Vieno paveikslo istorija: gatvės menas namuose

Virš sofos ant pilvo guli vaikinas. Oi, ne, ne vaikinas – paukštis. Mėlynais konversais. Viena jo ranka žydi gėlėmis, kita laiko garsiakalbį, iš kurio kyšo lūpų dažai.

Įmonės „Rimi Lietuva“ vidinės komunikacijos vadovės Giedrės Simanauskaitės namuose esantis menininko Andreso Busrianto (taip pat žinomo kaip Anagard’as) kūrinys tikrai nenuobodus. Kaip ir jo atsiradimo čia istorija.

Autorė – Aistė Paulina Virbickaitė. Fotografas – Tadas Kazakevičius


Pasakoti pradėsiu taip pat, kaip savo pasakojimą apie šį kūrinį pradėjo Giedrė – nuo gyvenimo Indonezijoje. Ten ji išvyko studijuoti, o po dvejų metų šią salų šalį ėmė vadinti namais. „Laikas Indonezijoje buvo kupinas pažinimo – kiekviena diena stebindavo, atnešdavo nuotykių ir atradimų“, – sako Giedrė. Gyveno ji universitetiniame Džokjakartos (Yogyakarta) mieste Javos saloje, dar tiksliau – Sevono rajone. Tarp ryžių laukų esančiame priemiestyje gyvena ir daug menininkų. Vienas jų – Andresas.


Įsimylėjęs Lietuvą


Jis vienas pirmųjų vietos gyventojų užkalbino atvykėlę, vėliau padėjo susiorientuoti nepažįstamoje aplinkoje. Kodėl? Nes ji – lietuvė. „Jis jaučia nepaaiškinamą trauką ir meilę Lietuvai, jos žmonėms. Ir myli ne žodžiais, o darbais – visada kuo tik gali padeda ten mokytis ir gyventi atvykusiems lietuviams. Buvome sugalvoję net paskelbti jį Garbės konsulu, parašėme užklausimą Užsienio reikalų ministerijai. Tiesa, iš šios atsiųsto reikalavimų sąrašo supratome, kad menininkui tai nelabai įkandama, todėl tiesiog tarpusavyje laikome jį mūsų šalies konsulu Džokjakartoje“, – pasakojo Giedrė. Užsimezgusios pažintys Andresą atvedė ir į Lietuvą, čia jis svečiavosi jau kelis kartus, surengė parodas Kaune, POST galerijoje.


Džokjakartos meno institutą baigęs menininkas savo darbais bando kritikuoti socialinį, ekonominį, politinį neteisingumą, parodyti asmeninį požiūrį į tai. Jo darbų kūrimo procese dažnai dalyvauja bendruomenė, todėl gatvės meną Andresas laiko labiau bendruomenine ir politine veikla. Jo iniciatyva buvo sustiprinti Sevono priemiesčio kultūrinį identitetą ir garsinti jį gatvės meno darbais. Tam reikėjo bendradarbiauti su kitais menininkais ir vietos gyventojais – su jais Andresas tardavosi dėl piešinių ant namo sienos ar tvoros. Per kelerius metus rajone atsirado daug spalvų ir įdomių vaizdų, tai jau traukia turistus užsukti pasižvalgyti.


Andreso piešiniuose gausu detalių, įvairios (tradicinės ir šių dienų) simbolikos. Tradicinė Indonezijos kultūra ir kasdienis šiuolaikinis gyvenimas neretai susiję su gamta. Visa tai atspindi ir paveikslas ant Giedrės namų sienos.



MOTERIS / T. Kazakevičiaus nuotr.



Paslaptingas autoportretas


Grįžusi iš Indonezijos į Lietuvą Giedrė įsisuko į darbus, įsigijo pirmąjį savo butą. Sakė apie meno kūrinius pradėjusi galvoti pirmiau nei apie baldus. Nusprendė, kad namų sienas turėtų puošti jai pažįstamų žmonių darbai. „Man patinka, jog pažįstu visų namuose kabančių paveikslų autorius, turiu santykį ir istoriją su jais“, – teigė mano pašnekovė.

Kitą kartą pabėgusi nuo lietuviškos žiemos atgal į Indoneziją, ji paprašė Andreso sukurti paveikslą naujiems namams. Indonezietis mielai sutiko, ir prieš kelionę į Lietuvą Giedrė gavo į ritinį susuktą drobę. Šią išvyniojo tik grįžusi į Vilnių. Visų pirma nustebino dydis, vėliau – kaip puikiai būtent toks drobės formatas dera namų interjere. Labiausiai džiaugiasi pačiu kūriniu – šis primena laiką, praleistą Indonezijoje, ir kuria jos atspindžius Vilniuje.


Giedrė spėja, kad paveikslas – tai menininko autoportretas. Bent jau yra mačiusi Andresą avint lygiai tokius pat mėlynus konversus. Užrašai „respect woman“ („gerbk moteris“) ir „no violence“ („smurtui – ne“) taip pat atitinka šio menininko įsitikinimus. Dekoratyvūs paukščio sparnai primena indonezietiškos batikos elementus. Žiūrėdama į paveiksle pavaizduoto paukščio galvą Giedrė prisiminė netoli Borobuduro esančią vadinamąją Vištos šventyklą – didžiulį paukščio formos pastatą, kurį pastatė paprastas žmogus (beje, krikščionis) kaip vietą, kuri suvienytų visas pasaulio religijas. Grįžusi namo perskaičiau, kad tas paukštis, pagal šventyklos statytojo viziją, turėjo būti balandis, tačiau visiems jis buvo panašesnis į vištą, tad taip jį ir vadina. Džiunglėse stovinti šventykla gal ir nesuvienijo religijų, bet sparčiai traukia smalsuolius ir gyvina to krašto gyvenimą, kaip ir Andreso gatvės meno projektas.


Galvodama apie šį paveikslą taip pat svarsčiau, kad gal jis kažkaip susijęs su Indonezijos herbe esančiu mitiniu paukščiu Geruda. Galiausiai Giedrė nusprendė paklausti paties autoriaus. Gavo atsakymą, kad tai – tiesiog paukštis. Ši situacija – geras pavyzdys to, kaip gudrios interpretacijos dažnai prasilenkia su tikrosiomis menininko intencijomis. Su tuo susidūrę žmonės kartais renkasi kraštutinumus: vieni apie meno kūrinį nesako nė žodžio – laukia menininko paaiškinimo, kiti stengiasi vengti autoriaus paaiškinimų, kad šie „nesugadintų“ jų pačių versijos. Tiesa kaip visada kažkur per vidurį: paleistas į gyvenimą kūrinys sulaukia daugybės skirtingų žvilgsnių ir interpretacijų. Kuo jis įdomesnis, tuo daugiau įvairių emocijų ar asociacijų sukelia. Tuo galima tik džiaugtis ir nesukti galvos dėl Vienintelės Tiesos. Jos meno kūriniuose nebūna.


Menas – visiems?


Ant drobės aerozoliu purkštas paveikslas neišvengiamai siejasi su gatvės menu ir nuostatomis, kad menas turi būti prieinamas visiems. Giedrei tai artima. Nors vaikystėje lankyta dailės mokykla visam gyvenimui atgrasė nuo noro piešti, menu ji tiki. Dar mokydamasi mokykloje, Klaipėdoje įgyvendino projektą, kurio metu į gatves buvo paleistas grafičiais išpieštas „Jaunimo autobusas“ su viduje grojančia muzika. „Manau, kad menas turi būti prieinamas ir pažįstamas visiems, jis neturi būti uždarytas akademiniame arba elitiniame pasaulyje“, – sako Giedrė.


Neišvengiamai imame kalbėti ir apie tiražuojamą meną. Jau ne kartą įsitikinau – vyresni žmonės vertina tik vienetinius kūrinius, o jaunimui kūrinio unikalumas tiek reikšmės neturi. „Šiuo atveju susiduriame su klausimu „turėti ar būti“. Kai kuriems svarbu, kiek žmonių turi tai, ką aš turiu. Aš galvoju taip: ar tau patinka tai, ką sukūrė menininkas, ar tu nori būti tuo vieninteliu, kuris tai turi? Manau, tikrai ne visiems būtina turėti tą vienetinį paveikslą“, – svarsto Giedrė. Ji optimistiškai tiki, kad tuščios sienos žmonių namuose – tai tik lėšų problema, o išspręsti ją padėtų aktyvesnis garsių Lietuvos menininkų kūrinių reprodukavimas ir pardavimas. Masinis meno kūrinių tiražavimas – vienas aktualių šiandienos klausimų, ir vieno atsakymo čia nėra. Sunku vienareikšmiškai vertinti ir gatvės meną bei jo atsiradimą galerijose ar privačiose erdvėse. Viena yra teoriniai ginčai, kita – kasdienis gyvenimas. Štai aerozoliniais dažais ant drobės išpurkštas menininko iš Indonezijos autoportretas viename Vilniaus bute jaučiasi kuo patogiausiai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis