Violeta – modelis, anksčiau dirbusi televizijos laidų vedėja, dabar organizuoja stovyklas, atsiskyrimus moterims Maltos ir Gozo salose. Kas šią žavią moterį paskatino dalintis suvokimais, atėjusiais per sunkias patirtis?
Violeta, gyvenate gražioje saloje Maltoje. Kaip į ją atvykote ir kaip joje klostosi Jūsų gyvenimas?
Esu iš tų laimingųjų, kuriems pasisekė labai daug keliauti. Keliavau su tėvais, dirbdama ir visuomet svajojau pagyventi svetur. Nors gimtinėje gyvenimas visuomet buvo nuostabus, bet pasaulis toksai didelis ir įdomus, kad labai norėjosi jį pažinti. Tad atėjo laikas leistis į keliones. Tiesiog pailsėti, sustoti, įsiklausyti į save. Po smagaus televizinio kelio labai norėjosi atsitraukti ir susivokti, kur aš iš tiesų noriu būti, ką noriu toliau daryti. Kelionė prasidėjo Italijoje. Visada maniau, kad tai ir bus toji mano stotelė kažkuriam gyvenimo etapui, bet atsitiko Malta (juokiasi). Visai neplanuotai, nes čia planavau stabtelti tik savaitei. O štai toji savaitė skaičiuoja jau ne vienerius metus.
Esate sąmoningu gyvenimo keliu žengianti moteris, įkvepiate kitus, budinate. Dažnam žmogui prireikia gyvenime sukrėtimų, kad ateitų tam tikri suvokimai, pamokos ir gyvenimas įgautų kitą kokybę. Kas buvo Jūsų pamokos, sukrėtimai?
Iš tiesų Jūs visiškai teisi. Ne taisyklė, kad prieš žengiant žingsnį į sąmoningumo kelią prieš tai turi patirti sukrėtimą, bet labai dažnam taip nutinka. Aš – ne išimtis. Mano pirmos skyrybos jau buvo didelis sukrėtimas. Neleidau sau ilgai išbūti po jų – gan greitai mano gyvenime atsirado naujas žmogus. Su amžiumi mes į viską žiūrime ramiau, o atsisukus atgal aiškiai suvokiame ir matome, kur gyvenime nėrėm, skubėjom... Bet juk žmonės skirtingi – vieni neria žemyn galva nežinodami, koks dugnas, kiti būna atsargūs. Aš buvau iš tų maksimalistų ir esu dėkinga už viską, kas įvyko mano gyvenime, nes visa tai nuvedė prie to, kokia ir kur esu šiandien. O man labai svarbu būti geresnei nei vakar.
Organizuojate moterims atsiskyrimus, stovyklas (plačiau žinomus retrytų pavadinimu). Ką jų metu veikiate? Kokiomis praktikomis praturtinate moteris? Kas Jus paskatino to imtis?
Maltoje iširo mano antroji santuoka. Buvo labai nelengvas metas. Nauja šalis, mažiukai vaikai ir, tuomet taip atrodė, griūnantis gyvenimas. Kadangi mano saugiausias uostas – mylimi tėvai ir sesuo – buvo toli, gerbiami dvasiniai mokytojai – taip pat, reikėjo nuspręsti, ką daryti. Minčių grįžti į Lietuvą nebuvo, nors tėvai labai įkalbinėjo. Aiškiai jaučiau nepaaiškinamą trauką likti saloje ir taip įvyko jaudinanti pažintis su tikrąja savimi.
Atsiskyrusi nuo visų fiziškai aš susijungiau su savimi, gamta, Visata. Atradau iš naujo Dievą, ryšį su kūrėju. Suvokiau savo moterišką galią, stiprybę. Tapau savo pačios ramybės uostu ir su visa šia jėga žengiau į naują gyvenimą. Žinoma, su mylimais tėvais ir mokytojais ryšį puoselėjau visada, taigi labai aiškiai pajutau, kad esu pasirengusi įgyvendinti savo svajonę rengti stovyklas Maltos ir Gozo salose.
Perėjusi labai sunkų etapą vėliau jį suvokiau kaip didžiausią dovaną, nes tai mane pažadino naujam gyvenimui. O aš taip ilgai miegojau (šypsosi). Šviesoje ir meilėje gyvenimas iš tiesų nepaprastai džiaugsmingas, taigi aš panorau budinti kuo daugiau moterų ir kviesti į šį laimingą bei džiaugsmingą gyvenimą. O jei jau moteris yra tame kely, tuomet nepaprastai malonu būti visoms kartu ir dalintis viskuo bendraminčių rate.
Stovyklų metu mes keliamės prieš patekant saulei, atliekame įvairius ritualus, medituojame, darome jogą, keliaujame, sveikai ir skaniai maitinamės, o svarbiausia – grįžtame į save, nes per metų metus dažnai žmogus nutolsta nuo savęs ir save pameta, o taip praranda ir laimės jausmą.
Šių atsiskyrimų metu mano mokytojai veda savęs pažinimo paskaitas. Jas vainikuoja daugybė praktikų. Ne veltui anglišku žodžiu retreat vadinamas atgimimas. Žmogus atgimsta naujam gyvenimui meilėje, šviesoje, ramybėje, džiaugsme.
O kas tiksliai Jums pačiai padėjo atgimti? Kaip radote savyje stiprybės? Kas buvo tie impulsai, padedantys susitikti su tikrąja savimi sunkiu periodu?
Manau, mes einame savęs link ir visi mūsų pasirinkimai veda per apylankas arba tiesesniais keliais į save. Pirmas skyrybas išgyventi nebuvo lengva, juk, atrodė, griuvo viskas, kuo taip tikėjau ir ką statėme, kūrėme, bet tuomet atrodė, kad kitos išeities nėra. O juk iš tiesų niekas negriūva pats – mes patys griauname. Kalbu apie praeitį tam, kad gal kuri pora atpažins save ir tai bus stimulas sukti i sąmoningumo kelią abiem, nes tik taip įmanoma išsaugoti šeimą. Jei tikrai nori ir suvoki tai kaip vertybę. Būdami nesąmoningi žmonės negali tinkamai tvarkytis su užklupusiais iššūkiais. Viskas įmanoma tik būnant sąmoningu, tik iš tikrųjų mylint.
Taigi, maždaug prieš 12 metų sutikau savo pirmuosius dvasinius mokytojus. Tačiau pasirinkimus vis tiek juk darome mes patys ir net būnant šalia mokytojams dar nenorėjau atsisakyti tam tikrų įpročių, nenešančių man, kaip sielai, jokios naudos.
Griūvant mano antrajai santuokai, būdama toli nuo visų žmonių, kurie, būdami arti, būtų galėję kad ir ašarą nušluostyti, nuraminti, pradėjau stiprinti ryšį su Dievu, Visata, savimi pačia. Manyje tarsi pražydo visos įgytos žinios, kurias tik kaupiau visus metus. Bet žinios nieko vertos, jei negyveni tuo. Malda, meditacijos, susijungimas su gamta ir buvo susiliejimas su savimi pačia. Nukritus visiems lukštams likau savo esatyje. Atradau ramybę. Pajutau labai aiškų vedimą į tai, kur esu. Savo galią ir prigimtį.
Negaliu teigti, kad visus tuos metus buvau tamsoje, nes mano tėvai – labai dvasingi žmonės. Bet, kaip taisyklė, savo pamokas turime išmokti patys. Taigi man susivokus, sunkiu metu viskas pradėjo rodytis kitaip. Niekada nebuvau iš tų, kuri kauptų pyktį, nes mama mokė nieko nelaikyti širdelėje, bet panikos atakas išgyventi teko ir tik iš tikrųjų pajutusi ir pradėjusi gyventi šia mantra: Kur yra meilė, ten nėra baimės, / kur yra baimė, ten nėra meilės. / Aš suvokiu, kad meilė yra jėga, gydanti mane ir visus esančius šalia. / Meilė yra mano gyvenimas ir mano stiprybė, visada ir iš naujo rinkausi tik meilę.
Ar Jums paprasta savirealizaciją suderinti su motinyste?
Būna dienų, kai būna paprasta, būna ir kitokių dienų (šypsosi). Stovyklų metu visą laiką būnu atsiskyrusi su moterimis. Su jomis keliuosi ir einu gulti. Kasdienybėje pasiruošimas stovykloms ir kitiems moterų renginiams vyksta iš namų. Tad man nesvetimi iššūkiai, su kuriais susiduria mamos, dirbančios iš namų. Aš viską mokausi kasdien priimti taip, kaip yra. Kai šitai praktikuoji, nekyla noras nervintis.
Pavyzdžiui, suplanuoju apžiūrėti kelias vietas, kur vešiuosi moteris. Išvykstu į jas su visais vaikais, nes manau, kad ir jiems tai bus įdomu, smagu. Būna, čia ir suklystu (šypsosi). Iš tikrųjų įdomu būna man, o kiek vaikų, tiek skirtingų ir norų pasipila. Matydama, kad mano planas nepavyks, turiu ne vieną išeitį. Pirma: vis tiek vykdyti užsibrėžtą tikslą (rezultatas – visi nelaimingi). Antra: laiku susivokusi pakeičiu planą (ir visi laimingi). Kai supranti, kad mūsų planai tokie mažyčiai, palyginti su Visatos planu mums, viskas pasidaro daug paprasčiau ir lengviau.
Lengva stovyklų metų atsiskirti nuo vaikų? Nekyla minčių: Be manęs jie nesusitvarkys arba jiems manęs trūks?
O kas yra mūsų mintys? Ar tik ne jos mus klaidina? (Juokiasi). Taigi ne, nekyla tokių minčių... Jei kiltų, vadinasi, visa tai, apie ką kalbėjau prieš tai, būtų tik paistalai.
Kokią save matote ir suvokiate dabar?
Suvokiu savo prigimtį ir didžiulę dovaną – moterystę. Jaučiu save kaip moterį, kūrėją. Galingą ir stiprią. Moteris – tokia daugialypė. Ji – motina, meilė, šviesa... Rami. Pasitikinti Dievu, Visata, savimi. Puoselėjanti ryšį su Visata ir savimi.
Esu nuostabiame kelyje, kuris ir yra gyvenimo kelias. Ir žinote, ką dar suvokiu? Kad ir jūs, ir kiekviena moteris, kuri skaito šias eilutes, yra tokia pati, bet jei taip nemano, jai būtinai reikia priminti, kad ji yra meilė.
Violeta, kaip dabar atrodo Jūsų įprasta diena?
Daugelis dienų, auginant mažąjį Adomą, labai panašios, nes rutina vaikams reikalinga, o ir mums ji tinka. Anksčiau mėgdavau atsikelti anksčiau už visus ir pradėti dieną meditacija, bet su Adomu kažkuriam etapui įpročiai pasikoregavo natūraliai. Aš tai priimu.
Jei Adomas prasčiau miega ir mano kūnui reikalingas ilgesnis poilsis, tai klausau jo ir keliuosi su visais namiškiais.
Visiems išėjus iš namų į mokyklas ir darbus, mes su Adomu liekame kartu ir darome viską, ką turiu padaryti tą dieną.
Kokie Jūsų kasdieniai grožio ritualai? Kaip Violeta atrodo kasdienybėje?
Jei kalbame apie išorės puoselėjimą, kasdien rytą ir vakarą skiriu švaros procedūroms. Tebūnie jos trumpos, bet pasitepti mano mylimais Simone Mahler kremais po dušo – labai efektinga ir veiksminga. Vakarais akis tepu paakių kremu. Nepamirštu ir rankų, juk ypač auginant mažylį jos plaunamos itin dažnai. Daug vaikštau. Būna, stumiu parke vežimėlį ir darau įtūpstus. Vasarą labai daug plaukioju. Pilingas ir kaukės taip pat neužima daug laiko, bet tai darau jau namiškiams sumigus. Taip pat stengiuosi nepamiršti ir plaukų: prieš plovimą tepu jiems skirtu aliejumi. Vasarą iš ryto labai mielai tepuosi ledukais veidą – tai mano mamytės receptas, norint palaikyti puikią odos būklę, bet žiemą, pripažinsiu, tai daryti ne visada yra noro (šypsosi).
Kokį moters įvaizdį esate susikūrusi?
Mano moteriškumas nepriklauso nuo to, ką vilkiu – kelnes ar sijoną, bet nėra net kalbos, kad energetiškai sijonas ar suknelė moteriai daug labiau tinka. Manau, mūsų išvaizda ir yra mūsų vidaus atspindys – kaip jaučiamės, taip ir atrodome.
Visgi gražiausia moteris – laiminga moteris, ir jos niekas taip nepuošia kaip šypsena. Nuo pačios gražiausios ledo karalienės dvelks šaltis ir nors bus labai gražu pažiūrėti, bet glaustis norėsis prie švytinčios, ramybę ir meilę skleidžiančios moters.
Stovyklų metu man norisi išvien dėvėti sukneles. Ta magiška moteriška energija tiesiog žydi ore. Išvykdamos moterys man dažnai sako: Kaip nesinori kelnių.
Moteriškumo iš tiesų galima mokytis. Ne visiems pasiseka nuo gimimo turėti didžias moteriškumo mokytojas šalia – moteriškas mamas. Mamos kartais būna pačios labai pasimetusios ir atitolusios nuo savo prigimties... Tokiai moteriai teks eiti į save daug vėliau, ir tai nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog taip yra. Kiekvieno mūsų kelias gali būti skirtingas, bet tikslas visų vienas: būti laimingiems. Visi to nori, visi to siekia, ir tai būsena, kuri nepriklauso nei nuo pinigų, nei nuo statuso. Ji yra arba ne. Su moteriškumu taip pat. Suvokianti save, savo prigimtį moteris spinduliuos moteriškumu.
Kas Jums padeda priimti visas savo kaip moters puses: kartais švelnią ir pūkuotą, o kartais žiežirbuojančią?
Mes esame daugialypės. Save priimti labai reikalinga. Mylėti ir visų pirma atleisti sau – svarbiausia, bet būti žiežirbuojančia po priedanga aš moteris – ne man. Būti pikta ragana, nes tiesiog nėra nuotaikos, manau, yra nesąmoningumo momentas.
Kita vertus, kai esi meilė, negali būti pyktis. Taip pat, kaip ir būti truputį nėščia. Taip, gali būti nesmagu dėl kažko, gali nusiminti – visa tai natūralu ir nereikia to nei kratytis, nei bijoti. Tik verta neužsibūti tame bei tų emocijų nepuoselėti. Juk mes esame daugiau nei emocija.
Kokia Jūs moteris kaip žmona ir kaip mama? Su kokiais iššūkiais būdama šiose rolėse susidurdavote anksčiau ir dabar?
Mano vaikai – mano Mokytojai. Vyras taip pat. Ir gyvenimo vyrai, sutikti žmonės. Visi jie veda į save pačią. Gyvename veidrodžių karalystėje. Nepatinka kažkas? Keiskis pats! Dirbk su savimi ir pasaulis pasikeis (šypsosi).
Auginate tris vaikučius, du jų – iš ankstesnių santuokų. Tikiu, kad vieni žmonės prieš ateidami į gyvenimą pasiskiria sau vieną žmogų, su kuriuo keliaus per gyvenimą, o kiti – kelis partnerius. Ko kiekvienas gyvenimo vyras Jums padėjo išmokti?
Atsakysiu ne savo žodžiais, bet man jie būtų artimiausi.
Už apskrito stalo susirinko sielos. Drąsiausia tarė:
- Eisiu į Žemę išmokti ATLEISTI. Kas nori man padėti?
Kitos dvasios užjaučiančiai tarė:
- Tai – viena sunkiausiu pamokų. Kiti mokosi to visą gyvenimą. Tu labai kentėsi, bet mes tau padėsim.
Viena jų tarė:
- Eisiu su tavim į Žemę. Būsiu tavo vyras. Daugelis problemų mūsų šeimoje bus per mane, bet tu turėsi man atleisti.
Kita siela pasakė:
- Eisiu į Žemę kartu ir būsiu tavo tėvai. Užtikrinsiu tau sunkią vaikystę, vėliau nuolat kišiuosi į tavo gyvenimą ir tu turėsi man atleisti.
Kita siela atsidususi pasiūlė savo pagalbą būnant vadovu, kuris nuolat netinkamai elgsis, o jos pamoka bus ir vėl – išmokti atleisti...
Tai ne mano žodžiai. Tačiau tikiu, kad visi žmonės mūsų gyvenime nėra atsitiktiniai, kaip ir įvykiai. Visa tai tam, kad mes išmoktume savo pamokas. Todėl esu dėkinga už viską, kas man nutiko ir kas nenutiko.
Kokių pamokų Jūs pati vis dar turite? Kur ir ko dar mokotės?
Aš mokausi nuolat. Tai yra mūsų gyvenimo kelionės labai svarbi dalis. Atsiskyrimų metu atgimstu ir pati su kiekviena grupe. Kasdieninių praktikų dėka (meditacijų, maldų...) nuolat judu. Turiu svajonių ir pati gilintis į tam tikras terapijas artimoje ateityje, žinau, kad tai bus ir nesijaudinu, kad dar ne dabar. Viskas savo laiku.
Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti savo gyvenimo filosofiją (sėkmingo gyvenimo formulę), kaip tai skambėtų?
Čia nėra jokių įmantrybių ir paslapčių. Gyvenimas meilėje – vienintelis kelias į tą sėkmingą gyvenimą (juokiasi).
