„Londonas – vienintelis miestas, kuriame jaučiuosi sava, – tvirtina Lietuvoje gimusi ir augusi I. Šerpytytė. – Visur kitur jausdavausi kaip prašalaitė.“ Didžiosios Britanijos sostinę menininkė vadina galimybių erdve. Čia niekam nesvarbu, ką vilki, kalbi su akcentu ar be jo, svarbu tik tai, ką sugebi. „Žmonės vieni kitiems netrukdo. Ir tai nuostabu!“ – sako I. Šerpytytė.
Tiesa, šiam milžiniškam miestui prisijaukinti reikėjo laiko. „Pirmus tris mėnesius jaučiausi labai pavargusi, nes tempas buvo didžiulis, reikėjo priprasti.“ Į Didžiąją Britaniją su mama ir broliu Indrė atvyko būdama 14-os. Londone moteris gyvena jau aštuntus metus.
Menininkės ir jos vyro meno kolekcininko ir mecenato Davido Robertso namai – pačiame Londono centre, šalia triukšmingos ir nuolat šurmuliuojančios Oksfordo gatvės. Čia tylu ir ramu. Net keista. „Mūsų gatvėje yra daug biurų, tad vakarais ir savaitgaliais čia labai ramu“, – sako I. Šerpytytė.
Ramybė sklinda ir iš pačios Indrės. Pasitikusi lietaus palaimintas mane ir žurnalo meno redaktorę Anną, ji maloniai prisistato, švelniai paspaudžia rankas ir pakviečia kilti laiptais į antrąjį aukštą. Indrė visą laiką šypsosi ir bendrauja nepaprastai šiltai – lyg lankytumės čia jau ne pirmą kartą. Pasijuntame savos.
„Niujorkas buvo mano svajonė“
Susitikimo su Indre išvakarėse aplankėme fotografijų parodą „Conflict, Time and Photography“ („Konfliktas, Laikas ir Fotografija“) moderniojo meno galerijoje „Tate“. Joje buvo eksponuojamos įvairių menininkų fotografijos, atspindinčios per 150 metų įvykusius konfliktus ir jų padarinius. Solidžioje tarptautinėje parodoje buvo pateikti I. Šerpytytės fotografijų ciklo „Buvę NKVD-MVD-MGB-KGB pastatai“ darbai. Kelis fotografės kūrinius yra įsigijęs Viktorijos ir Alberto muziejus.
Šiemet Indrė buvo pakviesta dalyvauti Krokuvos fotografijos festivalyje „Photomonth“ („Krokuvos fotografijos mėnuo“), o projekto „Buvę NKVD-MVD-MGB-KGB pastatai“ darbai lapkričio7–2016 m. kovo 20 d. eksponuojami Niujorko modernaus meno muziejuje (angl. The Museum of Modern Art (MoMA). „Labai jaudinuosi, – neslėpė menininkė, kai likus vos porai dienų iki parodos atidarymo su Indre kalbėjomės telefonu. – Didelė garbė eksponuoti darbus šiame prestižiniame muziejuje. Niekada net nedrįsau apie tai svajoti.“ Lietuvės kūriniai – 16 fotografijų, 8 skulptūros ir vienas sąsiuvinis – yra trisdešimt metų veikiančios parodos „Ocean of Images: New Photography“ (angl.; „Vaizdų vandenynas. Naujoji fotografija“) dalis. Šiemet joje eksponuojami 19 perspektyvių fotografų kūriniai. „Nekantrauju pamatyti ir truputį jaudinuosi, kaip mano darbai atrodys šalia kitų menininkų“, – jaudulio prieš parodą neslepia Indrė.
I. Šerpytytė prisimena, kad Niujorkas buvo jos svajonė. „Kai buvau studentė, svajojau gyventi Niujorke, – šypsena justi net telefonu. – Man patinka šis miestas, jo energija, gyvybė. Visada smagu čia grįžti.“
Norėtų pristatyti Lietuvą
Kūrėja nelinkusi kurti ilgalaikių planų ar svajonių. Didžiausia svajone vadina galimybę kurti meną, o ateities vizija – pristatyti Lietuvą Venecijos bienalėje. „Kai darai, kas atrodo prasminga, negalvoji apie įvertinimą, šlovę ar, kur tai tave nuves, – sako Indrė. – Man visuomet svarbiausia buvo mokytis ir judėti pirmyn, nesustoti ir daug dirbti.“ Kartu pripažįsta – MoMA kvietimas pristatyti kūrybą jauniems menininkams gali būti (o dažnai ir būna) didelis tramplinas į ateitį: „Tai puiki proga būti pastebėtiems, nes tokiose parodose lankosi daugybė kuratorių, su menu susijusių žmonių.“ Iš karto po parodos Niujorke atidarymo I. Šerpytytė išskubėjo į Paryžių, tarptautinę fotografijos meno mugę „Paris Photo 2015“.
Didelė garbė eksponuoti darbus šiame prestižiniame Niujorko modernaus meno muziejuje. Niekada net nedrįsau apie tai svajoti.
Menininkė drąsiai imasi aktualių, skausmingų temų: vienu naujausių projektų baigia įamžinti islamistų grupuotės ISIS nužudytus žurnalistus, parengė paveikslų ir fotografijų ciklą „150 mylių per valandą“ („150 mph“), skirtą Rugsėjo 11-osios įvykiams atminti. „Iš pradžių, kai tik pradėjau kurti, įkvėpimo šaltinis buvo mano kūnas, vėliau – mano tėtis, šeimos, mano gimtojo krašto istorija. Dabar – žinios ir pasaulio politiniai įvykiai, – pasakoja menininkė. – Nebijau aštrių temų. Manau, apie skausmingus įvykius svarbu kalbėti pasauliui. Jei mane kas nors labai sutrikdo, jaudina (o dabar kaip tik gyvename tokiu neramiu karų ir politinių konfliktų laiku), noriu tai suprasti. Vienintelis būdas pamėginti į tai įsigyventi, suprasti ir užfiksuoti – kūryba. Noriu prisiminti ir kitiems priminti, kas buvo ir ko nebėra.“
Namai su istorija
Projekto „(1944–1991 m.)“ I. Šerpytytė ėmėsi prieš 8-erius metus. Pagal atsitiktinai internete aptiktas Lietuvoje egzistavusių slaptųjų tarnybų būstinių nuotraukas menininkė braižo eskizus, tada medžio meistrai kuria originalius skulptūrinius objektus, juos Indrė fotografuoja. „Mažai žinojau apie šį istorijos tarpsnį, – prisipažįsta Indrė. – Mano mamytė dirbo mokytoja, bet nedaug ką galėjo papasakoti. Susimąsčiau: istorija nesena, o mes apie ją nieko nežinome.“ Tai menininkę ir paskatino netolimą ir dar labai skaudžią praeitį prikelti iš užmaršties. Moteriai ji brangi, nors beveik 17 metų gyvena ne Lietuvoje. „Visada buvau ir būsiu Lietuvos dalis. Man svarbu, kas esu, kokios mano šaknys, ką išgyveno mano seneliai ir proseneliai“, – tikina Indrė. Ji prisipažįsta, kad surinktos istorinės žinios paveikė ją ir kaip moterį. „Tuose pažiūrėti nekaltuose gražiuose namuose kalintos, tardytos, kankintos moterys, kurių vyrai buvo išėję į miškus. Visko ten vyko... Norėjau tai ne įamžinti kaip negatyvią patirtį, o įprasminti per kitokią – pozityvesnę, šviesesnę – prizmę“, – sako lietuvė.
Pagal I. Šerpytytės eskizus lietuvių medžio meistrai jau išdrožė daugiau kaip šimtą būstinių maketų (planuojama – 300). „Manau, užtruksiu dar kokus trejus ketverius metus, kol įgyvendinsiu šį projektą“, – nedrąsiai prognozuoja jo autorė. Menininkė pasakoja ilgai ieškojusi, kaip tuos išvaizdžius medinukus pristatyti kaip meno kūrinius. Atsakymą rado po dvejų metų. Karališkojo menų koledžo fotografijos studijų absolventė I. Šerpytytė kiekvieną sumeistrautą namelį įamžina pilkame fone. „Kodėl pilkame? Karas yra pilkos spalvos, – paaiškina menininkė. – Jis negali būti tik baltas arba tik juodas, nes niekada nežinai, į kurią pusę turėsi stoti.“
Ar ne keista, kad kai kuriuose iš tų pastatų ir šiandien gyvena žmonės, veikia mokyklos? Su tokiu palikimu ne kiekvienas galėtų susidoroti, juk čia ne visada kvepėjo pyragais... „Kaip pažiūrėsi, – svarsto pašnekovė. – Gali būti, kad tuose pastatuose dabar skamba vaikų juokas, tarpsta meilė, taigi jie gyvena naują gyvenimą.“
Šeimos židinio kurstytoja
Robertsų namuose irgi tarpsta didelė meilė. Meilė vyrui, moteriai ir menui. Indrė su vyru Davidu gyvena supama meno kūrinių, entuziastingai juos kolekcionuoja. „Iš pradžių mano vyras vienas kaupė meno kūrinius, niekam neleisdavo net patarti. Pamažu juos ėmėme rinkti kartu, pasikeitė vyro požiūris, nejučia kolekcija prisipildė moteriškumo. Ir cemento, – žaviai šypsodamasi sako Indrė. – Man labai patinka cementas. Galėčiau kolekcionuoti vien jį.“
Feminizmas padarė mus stipresnes, tačiau širdyje visos esame namų židinio kurstytojos.
Menininkė ir pati primena kūrinį: aukšta, nepaprastai graži, spindinčiomis akimis ir nuo veido nedingstančia šypsena. Vilkėdama įstabų baltą bičiulės Londono dizainerės Edeline Lee kurtą apdarą, ji atrodo ne mažiau įspūdinga nei balta marmurinė britų menininko Kevino Francis’io Gray’aus skulptūra, į kurią nuolat krypsta mano žvilgsnis, kai kalbamės.
Mintis Indrė dėlioja gražiai lietuviškai, su vos juntamu akcentu. Jos jungiasi į sakinius, šie perauga į ilgus svarstymus, ir... šeimininkės man atnešta kava visai ataušta. Robertsų būstas kvepia tuberozomis. Šalia tyliai, lyg ant pirštų galiukų, vaikšto Anna. Matyt, bijo išsklaidyti magišką aurą ir sutrikdyti meno šventovės ramybę.
Šiuos namus daugiausia puoselėja Indrė. „Čia vis ką nors keičiu, – juokiasi pašnekovė. – Mano vyras stebisi, klausia, iš kur tiek laiko ir energijos turiu, bet man namai yra lyg niekada nesibaigiantis projektas.“ Moteris dažnai perstumdo baldus, keičia sienų spalvą. Ar sutuoktinis tam neprieštarauja? „Ne, jis sako: „Daryk, ką nori, kad tik būtum laiminga“, – su šypsena atsako Indrė ir priduria, kad būtent moterys yra jaukumo kūrėjos: „Feminizmas padarė mus stipresnes, tačiau širdyje visos esame namų židinio kurstytojos.“
„Man namai yra šeima, – sako I. Šerpytytė. – Namų jausmą kuria artimi žmonės, žinojimas, kad esi mylimas.“ Kalėdas Indrė švęs su didele savo ir mamos šeima Škotijoje. „Norime pabūti visi kartu, pasidžiaugti vieni kitais. Apie nieką kita daugiau negalėčiau ir svajoti“, – šypsosi.
