Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Vieno paslaptingo paveikslo be pavadinimo istorija

Šio numerio pasakojime – net trys herojai: verslininkas Rytis Mėdžius, projektų vadovė Jūratė ir jų dukra Adelė. Veiksmas suksis aplink šiai šeimai priklausantį paslaptingą tapytojo Lino Leono Katino paveikslą mums nežinomu pavadinimu, kuris tiesiog mano akyse išgyveno dar vieną savo istorijos posūkį. Žinoma, laimingą.

Paveikslo atsiradimo namuose istoriją Rytis dalykiškai išdėsto, vos pradedame kalbėtis: „Prieš kelerius metus su šeima lankėmės Katino sodyboje – Labanore. Užlipome ir į palėpę. Na, tokia tipiška kaimo palėpė – gerokai apleista, pilna dulkių. O ten, ant molberto, – šis šiltos vakaro saulės nušviestas paveikslas. Nors buvo dar nebaigtas, atrodė tiesiog mistiškai. To įspūdžio niekaip negalėjau pamiršti, tad papasakojau bičiuliui. O jiedu su Katinu – kaimynai. Bičiulis perdavė menininkui mano įspūdžius, o šis pasakė: „Tai tegu atvažiuoja pasiimti.“


Menininkas be kaklaraiščio


„Ak, kaip paprasta“, – tyliai sau atsidūstu. „Ir kaip Katiniška“, – šypteliu prisiminusi šį su niekuo nesupainiojamą menininką.


„Amžinas nenuorama, provokatorius, nenusikerpąs plaukų vyngėrys, visokių kultūros tekstų ir žemiškų kontekstų interpretatorius, sumanymų skleidėjas Vilniuje ir provincijoje“, – taip jį apibūdina menotyrininkas Viktoras Liutkus. Visada smagu stebėti, kaip oriai ir lėtai Linas Katinas iriasi Antakalnio gatve, aplink mąslų veidą besivejant ilgų baltų plaukų kupetai.


Įkvepia ne tik laikysena, bet ir biografija. Linas Leonas Katinas gimė 1941 metais, pirmąją karo dieną, bombarduojamame Radviliškyje. Tapytojo Leono Katino sūnus Vilniuje baigė architektūros studijas, tačiau pagal specialybę dirbo neilgai. „Kai padirbau dvejus metus, vieną gegužę supratau – jeigu šiandieną neišeisiu, man viskas. Gausiu objektą ir būsiu žiurkė su kaklaraiščiu“, – pasakojo menininkas viename interviu. Ir išėjo. Tada pradėjo intensyviai tapyti. Vėliau dėstė Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje, o 1999 m. jo kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.


Matyt, ne tik dėl asmeninių savybių, bet ir dėl to, kad išvengė studentus unifikuojančių tapybos studijų tuomečiame Dailės institute, L. Katino tapyba visada kiek skyrėsi nuo bendro lietuviško fono. Ryškus koloritas, laisvai ant drobės tepami dažai, netikėti ar netikėtai traktuojami motyvai. Ar tai būtų abstrakcija, ar peizažas, ar figūrinė kompozicija, jauti ne tik eksperimento dvasią, bet ir šypseną. Kartais – smagią, kartais – ironišką.


„Nepajėgumas nusijuokt dangstomas „įgimtu lyrizmu“, „dramatizmu“, „filosofiškumu“ ir panašiom betoninėm frazėm“, – apie lietuvių dailės situaciją prieš du dešimtmečius rašė Katinas. Jis pats, regis, mėgsta (ir moka) tiek nusijuokti, tiek atvirai pasisakyti.


Tamsus, bet ne niūrus


Išvydusi šį L. Katino paveikslą kiek suglumstu. Atokiame svetainės kampe matau didelį juodą stačiakampį, jis akivaizdžiai nenusiteikęs „bendrauti“. „Labai blogas apšvietimas, reikės kada nors perkabinti“, – sako Rytis ir uždega šviesą. Tai situaciją kiek praskaidrina – stačiakampis visai ne juodas! Jis lygiais, ramiais vertikaliais potėpiais ištapytas keliais sluoksniais, paviršiuje geriausiai matyti juosvi, mėlyni, violetiniai dažų atspalviai. Kiek į šoną nuo centro sodriai, negailint ultramarino spalvos, užtepta lengvai besibanguojanti vertikalė, primenanti ilgus liepsnos liežuvius ar besiplaikstančią juostą. Maždaug ties viduriu ji trumpam nutrūksta, leidžia ramiam apatiniam sluoksniui trumpam susilieti.


Rytis parodo dar vieną žavų paveikslo akcentą – atsitiktinai paukščiuko paliktą žymę. Ją pats menininkas rekomendavo taip ir palikti. Ir vėl – Katiniškas sprendimas. Natūralus, išmintingas, sąmojingas. Menininku Rytis pasitikėjo ir dėl rėminimo. Kadangi paveikslas tapytas ant kiek išsikraipiusio faneros lakšto, rėmai buvo būtini dėl funkcionalumo. Tad tiesiog nuvežė paveikslą į Katino mėgstamas rėminimo dirbtuves ir paprašė įrėminti taip, kaip to įprastai pageidauja autorius. „Gero paveikslo nesugadins jokie rėmai, svarbu tik, kad jie nedominuotų“, – savo sprendimą paprastai aiškina Rytis.


„Man gera su šiuo paveikslu. Jis tamsių atspalvių, gal atrodo niūrus, bet man – labai teigiamas. Neieškau jame prasmių, paprasčiausiai gera. Kaip gera? Teigiamai“, – sako Rytis. Jam gan sunku konkrečiau nupasakoti savo santykį su paveikslu, ir puikiai jį suprantu – abstrakcija veikia visų pirma emociškai, tad verbalizuoti tenka ne tik vaizdą, bet ir jausmą. Tikslingai kalbėti (ir galvoti) apie formalius dalykus – dažus, spalvą, potėpį, kompoziciją – to daryti nepratusiam žmogui dar sunkiau. Kita vertus – abstrakcija išlaisvina žiūrovą nuo konkrečių objektų ir leidžia pereiti prie platesnių temų. Vis dėlto nenoriu krypti į filosofavimą ar lyrines šnekas. Renkuosi kitą žaidimą.


Jei paveikslas taptų garsu?


Žinodama, kad ir L. Katinui, ir Ryčiui svarbi muzika, klausiu, koks garsas galėtų būti šis paveikslas. Reikėjo kiek laiko, kol pasigirdo atsakymas: „Gal tai – ne garsas, o tyla? Ta, kuri būna vasaros vakarais prie vandens. Kai jau visi paukščiai nutilę, jau beveik sutemę, bet dar gali įžiūrėti kontūrus.“ Išgirdusi tokį atsakymą nutylu pati, o į pokalbį įsitraukia trylikametė Adelė.


„Man taip pat atrodo, kad paveikslas būtų tyla, tik kitokia. Ta tyla, kai aplink visur kažkoks aplinkos triukšmas, o tu pats viduje tylus, nes susimąstęs. Kai kažką galvoji, svarstai, bet vis negali apsispręsti. Tas aplinkinis šurmulys būtų paveikslo plokštuma, o vidinė tyla – ta tirštai užtepta mėlyna juosta. Gal tas jos prasiskyrimas galėtų būti nuomonių išsiskyrimas“, – rinkdama žodžius pasakoja jaunoji paveikslo šeimininkė.


Klausydamasis dukros Rytis apsisprendžia ir nieko nelaukdamas perneša paveikslą iš kampo prie sienos šalia lango. Dienos šviesoje jis lyg išsitiesia, padaugėja spalvų, dar grakščiau skleidžiasi skirtingi sluoksniai, jis tampa ryškesnis, intensyvesnis. Visi trys susėdame ant sofos ir žiūrime į staiga pasikeitusį kūrinį. Tokius mus ir randa iš darbo grįžusi Jūratė.


Pamačiusi tokios mūsų padėties priežastį šūkteli: „O, pagaliau paveikslas nušvito!“ ir taip pat įsitaiso priešais jį. Žiūrėdama garsiai prisimena seną palėpę, šios atmosferą ir paveikslą kliudžiusią vakaro saulę. O paklausta apie garsą, kiek padvejojusi atsako: „Ne, ne muzika. Kažkoks gamtos garsas. Gal vandens čiurlenimas? Ramiai tekančio nedidelio upeliūkščio garsas.“ Paskutinis garsas mano diktofone – šeimos juokas supratus, kokios panašios visų trijų interpretacijos.


O grįžusi namo vakare radau atsiųstą nuotrauką. Paveikslas jau oriai švytėdamas kabo ant svarbiausios sienos. Ten, kur anksčiau buvo televizorius. „Seniai tą teliką reikėjo išmesti lauk, vis tiek niekas jo nežiūri“, – sako Rytis. Paveikslas, kuris tyli ir ramina, pakeitė daiktą, kuris triukšmauja ir blaško. Man atrodo – labai geri mainai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?