Gal ir nenuostabu, kad Leonora Kuisienė pasirinko tokį originalų užsiėmimą. Tauragėje gimusi ir augusi moteris paauglystėje klausė alternatyvaus roko, o kai į Lietuvą atkeliavo gotų subkultūra, greitai su ja identifikavosi. „Mano pasaulėjauta artima gotų nuo pat paauglystės, – teigia pašnekovė. – Gotai estetai, neoromantikai, individualistai. Kiekvienas menininkas yra individualistas, kitaip negali būti menininku, kitaip niekam nebūsi įdomus.“
Kai Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto studentė pirmą kartą išbandė knygrišystę, ši jos toli gražu neužbūrė. „Man sunkiai sekėsi suvaldyti odą, ypač kompozicinius dalykus. Mokykla reikalavo palaikyti lietuvių, baltų tradicijas, savotišką jų santūrumą, o man norėjosi daugiau detalių, puošnumo. Buvo sunku save įsprausti į rėmus“, – prisimena moteris.
Daugeliui atrodo, kad knygų rišimas – kone meditacinis procesas, bet iš tikrųjų man tenka pasidarbuoti ir plaktuku, ir elektriniu pjūklu.
Atrasti savęs – į Londoną
Knygrišystė savo magiją Leonorai skleidė po truputį. Baigusi dailės pedagogikos studijas, jauna moteris suprato, kad mokytojauti nenori, tačiau ir nuo meno atitolti nesinorėjo. „Keramika man atrodė per sudėtingas amatas užsiimti namie, dizainas – per sausas, – pasakoja menininkė. – O knyga, kuo labiau gilinausi, tuo labiau viliojo. Juk ji tokia turtinga savo išraiškos forma: joje yra ir grafikos, ir skulptūros, ir kaligrafijos, ir odininkystės... Į knygą galiu sudėti visa, kas mane domina. Juolab kad pagarbą ir meilę jai tėvai skiepijo nuo pat vaikystės. Knygų lentyna buvo ypatinga vieta. Kiekvienas save gerbiantis žmogus, anot tėvų, turėjo skaityti!“
Leonoros kūrybinės paieškos tęsėsi Didžiojoje Britanijoje. Į Londoną su vyru Tadu ir sūnumi Herkumi išvykusiai moteriai atsivėrė didmiesčio kultūros lobynai – koncertai, galerijos, muziejai, pilys...
„Anglijoje gilios knygrišystės tradicijos, dirba patyrę meistrai. Man didžiulį įspūdį padarė Britų muziejuje matytos didžiulės aukso raidėmis puoštos knygos. Galerijose stebėjau meistrų darbus, parduotuvėlėse ir turguose čiupinėjau odininkų dirbinius, antikvarines knygas. Visa tai turėjo įtakos formuojantis mano braižui ir technikai, – pasakoja Leonora. – Mano akiratis prasiplėtė, knyga jau buvo ne tik knyga – meno kūrinys. Anglija mane išlaisvino kaip menininkę.“
Knyga, anot Leonoros, nebūtinai turi turėti turinį. Kartais jos išorė pakankamai iškalbinga, provokuojanti, kviečianti paliesti ir susimąstyti. Pavyzdžiui, šįmet sukurtas „Rojaus obuolys“ – obuolio formos knyga-objektas – tamsus ir paslaptingas lyg viduramžių reliktas. Jo paviršius atrodo esąs medinis, tačiau iš tikrųjų tai – daug plonytės odos sluoksnių, suklijuotų ir nupoliruotų iki blizgėjimo. Obuolį saugo gyvačiukė, pagaminta iš tikros gyvatės odos. Kas įkvepia kurti tokius kūrinius? „Šią knygą įkvėpė Dante‘ės „Dieviškoji komedija“. Svajoju kada nors įrišti visą Dante‘ės opusą, bet kol kas apsiriboju kasmet įrišdama po vieną „nuodėmę“, – sako Leonora šypsodamasi.
Erškėčių dygliais apraizgytą kūrinį įkvėpė Friedricho Nietzsche’ės mintys apie sielos gydytojus. Pavadintas ironiškai – „Kelialapis į rojų“. „Mūsų visuomenė reikalauja, kad pasisekimą būtum pelnęs pagal jos diktuojamus kanonus. Jei taip nėra, tampi atstumtuoju. Atstumtieji turi būti „gydomi“, tam sukurta visa industrija – nuo jogos mokytojų iki profesinių asmenybės trenerių. Kurdama šią knygą mąsčiau, o kaip mes atrandame dvasios ramybę, tą dangų savyje?“ – aiškina kūrėja.
Pamirštas amatas
Vienos knygos įrišimas gali užtrukti nuo poros valandų iki kelių savaičių. Visas tas pjaustymas, klijavimas, poliravimas ir sendinimas... Reikia tiek kantrybės! Simboliška – juk ir šis amatas į Leonoros gyvenimą atėjo pamažu. Periodas Anglijoje kūrybiškai buvo bergždžias. Negana to, planuotas pusmetis išsitęsė iki septynerių metų. Visą tą laiką Leonora užsiėmė neformaliu vaikų ugdymu ir ieškojo savo nišos kurti. Pagaliau grįžusi į Lietuvą moteris patyrė kone kultūrinį šoką.
„Čia atrodė labai ankšta, – prisimena Leonora. – Pasaulis tarsi susitraukė į riešuto kevalą.“ Nors skųstis ji nesiskundžia, anaiptol. „Juk grįžome į Kauną, o šis miestas man labai patinka. Tai mano meilės miestas! – juokiasi pašnekovė. – Toks žalias ir gražus. Man patinka rutininiai gyvenimo jame dalykai – vaikščioti po Santaką, senamiestį, pereiti Laisvės alėja, pasisveikinti su gėlių pardavėjais, užeiti į krautuvėles, kuriose mane pažįsta.“
Maži, mieli dalykai, iš kurių susideda kasdienybė, mane įkvepia ir suteikia energijos.
Leonoros dienos ramios ir ritmingos: „Rytais vedžioju šunį. Tai – apmąstymų laikas. Grįžusi geriu kavą su šokolado gabalėliu. Tada imuosi darbų. Darbas suteikia man jėgų. Daugeliui atrodo, kad knygų rišimas – kone meditacinis procesas, bet iš tikrųjų man tenka pasidarbuoti ir plaktuku, ir elektriniu pjūklu. Kartais užduočiai atlikti neužtenka kūno svorio, tada tenka prašyti vyrą pagalbos.“
Ar ji turi kolegų, bendraminčių? „Knygrišių Lietuvoje vos saujelė, – sako atsidūsdama. – Kodėl? Žinių ir domėjimosi knyga trūksta. Mūsų šalyje niekas neruošia knygrišių. Parodos itin retos, nes knygoms reikia išskirtinių sąlygų ir pateikimo, pavyzdžiui, specialių vitrinų, o galerijos to dažniausiai neturi. Vienintelis būdas rasti informacijos – internetas. Džiugu, kad bibliotekos kviečia papasakoti apie knygų meną, vesti praktinių seminarų. Man ypač patinka individualus mokymas. Stengiuosi žmonėms perteikti subtilius šio amato niuansus, papasakoti istoriją.“
Renginiuose demonstruoti amato subtilybes menininkei dažnai padeda jaunėlė dukra Agota, ji svajoja apie balerinos ir... knygrišės karjerą. „Sūnus Herkus kol kas nuo mano kūrybos atsiriboja, sako: „Čia tavo reikalai“, – šypsosi moteris. – Džiaugiuosi, kad mano vyras Tadas panašios pasaulėžiūros ir kad šeima mane palaiko.“ Kasmet per Kalėdas jie puošia eglutę vis nauja mini knygele. Joje surašyta, kas gera įvyko tais metais. Perskaito ir senąsias. Tai padeda neužmiršti gerų dalykų, išsaugoti dėkingumą.
Atrodo, kad Leonora ir savo viduje nešiojasi tokią knygelę, kurioje šalia Dante‘ės ir Rilke‘ės eilių įrašyta minties giedra ir nuosaikus optimizmas. Ar tik nebus ji kokioje senovinėje knygoje atradusi gyvenimo pilnatvės receptą? „Man regis, vidinei harmonijai pasiekti kartais reikia visai nedaug, – prisipažįsta moteris. – Maži, mieli dalykai, iš kurių susideda kasdienybė, mane įkvepia ir suteikia energijos.“
