Kol dar nesi nieko pasiekęs, bet nori išnaudoti save kaip reklaminę platformą, ieškai būdų, kaip išlįsti į šviesą. Vis dėlto ir kitas kraštutinumas man atrodo perlenktas. Prisimenu, anksčiau gražios merginos buvo neatsiejama lenktynių dalis. Starto zonoje jos, seksualiai apsirengusios, stovėdavo su vėliavomis rankose, ir viskas puikiai derėjo – jėga, grožis, adrenalinas, seksualumas. Vėliau tai daug kur buvo uždrausta.
O kaip gyvenime – ar Jums užtektų, kad moteris būtų graži, ar norėtųsi, kad dar būtų ir protinga?
Protas yra seksualiausia moters savybė.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
