Apie šių specialistų darbo skirtumus ir pagalbos galimybes pasakoja Asmens sveikatos klinikos psichologė, psichoterapeutė Jūratė Girdziušaitė, daugiau kaip 20 metų dirbanti psichikos sveikatos srityje.
Į ką kreiptis pirmiausia, kai kyla emocinių sunkumų
Pasak J. Girdziušaitės, žmonės dažnai mano, kad nuėjus pas specialistą būtina tiksliai įvardyti savo problemą. Ne vienam kyla klausimas: „O ką aš nuėjęs jam pasakysiu, jei pats nelabai suprantu, kas su manim darosi?“
„Žmogus gali ateiti ir sakyti: „Jaučiuosi blogai, bet nežinau kodėl.“ Tai visiškai normalu. Specialisto užduotis – padėti surinkti informaciją, išgryninti sunkumus ir kartu suprasti, kas vyksta, – sako psichologė.
J. Girdziušaitė akcentuoja, kad pati pirmoji pagalba yra problemos apsibrėžimas: „Žmogus turi galimybę „išgirsti“ save tarsi iš šalies, su mažiau emocinio įsitraukimo, ir būna, jog suvokia, kad problema nėra tokia milžiniška, kaip atrodė, kad ji gali būti sprendžiama, kad tam yra konkrečių būdų.“
Taigi, jei kyla klausimų, į kokį specialistą kreiptis, tokiu atveju ji siūlo pirmiausia kreiptis į psichologą. Tuomet turėdamas aiškesnį problemos vaizdą specialistas kartu su klientu galėtų spręsti, ar asmeniui lankytis pas psichologą, ar reikalinga psichoterapinė pagalba.
Psichologas ar psichoterapeutas
Psichologės teigimu, kuo problema konkretesnė, mažiau įsisenėjusi, susijusi su aiškia situacija (konfliktu darbe, santykių krize, stresu dėl pokyčių), tuo labiau būtų indikuotina psichologo pagalba.
Pavyzdžiui, žmogus pastebi, kad vengia vairuoti po neseniai patirtos smulkios avarijos. Tai neseniai atsiradusi, aiškiai apibrėžta baimė, kurią psichologas gali padėti įveikti taikydamas trumpalaikes intervencijas.
Arba žmogus nori išmokti geriau valdyti emocijas ginčuose su partneriu, nes pastebi, kad pastaruoju metu greitai supyksta. Tai konkretus įgūdis, kurį galima stiprinti psichologo konsultacijose.
„Vis dėlto jeigu žmogus skundžiasi dėl metais besitęsiančių nemalonių simptomų: nerimo, depresyvių reakcijų ir pan., sunkumai reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse, problemos yra gilesnės, susiformavusios asmenybės struktūroje, labiau vertėtų orientuotis į ilgalaikę psichoterapiją“, – teigia psichologė.
Pavyzdžiui, žmogus jau kelerius metus patiria pasikartojantį nerimą, kuris pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse – santykiuose, darbe, sprendimų priėmime. Nerimas kyla ne tik dėl konkrečių situacijų, bet tarsi „iš niekur“, be to, kartojasi tie patys elgesio modeliai: vengimas, savikritika, nuolatinis įtampos jausmas.
Kartais nepaisant ilgalaikės psichologinės pagalbos asmuo tebepatiria emocinių sunkumų. Tokiu atveju, psichologės nuomone, pirmiausia būtų prasminga įsivertinti, kaip jie keitėsi ar nesikeitė terapijos eigoje.
„Gali būti, kad jau yra įvykę didžiulių pokyčių, bet norėtųsi, kad būtų „dar geriau“, tuomet tiesiog tęsiamas pradėtas darbas, – sako specialistė. – Tačiau, jeigu klientas nemato visiškai jokių pokyčių, nors psichologinis konsultavimas tęsiasi bent kelis mėnesius, tikėtina, kad įsiterpia trukdantys veiksniai.“
J. Girdziušaitės teigimu, jie gali būti susiję tiek su klientu (tarkim, nepakankamas įsitraukimas į terapinį darbą, sesijų praleidinėjimas ir pan.), tiek su specialistu (pavyzdžiui, kuomet klaidingai apibrėžta problema).
Jei paaiškėja, kad norimo efekto nėra, nes problemos yra gilesnės, tapusios asmenybės dalimi, prasminga rekomenduoti psichoterapiją.
Jos nuomone, sprendimą dėl psichologo ar psichoterapeuto konsultacijų geriausia priimti kartu su specialistu. Tuo labiau, kad psichoterapija nėra vienalytė – egzistuoja kognityvinė elgesio terapija, psichodinaminė, geštalto ir kt. Psichologas, įvertinęs situaciją, gali padėti suprasti, kokio profilio psichoterapeutas būtų tinkamiausias.
Kodėl nereikėtų delsti
Psichologo pagalbos gali prireikti tiek ūmios krizės atveju, tiek ilgesnį laiką juntant diskomfortą. Pasak specialistės, jeigu būsena pagerėja, bet po kurio laiko vėl sugrįžta senos problemos bei diskomfortiški simptomai, tai yra signalas neatidėlioti ir nelaukti to momento, kada pasidarys nepakeliamai blogai ir reikės skubios pagalbos.
„Mano rekomendacija būtų pripažinti esamus sunkumus ir tai, kad savarankiškai ar su artimųjų pagalba nepavyksta su jais tvarkytis, ir planuoti pagalbą iš anksto“, – pataria J. Girdziušaitė.
Jeigu nutiko taip, kad pagalba reikalinga „čia ir dabar“, psichologė primena, kad yra įvairių galimybių, kurios padėtų išgyventi sunkesnį periodą.
Asmuo gali kreiptis į savo poliklinikos psichikos sveikatos centrą paaiškindamas savo nusiskundimus ir motyvuodamas poreikį juos spręsti kuo greičiau.
Jeigu būsena pablogėjo nedarbo dieną, tuomet galima kreiptis į psichologines tarnybas telefonu, taip pat kai kuriose poliklinikose dirba budintys psichologai, kurie galėtų pakonsultuoti dėl esamos būsenos ir galimų pagalbos būdų bei juos suteikti.
Lūkesčiai prieš realybę: ką iš tiesų gali konsultacija
J. Girdziušaitė dalinasi patirtimi, jog neretai tenka susidurti su lūkesčiais, kad specialistas vienos konsultacijos metu išspręs ilgalaikes, kompleksines problemas: „Dar pasitaiko įsivaizdavimo, kad užtenka vien ateiti pas specialistą ir jis „kažką padarys“, kad palengvėtų.“
Visgi, pasak jos, tai yra bendras asmens ir specialisto darbas ir, kad jis vyktų, reikia išsiaiškinti problemą, turėti jos įveikos planą.
„Galbūt asmeniui teks įgyti naujų įgūdžių, galbūt reikės peržiūrėti trukdančius įsitikinimus. Tam neretai prireikia nemažai laiko – mėnesių, metų“, – pastebi Asmens sveikatos klinikos specialistė.
Pasak J. Girdziušaitės, mažai tikėtina, kad pirmosios konsultacijos metu bus atliekamos kokios nors labai intensyvios intervencijos, nebent problema itin aiški. Bet psichologė pastebi, kad to paprastai nebūna. Specialios problemai tinkamos technikos gali būti taikomos vėliau, kitų konsultacijų metu.
Psichologė pažymi, kad palengvėjimas paprastai atsiranda tuomet, kai asmuo suvokia, kad jo problemos yra išsprendžiamos arba galimas ženklus pagerėjimas. Pirmas žingsnis yra pačios problemos išsiaiškinimas.
„Pavyzdžiui, ne „man didelis nerimas“, o „aš bijau artėjančio matematikos egzamino, nes nuo jo rezultato priklausys, ar įstosiu į norimą universitetą“. Antru atveju nerimas labiau apibrėžtas ir su juo jau galima dirbti. Vien nuo to žinojimo gali palengvėti, nes aš nebe šiaip keistai jaučiuosi“, – aiškina J. Girdziušaitė.
Pasak jos, padeda ir esamų emocijų įsisąmoninimas, išgyvenimas. Priklausomai nuo asmens būklės esamu momentu gali būti taikomos ir specifinės technikos, priemonės: autogeninė treniruotė, įsisąmoninto dėmesingumo praktikos, EMDR (akių judesių desensibilizacijos ir perdirbimo terapija, padedanti smegenims saugiai apdoroti traumuojančius ar labai stiprius emocinius išgyvenimus).
Psichologinė pagalba tampa įprastu pasirinkimu
Asmens sveikatos klinikos specialistė pastebi, kad vis daugiau žmonių drąsiai kreipiasi į psichologus, psichoterapeutus ir tai rodo sveiką visuomenės požiūrio kaitą.
„Tampa norma kreiptis į psichologą kaip į odontologą, šeimos gydytoją ar kitą specialistą. Nes patys sau netaisome dantų, neoperuojame apendicito, negydome sudėtingų sveikatos negalavimų. Vis mažiau gėdos, kad „nesusitvarkau pats“, vis mažiau stigmatizavimo ir tai džiugina“, – sako J. Girdziušaitė.
Ši tendencija siunčia aiškią žinutę: rūpintis emocine sveikata – ne silpnumo ženklas, o brandus ir atsakingas pasirinkimas. Kuo labiau tai priimame kaip normą, tuo lengviau tampa laiku pastebėti sunkumus ir kreiptis pagalbos, kol jie dar neišaugę į krizę.
