prancūzai
Man 50 plius ir man dzin
Man prireikė laiko priimti, kad aš nežinau, kur einu ir kas bus toliau. Man prireikė daugybės metų, kol išmokau nebijoti, nesigėdyti ir pamilti nežinomybę. Man prireikė nugyventi pusę amžiaus, kol susivokiau, kad gražiausias gyvenimo skrydis įmanomas tik tuomet, kai priimi, jog tegu – krypties nežinai, kompaso nėra, o kelio nepaklausi, nes nežinai, ko ieškai.