Stebint Jurgitą Česnavičiūtę-Jančorienę atrodo, kad jai įtaisytas amžinasis variklis: tai ji veda televizijos šokių projektus, tai organizuoja jų dalyviams grandiozinius renginius, tai moko jaunavedžius pirmojo šokio, tai, žiūrėk, feisbuke besišypsanti pozuoja su savo įsteigtos „Šokių akademijos“ šokėjais iš šokių stovyklos Ispanijoje, tai rengia jiems didžiulius viešus renginius... „Varikliuką paveldėjau iš mamos ir senelio. Šis daug metų buvo susijęs su aviacija, daugybę kartų yra šokęs su parašiutu, mama taip pat šokinėjo, mėgo vandens ir įprastas slides. Ir dabar jai geriausia dovana – skrydis akrobatiniu lėktuvu arba pašėlti pramogų parke. Abu tėvai buvo labai aktyvūs, mes namie niekada nesėdėdavome. Tad gal kitaip ir nemoku?“ – aiškina pašnekovė.
Šokti Jurgita pradėjo vaikystėje. Tėvai ją skatino, palaikė, net nuo visų buities darbų atleido. „Ilgai jaučiausi esanti princesė. Tėvai taip mane ir vadino, – pasakoja moteris. – Bet paauglystėje teko nusileisti ant žemės. Kai įvyko Rusijos krizė, žlugo tėvų verslai. Negana to, tada jie skyrėsi, mama susirgo vėžiu. Kai pasveiko, mirė tėtis. Ir viskas – per porą metų. Baigusi mokyklą studijoms užsidirbti važiavau į Angliją ir Airiją, dirbau kavinėse. Emigrantės, nelegalės dalia labai slėgė, po poros vasarų supratau, kad reikėtų išplėtoti tai, į ką augindami mane investavo tėvai, kad iš to galėčiau pragyventi.“ Tada Jurgita įsisuko į renginių organizavimą, su draugu šokių mokytoju paruošė kelių šokių programą ir mokė jų švenčių dalyvius. „Vieni pirmųjų pasiūlėme tokią pramogą Lietuvos renginiuose. Apvažiavome visą šalį.
Žmonės pradėjo domėtis, gal vedame šokių kursus, taip viskas ir prasidėjo, – prisimena „Šokių akademijos“ įkūrėja. – Subūrėme kelias grupes, dar pradėjau organizuoti vakarėlius. Tuo pačiu metu studijavau verslo administravimą, vėliau – kultūros vadybą Vytauto Didžiojo universitete. Dar dirbau renginių organizavimo įmonėje. Tais metais įgijau labai daug patirties.“ Nuosavos veiklos pradžią J. Česnavičiūtė datuoja nuo 2001-ųjų, iškart po pirmojo televizijos šokių projekto.
„Tai buvo dar viena įspūdinga patirtis. Tada visą Lietuvą buvo apėmęs pats tikriausias šokių virusas, – pasakoja projekto vedėja. – Po pirmojo projekto jo dalyviams ir sekėjams suorganizavau Kaune šokių vakarą, susirinko apie 700 žmonių. Kai kilo klausimas, kur sudėti renginio nuotraukas, brolis sukūrė elektroninį puslapį, pavadinome jį „Šokių akademija“. Taip atsirado mūsų veiklą vienijantis pavadinimas.“ Kadangi Lietuvą buvo apėmęs šokių virusas, akademijai net ištikusi ekonomikos krizė nebuvo baisi.
„Per krizę sukūriau šeimą, persikėliau į Vilnių. Gimė sūnus Jurgis, po truputį ėmiau aplink save burti bendraminčius. Per krizę šokių salės buvo pilnos, netgi eilės susidarydavo. Matyt, žmonės atsisakė prabangesnių pramogų, kelionių, o užsimiršti, ištrūkti iš rutinos rinkdavosi šokius“, – prisimena Jurgita. Juk šokant, pasak jos, ne tik krenta nereikalingi kilogramai, tvirtėja kūnas, bet ir atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, geresnė nuotaika. „Kai kurie susimąsto, ar juos tenkina darbas, santykiai, ir imasi veiksmų, – sako moteris. – Džiugu girdėti, kad mūsų kompanija ne vienam yra įkvėpimas ar nusiraminimas. Neretai vienišiai atranda savo antrąją pusę. Šį rudenį su vyru dalyvausime vienų vestuvėse – kaip liudininkai. Šokant gyvenimas smagesnis.“
Jurgitos gyvenimo būdo žingsniai
Vadovės amplua. „Vienu momentu, kai mūsų, mokytojų, buvo aštuoni, supratau, kad nepavežu visko organizuoti ir dar pati būti mokytoja. Tad porą metų visai nevedžiau pamokų, bet vien nuo administracinio darbo irgi pradėjo „čiuožti stogas“. Man būtina bendrauti su žmonėmis, keistis energija. Tad dabar turiu kelias grupes savo rajone – Riešėje. Čia net atmosfera kitokia nei Vilniuje, į grupes susirenka daug pažįstamų, kaimynų, tad labai smagu.
Įvaizdis. „Kai lankiau šokius, vadovai reikalaudavo, kad būtume pasitempę tiek per repeticijas, tiek per varžybas. Galbūt tai suformavo poreikį būti tvarkingam, pasitempusiam. Ir mama mane labai puošdavo vaikystėje, suknelių visada turėjau daugiau nei progų jomis pasipuošti. Dabar mano spintoje tikra kakofonija, pats laikas būtų susitvarkyti. Nepaprastai mėgstu sukneles, kadangi figūra nelabai keičiasi, tai kai kurios jau „pilnametės“. Turiu silpnybę iš kiekvienos kelionės parsivežti po suknelę.“
Renginiai. „Viešus didesnius renginius pradėjau organizuoti iš noro suteikti žmonėms progą pasidžiaugti tuo, ko išmokstama per šokių pamokas. Grupės su savo mokytojais ruošia pasirodymus, kostiumus, daugelis pasirodo scenoje pirmą kartą, jiems tai – naujas iššūkis. Jau kokie ketvirti metai ir atostogaujame kartu su šokėjais. Džiaugiuosi, kad savo didžiausią aistrą keliones pavyko suderinti su darbu – išvažiavę mėgaujamės kitos šalies nacionaliniais šokiais, maistu, per dienas šokame baseinuose, išnuomotose jachtose ar paplūdimiuose. Vežamės savo vėliavą, kolonėlę ir šokame mieste, parduotuvėse, traukiniuose, oro uostuose – bet kur, kai turim laiko ir įkvėpimo.“
Šeima. „Vyras Tomas taip pat įsisuko į šokių ir vakarėlių gyvenimą. Iškeitė stabilų darbą biure į zumbos instruktoriaus. Jis labai kūrybingas, kartu prigalvojame smagios veiklos mūsų šokėjams, kartu vedame, organizuojame renginius. Tai – lyg mūsų bendras hobis. Sūnų Jurgį, kai buvo mažas, veždavomės į treniruotes ar pamokas, ten dūkdavo su kitais vaikais, dabar jau vyresnis, dažniau namuose lieka. Lanko gatvės šokius. Šiaip šeimoje visose srityse vadovauju aš, kitaip man nepavyksta, bet visi jau susitaikė. Manau, svarbu, kad daug laiko praleidžiame kartu, palaikome vieni kitus, prisideriname.“
Hobis. „Porą kartų per savaitę sportuoju sporto klube, nauja mano aistra – ispanų kalbos pamokos. Ši kalba man visada patiko, atradau labai smagią mokyklą, nemažai mūsų šokėjų tuo užsikrėtė. Tos mokyklos mokytojai pas mus lanko šokių pamokas, rengiame bendrus vakarėlius ir stovyklas. Pernai puikiai pavyko bendras projektas – ispanų kalbos ir šokių stovykla Alikantėje, ateinantį pavasarį vėl planuojame ją organizuoti.“
