Tai nebuvo lengvas kelias. Tas kelias buvo slidus, duobėtas, aštriais akmenimis nusėtas. Juo eiti reikėjo pasiryžimo ir užsispyrimo. Ne tik Ievai – ir jos mamai Eugenijai, kuri jau devintus metus kone kasdien iš vienkiemio prie Tryškių vežioja dukterį į treniruotes Telšiuose. 30 km pirmyn ir tiek pat – atgal.
„Trenerė netikėjo, kad ištversiu. Manė, kad po kurio laiko mesiu treniruotes, bet likau ir labai tuo džiaugiuosi, nes plaukimas man suteikė itin daug galimybių, kurių didžiausia – keliauti po pasaulį ir mėgautis tuo, ką darau“, – prisipažino, kaip ir dera žemaitei, užsispyrusi moksleivė.
Ieva jau gimė turėdama negalią. Jos kairės kojos šlaunikaulis neišsivystė, todėl ši koja yra trumpesnė. Kai buvo vos ketverių, medikai I. Kazlauskytei atliko sudėtingą operaciją, kad būtų įmanoma pritaikyti protezą ir mergaitė galėtų koją lankstyti. Tačiau negalia Ievai niekada nebuvo kliūtis siekti tikslų ir svajonių, nors kartais būdavo itin sunku. Buvo laikas, kai maža mergaitė nuo pat ankstaus ryto kone iki išnaktų leisdavo užsiėmimuose: po pamokų skubėdavo į meno mokyklą, paskui – ir į plaukimo treniruotes.
Kartais iš nuovargio merkdavosi akys, kartais visko atrodydavo per daug, bet atkakli žemaitė nenušveitė fleitos į šalį, kaip ir nepadžiovė plaukimo kostiumo. Sėkmingai baigusi meno mokyklą, Ieva dar labiau atsidėjo plaukimui, nors ir kitokiems užsiėmimams vis dar randa laiko. Greta diplomų, kuriuos gavo už pasirodymus baseine, ji pasidėjo ir gautą už socialinę bei pilietinę veiklą.
„Su draugėmis savanoriaujame, kur tik galime. Stengiamės, kad Tryškių jaunimas dalyvautų konkursuose ir įvairiose kitose veiklose. Renginiai mokykloje nevyksta be mūsų. Jei tik yra kur įsivelti, tai ir įsiveliame“, – juokėsi būsimoji vienuoliktokė.
Daug laiko leidžia kelyje
Bet labiausiai Ieva įsivėlė į plaukimą, į kurį nėrė būdama antrokė. Baseiną Telšiuose tada ji pradėjo lankyti su klase, kai ši dalyvavo antrokų mokymo plaukti programoje. Kojos negalią turinčią judrią mergaitę ten pastebėjęs treneris ją rekomendavo Ingai Zeniauskienei.
„Gal jau porą metų treniravau vaikus su negalia ir vis ieškodavau tokių vaikų, kurie galėtų sportuoti. Žinoma, kad susidomėjau ir Ieva, bet, kai sužinojau, kad ji gyvena 30 km nuo Telšių, suabejojau, ar kas nors iš to išeis, ar įstengs keliskart per savaitę pirmyn atgal važinėti tokį atstumą. Bet Ieva su mama taip važinėja jau devintus metus“, – sakė Inga Zeniauskienė.
Tai gal ir neturėtų labai stebinti, nes I. Kazlauskytė nuo pat pradžių buvo drausminga ir motyvuota, todėl trenerei nebuvo sunku. Juolab kad mergaitė iš vienkiemio išties norėjo plaukti. Tiesa, ir Ieva neišvengė laikotarpio, kai paauglystėje ėmė siautėti hormonai ir jau, atrodė, norisi viską mesti. Bet abejoti, ar vis dar nori plaukti, pradėjusią dukterį į vėžes grąžindavo tėvai.
„Kartais Ieva gal ir nenorėdavo į treniruotę, bet mama liepdavo sėstis į mašiną, nors ir pačiai mamai, matyt, nebuvo lengva nuolat būti kelyje“, – svarstė I. Zeniauskienė.
Telšių rajono žmonių su negalia sporto klubo „Galia“ trenerė Ievai tapo tarsi antrąja mama. Patarėja ir guodėja ilgose kelionėse, draugė, kai trūks plyš norisi išsipasakoti, motyvatorė, plaukikei pradėjus abejoti savimi ir savo galimybėmis.
Normatyvą pasiekė dusyk
Būtent I. Zeniauskienė labiausiai tikėjo, kad I. Kazlauskytė jau yra pajėgi įvykdyti Europos žmonių su negalia plaukimo čempionato normatyvą.
„100 m nugara Ieva plaukdavo maždaug per 1 min. 29 sek., o Europos čempionato normatyvas – šiek tiek daugiau kaip sekunde mažesnis. Sakau: „Ievute, tik šiek tiek daugiau padirbam ir viskas bus gerai, bet siekiame išties didelio tikslo.“ Žinoma, nesitelkėme tik į jį, nes nesinorėjo vaikui ūpo numušti. Bet su Ieva labai gerai jaučiame viena kitą. Visada matau, kai galiu ją šiek tiek daugiau paspausti. Net neabejojau, kad mums pavyks tą normatyvą pasiekti“, – neslėpė I. Zeniauskienė.
Trenerė auklėtine tikėjo ir pasitikėjo labiau nei ši tikėjo pati savimi. „Iki normatyvo man trūko kelių sekundžių, maniau, kad neįmanoma per šiuos metus jį pasiekti“, – prisipažino I. Kazlauskytė.
Europos čempionato normatyvą, kuris S10 klasės (nedidelė negalia, pavyzdžiui, stiprus vienos kojos funkcijos praradimas), plaukikėms yra 1 min. 27, 55 sek. Ieva pirmiausia įvykdė Lietuvos žmonių su negalia plaukimo čempionate, 100 m nugara įveikusi per 1 min. 25,78 sek. Tačiau tas Kaune pasiektas rezultatas kaip normatyvas I. Kazlauskytei nebuvo įskaitytas dėl nesutvarkytų dokumentų. Nusivylimas buvo milžiniškas.
„Buvo labai liūdna. Tiek stengiausi, padariau viską, kad tik tą normatyvą pasiekčiau, o čia staiga jo neužskaitė“, – graužėsi plaukikė.
Bet į liūdesį grimztančią sportininkę vėl nuramino trenerė. I. Zeniauskienė akimirksniu sumojo, kad normatyvo galima siekti ir Lietuvos plaukimo čempionate, varžantis su negalios neturinčiais sportininkais. Neprabėgus nė savaitei Ieva vėl šoko į baseiną. Šįkart – Vilniuje. 100 m nugara plaukimo atrankoje ji plaukė dar greičiau nei per žmonių su negalia varžybas ir, atstumą įveikusi per 1 min. 25,17 sek., vėl įvykdė normatyvą.
„Maniau, kad rezultatas bus prastesnis, nes prieš startą jaučiausi nekaip. Bet šiuo rezultatu labai džiaugiuosi, nes normatyvas buvo pagrindinis mano tikslas. Per Lietuvos čempionatą konkurencija – daug didesnė ir viskas daug sudėtingiau nei per žmonių su negalia varžybas, tačiau drauge buvo ir labai įdomu pamatyti, kaip jis rengiamas“, – po varžybų teigė sportininkė.
Trenerė, nors neabejojo auklėtinės galimybėmis plaukimo takelyje, šiek tiek nerimavo, ar Ievai pavyks susidoroti su jauduliu. Siekti konkretaus rezultato, kovojant su laiku, o ne su negalios neturinčiais varžovais baseine, – sudėtingiau nei varžytis su panašaus pajėgumo plaukikais.
„Kalbėjausi su Ieva ir stengiausi ją padrąsinti. Sakiau, kad tai – tik viena rungtis, kurioje kartą jau pavyko pasiekti norimą laiką, tad tik reikia tai pakartoti“, – prisiminė I. Zeniauskienė.
Akstinas sunkiau dirbti
Žmonių su negalia Europos čempionatas vyks rugsėjo 7-12 d. Turkijoje. „Man išties netikėta, kad jau dalyvausiu šiose varžybose, nes pati nustebau, kad sugebėjau į jas patekti. Bet drauge tai įrodo, kad jei labai nori ir sunkiai dirbi, viskas yra įmanoma“, – teigė sportininkė, kurios didelės svajonės pamažu ima pildytis.
Siekti tų svajonių nelengva ne tik dėl to, kad nuolat tenka daug laiko praleisti kelyje vykstant į treniruotes ir iš jų ar nuolat sunkiai dirbti. Į suaugusiųjų pasaulį jau įsiveržusi 17-metė iki šiol negauna pakankamai laiko baseine, kad galėtų dar greičiau kilti meistriškumo laiptais. Trenerė I. Zeniauskienė nuolat vargsta ieškodama galimybių suteikti auklėtinei daugiau treniruočių, bet kartais išeitys nėra paprastos. Įpusėjus birželiui Telšių „Ateities“ progimnazijos baseinas, kuriame I. Kazlauskytė įprastai treniruojasi, likusiai vasarai buvo uždarytas, nors Europos čempionatas sparčiai artėja. Talentinga paauglė apsisprendė vykti treniruotis į Kauną ir ten rengtis kol kas svarbiausioms savo varžyboms.
„Telšiuose aš dirbu trumpajame, 25 m, baseine, tad pasitreniruoti 50 m plaukimo takeliuose – irgi bus į naudą, nes ilgesniame take daug kas keičiasi. Pavyzdžiui, kvėpavimas. Dar ir dėl to kartais sudėtinga būna per varžybas“, – neslėpė plaukikė.
Net ir neprižiūrima trenerės, motyvacijos ji nestokoja. Kasryt prabudusi su mintimi, kad laukia treniruotė, I. Kazlauskytė, nesvarbu, lyja ar plieskia kaitri vasaros saulė, baseine įveikia užsibrėžtus metrus ar kilometrus.
„Žinau, kad negaliu pjauti grybo, – juokėsi Ieva. – Suprantu, kad turiu sunkiai dirbti. Ir net džiaugiuosi, kad Kaune šalia nebuvo kitų pažįstamų plaukikų, nes niekas neblaškė. Vienišumas man – tik į naudą.“
Motyvacijos sunkiai dirbti I. Kazlauskytei jau seniai netrūksta, bet trenerė I. Zeniauskienė labiausiai džiaugėsi, kad dalyvavimas Europos čempionate auklėtinei taps dar didesne paskata nesustoti ir nepasiduoti, kai sunku, kad įkvėps dar daugiau pasitikėjimo savimi ir sustiprins įsitikinimą, kad eina tinkama kryptimi.
„Kiekvienam sportininkui rezultatai yra itin svarbūs. Kai pavyksta jų pasiekti, dar labiau pradedi tikėti savo galimybėmis. Nors su Ieva ir kitais vaikais dalyvaujame visur, kur tik galime, Europos čempionatas – jau kita lyga ir pamokos jame jau daug reikšmingesnės. Patekimas į šias varžybas ne tik patvirtino, kad dirba ne veltui, bet ir pridėjo pasitikėjimo jai, kaip žmogui. Sportas apskritai Ievai daug davė. Anksčiau nedrįsdavusi vilkėti trumpesnės suknelės, kad paslėptų savo negalią, dabar sako, kad ir ji nori gražiai pasipuošti, o koja su protezu daro ją išskirtinę“, – I. Kazlauskytės požiūriu žavėjosi I. Zeniauskienė.
Išbando įvairias rungtis
Negalios Ieva niekada nelaikė trūkumu. Juolab – trukdžiu siekti tikslų, kurie, laikui bėgant, vis didėja.
„Negalia mane padaro įdomesnę ir dėl to net džiaugiuosi. Aš tik kasdien siekiu tapti dar geresnė nei buvau vakar ir niekada nesustoju. O plaukimas mane traukia, nes matau, kad jame turiu galimybių prasimušti, pasiekti rezultatų ir dar pamatyti pasaulio“, – teigė I. Kazlauskytė.
Nors Europos čempionato normatyvą ji įvykdė plaukdama 100 m nugara, Ievai nesvetimas ir laisvasis stilius, po truputį bando prisijaukinti plaukimą krūtine.
„Neslėpsiu, kartais išties pavargstu, bet nežinau, ką veikčiau, jei neplaukčiau. Na, gal daugiau laiko skirčiau mokslams, kurie dabar kartais šiek tiek kenčia, gal dažniau susitikčiau su draugais, tačiau man atrodo, kad plaukimas turi gilesnės prasmės. Sportuodama daug patyriau ir daug išmokau – atsakomybės, disciplinos, punktualumo, nes negaliu vėluoti į varžybas. Galų gale, dabar turiu ir antrą mamą – savo trenerę. Esu be galo dėkinga ir savo tėvams – už palaikymą ir galimybę plaukti“, – sakė plaukikė, kuri dalį rugpjūčio kartu su trenere leidžia treniruočių stovyklose pajūryje.
Sporto klubui „Galia“ atstovaujanti I. Kazlauskytė nuolat įrodinėja, kad tikroji žmogaus jėga matuojama ne sekundėmis, o tvirta valia ir siekiu pasivyti svajones. Svarbiausia – nebijoti ir svajoti drąsiai.
