Maisto stilistė Indrė Kazėnaitė: „Atradus intuityvią mitybą pagerėjo savijauta, pagražėjo oda“

Jei mados stilistai moka gražiai rengtis, maisto stilistai turėtų labai skaniai valgyti.

Maisto stilistė ir fotografė bei receptų kūrėja Indrė Kazėnaitė (33 m.) gali patvirtinti – estetika lėkštėje ne ką mažiau svarbi už dailią aplinką. O viskas prasidėjo nuo mitybos pokyčių paprasčiausiai panorus geriau jaustis.


Indrė Kazėnaitė vis dar derina vadybinį darbą korporacijoje su tuo, kas anksčiau buvo tik pomėgis, o dabar tapo gyvenimo keliu – maisto fotografija. Iš pradžių ji kurdavo receptus ir fotografuodavo, ką pasigamindavo, dabar ją kviečia bendradarbiauti prekių ženklų kūrėjai.


Kelio vingiai


„Mano kelias gana komplikuotas, todėl kai kurių paieškos proceso etapų stengiuosi neakcentuoti. Vieniems jau dvidešimties pavyksta suprasti, kas jie ir ko nori, kitiems užtrunka ilgiau. Aš – iš pastarųjų, mane traukė daug sričių. Ir visuomenė dažnai įstato į rėmus, todėl nueini ne visai savo keliu, bet galiu pasakyti, kad niekas nebuvo veltui. Įgijau socialinių mokslų bakalauro, paskui – žmogiškųjų išteklių valdymo magistro laipsnį. Studijos davė daug psichologijos žinių, o ši sritis mane visada traukė – eini savęs pažinimo link.“



Indrė Kazėnaitė
Indrė Kazėnaitė
MOTERIS / I. Kazėnaitės nuotr.



Intuityvi mityba


„Saviraišką per maistą atradau pajutusi, kad man reikia keisti gyvenimo būdą, o tai dažnai prasideda nuo mitybos pokyčių. Kaip tik tada visi aplink ėmė kalbėti, ką ir kaip valgyti, atsirado įdomių dalykų internete. Kartą aptikau vos trijų dienų tinklaraštį „Nomnom“ ir taip susižavėjau, kad parašiau jo autorei Tomai Dvelytei. Pradėjome bendrauti ir sulipome. Ėmiau sąmoningai stebėti, ką valgau, ko noriu, daug skaičiau apie mitybą, padėjo ir Tomos dietetikos žinios.


Supratau, kad man artimiausia – intuityvi mityba. Labai patinka koncepcija, kad reikia labiau klausyti savęs. Atmečiau produktus, kurių tikrai nenorėjau valgyti, – mėsą, kitus gyvūninius produktus. Pagerėjo savijauta, pagražėjo oda, atsirado daugiau energijos. Vadinasi, tokia mityba man tiko, todėl iki šiol maitinuosi augaliniu maistu, bet nei prie vegetarų, nei prie veganų savęs nepriskiriu. Nemėgstu etikečių.“


Intuityvus gyvenimas


„Intuityvaus gyvenimo kelias apima ne tik mitybą. Visa ko pradžia – savęs pažinimas. Nereikia galvoti, kuo nori būti, ką nori veikti, – tai nutinka savaime, kai supranti, ką mėgsti, kas skaudina, žeidžia, džiugina. Visa tai suformuoja suvokimą, kas iš tikrųjų esi. Tai nelengva, nes žmonės labai atbukina savo pojūčius. Būdama maždaug dvidešimties, bijodavau klausimo, ką mėgstu veikti laisvalaikiu. Svarstydavau, koks pomėgis yra geras, priimtinas? Dar mokydamasi mokykloje labai mėgdavau gaminti, bet toks pomėgis mano bendraamžiams tikrai būtų atrodęs nevertas susižavėjimo. Kai pradėjau geriau save pažinti, viskas ėmė skaidrėti, pasidarė nebebaisu, ką apie mane manys kiti.“


Dilema


„Buvo etapas, kai patyriau identiteto krizę, savęs klausiau: „Kas iš to?“ Mėgau gaminti, bet neketinau tapti profesionalia virėja ar virtuvės šefe. Viskas susidėliojo į vietas, kai atsirado pomėgis fotografuoti patiekalus. Pajutau pusiausvyrą, patyriau, kad realizuoju save. Maistas yra mano teptukas ir dažai, mano kūrybos įrankiai, nes nekurdama negalėčiau gyventi. Dabar nekyla dilemų, ką daryti, nes labai gera nuo to, ką darau. Atsirado ir žmonių, kuriems reikia mano, kaip maisto stilistės ir fotografės, paslaugų. Neketinu sustoti, nes neatsibosta.“


Emocinis komfortas


„Emocinis komfortas yra nepaprastai svarbu. Jei jauti, kad kyla įtampa dėl tam tikrų sprendimų, vadinasi, jie tau netinka. Esu pasižadėjusi – jei pajusiu, kad noriu kokio nors produkto, tikrai suvalgysiu nebijodama sulaužyti savo nuostatų. Kai ant stalo yra mano mėgstamo „Pinavijos“ Napoleono, tikrai neatsisakysiu šio malonumo, neapsimesiu, kad jo nenoriu, ir neisiu valgyti morkos. Kai noriu, valgau ir pieno produktus. Būna, užsimanau tam tikros rūšies fetos – nusiperku, suvalgau ir vėl ilgam pamirštu.


Nesijaučiu prarandanti, jei nukeliavusi į kitą šalį neparagauju nacionalinių mėsos patiekalų. Kompensuoju tai kitais pojūčiais. Kartais, kai meniu nerandu sau tinkamo maisto, būna dar įdomiau, nes įstaigos darbuotojai ima nuoširdžiai stengtis mane pamaitinti. Tada visai nesvarbu, jei lėkštėje vyrauja chaosas, – viską atperka tai, kad žmonės nuoširdžiai stengėsi. Pamenu kelionę į Portugaliją. Ką tik buvau atsisakiusi gyvūninio maisto, o atsidūrėme užkandinėje, kur buvo tik sardinių. Iškuitė šaldytuvą, ieškodami daržovių, pritarkavo kalną sūrio, – nors šio irgi buvau atsisakiusi, suvalgiau, nes dėl tokių pastangų man tapo labai skanu.“



Indrė Kazėnaitė
Indrė Kazėnaitė
MOTERIS / I. Kazėnaitės nuotr.



Nuo vaizduotės iki lėkštės


„Nuolatos galvoju, ką čia nauja ir neįprasta dar padaryti iš įprastų komponentų. Jei pavargstu, sustoju, bet nesu išsikėlusi užduoties ką nors nuolat stebinti, todėl taip nutinka retai. Man malonus pats procesas.

Su tėvais gyvendama gamindavau nedaug. Ir ne visada sekėsi. Atsimenu, kaip vis sudegindavau svogūnus vos į keptuvę sudėjusi, bet atsimenu ir pojūtį, kad patikdavo procesas. Ieškodavau nestandartinių derinių. Visi kraipydavo galvas stebėdamiesi, kai valgydavau sumuštinį su sūriais komponentais ir rieke razinomis pagardintos saldžios pynės.

Pirmiausia mintyse sukuriu būsimo patiekalo vaizdą – maisto produktų spalvos ir su jomis susijęs skonis nusako gastronominio kūrinio nuotaiką. Visada turiu galvoje ir patiekalo fotografiją – apmąstau, kur padėčiau lėkštę, kaip reikėtų patiekti, kad kadras geriausiai atspindėtų esmę, bet tikrai ne kaskart padarau nuotrauką. Tiesiog pagamini ir suvalgai.“


Tuščio šaldytuvo efektas


„Man labiausiai patinka gaminti, kai šaldytuvas yra beveik tuščias. Taip būna šeštadieniais, nes sekmadieniais perku maistą visai savaitei. Pirmiausia įvertinu spalvinę likučių gamą, dar atmetu, kas nedera, ir tada imuosi gaminti. Labai sunku paaiškinti, kaip kyla viena ar kita idėja, nes tiesiog imu, dedu ir gaunu rezultatą. Būna gaila, jei nepasižymiu, ko ir kiek dėjau, nes patiekalą labai sunku atkartoti. Nuolat jaučiu ir lėkščių stygių. Jų randu turguose, pavienių likusių krūvoje, nes tokių niekas nebeperka.“


Kulinariniai sapnai


„Viską matau per maisto fotografijos prizmę. Pabundu, ir man kadrai plaukia. Kartais net frazė iš sapno padiktuoja patiekalų fotosesijos koncepciją. Ir sesė dažnai pasako, ką turėtume pagaminti – būna susapnavusi, kaip tai darome ar valgome. Tarkime, skrebutį su humusu ir vynuogių džemu. Tokio džemo net girdėjusi nebuvau, bet ji patikino, kad sapne buvo labai skanu. Pažadėjau pamėginti padaryti. Turiu net sąrašą, ką reikėtų pagaminti iš sesers sapnų. Ji irgi labai mėgsta ruošti valgį. Žiemą dažnokai sukamės duetu mano namų virtuvėje. Paprastai gaminame kokį nors patiekalą iš bulvių, – toks džiugina, nes jo nevalgai kasdien, be to, maloniai primena vaikystę. Kepame blynus, verdame cepelinus su įvairiais įdarais, dabar pats mėgstamiausias – su anakardžių riešutų sūriu ir kmynais.“



Indrė Kazėnaitė
Indrė Kazėnaitė
MOTERIS / I. Kazėnaitės nuotr.



Valgyti protingai


„Kai esi augalų žmogus, kad susirinktum tą baltymų kiekį, kurį gautum iš gabalo mėsos, reikia valgyti įvairų maistą ir kad lėkštėje būtų vaivorykštė. Tai džiugina ir niekada neatsibosta. Kiekviename augale yra baltymų. Rankinėje visada turiu stiklainėlį riešutų sviesto. Jis man labai skanus, tad tenka save valdyti. Šis produktas sunkus, jo reikia valgyti protingai.“


Aš, jis ir virtuvė


„Mano gyvenime labai daug virtuvės. Per vakarą neretai pagaminu keturis patiekalus. Priešingai nei aš, mano vyras valgo viską, todėl mums reikia atskirų patiekalų, be to, iš vakaro dar pagaminu rytdienai neštis į darbą. Arvydui ruošiamų mėsos ar žuvų patiekalų neragauju – remiuosi tradiciniu gamybos būdu ir savo skonine atmintimi. Stengiuosi, kad jo lėkštėje būtų daug daržovių, šias derinu tokiu pačiu principu, kaip ir gamindama sau. Žinoma, yra ir mums abiem skanaus bei tinkamo maisto.


Noriu būti toli nuo radikalių pažiūrų, bet valgyti mėsą jau būtų keista, nebenorėčiau grįžti į laikus, kai valgiau viską. Pati į parduotuvę rinktis mėsos neinu – užsakau per „Barborą“, atveža į namus. Dar ir močiutė dažnai parūpina šio produkto, nes jai atrodo, kad Arvydui labai sunku su manimi gyventi. Būna labai juokinga, kai ji, prikrovusi cepelinų, dar bėga iš paskos su stiklainiu grietinės sakydama, kad turbūt aš jam nenuperku.“


Jungiamoji grandis


„Kančia derintis prie savo partnerio mitybos atsiranda tik tada, kai reikia tai daryti per prievartą, ne savo noru ir sprendimu. Kai susipažinome, dar valgiau viską. Iki tapome pora, ilgai buvome labai geri draugai, važiuodavome į „medžioklę“ – kur nors pavalgyti, pažinti naujų restoranų. Paskui, kai jau pajutau, kad noriu keisti gyvenimo būdą, bet dar tiksliai nežinojau – kaip, buvau lengvai sutrikusi, Arvydas labai padėdavo. Visada patardavo klausyti savo norų, pojūčių, o viso kito nepaisyti. Kai leisdavomės į kelionę, ieškodavo vietos, kur rasčiau ko pavalgyti. Iš pradžių patirdavau sunkumų – blaškiausi tarp noro išeiti kur nors pavalgyti ir nenoro grįžti prie senų mitybos įpročių, buvo nejauku padavėjams pasakyti, kad kai ko nevalgau. Dabar visa tai jau visiškai nebesvarbu, bet kur galiu rasti sau tinkamo maisto.“


Mūsų žaidimai darnai sukurti


„Savo gyvenimui pagražinti su vyru esame susikūrę įvairių kulinarinių žaidimų. Jaučiu didžiulį azartą, kai turiu pagaminti ką nors pagal jo sugalvotą raktinį žodį, o šis dažnai būna labai keistas naujadaras. Tarkime, kartą Arvydas paprašė skerstinukų. Sukau galvą, kas tai galėtų būti. Bulvytes įdariau kaparėliais ir tunu, apkepiau su avokadų tyre. Kai patiekiau, išgirdau entuziastingą šūksnį: „O! Skerstinukai!“ Vadinasi, gerai supratau asociaciją. Tokie momentai labai smagūs, mus jungia. Maistas apskritai labai svarbus šeimos gyvenime. Stengiamės su Arvydu kuo dažniau valgyti kartu. Net jei nevalgau, sėdžiu prie bendro stalo, šnekamės. Kalbėtis – mūsų prioritetas. Jei matome, kad namie atsirado nelabai pozityvių dalykų, to dramblio stengiamės neauginti, bandome išsiaiškinti priežastis. Taip pat mums labai padeda savęs pažinimas, – be šio įgūdžio darnos šeimoje irgi nebūtų. Juk dažnai įsižeidžiame ignoruodami akivaizdžią tiesą, o iš tikrųjų ji galėtų būti labai naudinga, jei pripažintume.“



Indrė Kazėnaitė
Indrė Kazėnaitė
MOTERIS /I. Kazėnaitės nuotr.



Spalviniai įkvėpimai


„Mane labai įkvepia gamta, jos faktūros, spalvos. Važiuoji magistrale Vilnius–Klaipėda skirtingais metų laikais, ir visada yra kuo grožėtis. Ypač žavūs laukai lapkričio mėnesį – atrodo negyvi, o iš tikrųjų ten tiek daug faktūrų! Prieš akis pradeda plaukti patiekalai, kurie derėtų prie to vaizdo. Mano galvoje tokie procesai vyksta nuolat – taip veikia mano sinestetinės menininko smegenys.


Yra produktų, kurių spalvos, mano akimis, nedera. Tarkime, burokas ir morka. Galbūt rasčiau prieskonių, kurie sujungtų šias dvi daržoves, bet nesu tikra. Į vieną lėkštę jų nedėčiau ir kartu nevalgyčiau. Morkų oranžinę derinčiau su baklažanu. Kodėl taip yra, tiksliai įvardyti negaliu. Tai kažkoks vidinis pojūtis.“


Teptukai jau laukia


„Su seserimi vaikystėje labai daug piešdavome – iki išnaktų. Gaila, kad neplėtojau to pomėgio, bet niekada nėra vėlu tai daryti. Kalėdų proga dovanų iš vyro gavau paletę ir teptukų. Dovaną įteikė labai gražiai linkėdamas, kad šie metai man būtų dar spalvingesni ir kad turėčiau dar daugiau galimybių pritaikyti savo gebėjimą justi spalvas. Laukiu vasaros, kai galėsiu išbandyti savo gražiąją dovaną. Didžiulis glėbys purių teptukų sintetiniais šereliais (Arvydas ir apie tai pagalvojo) kol kas atlieka interjero elemento funkciją – puikuojasi vazoje ant lentynos svetainėje. Jau matau vaizdą, kaip išsinešu į kiemą molbertą – šio, beje, dar neturiu, bet vyras žadėjo pagaminti – ir tapau. Man patinka abstrakcijos, galvoje jau krebžda daug idėjų.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis