Ar kada nors nustebino jūsų pačių reakcija? Pavyzdžiui, išgirstate save barant vaikus ir staiga pagalvojate: „Kalbu visai kaip mano mama.“ Arba suprantate, kad konfliktų metu sąmoningai atsitraukiate – lygiai taip, kaip anksčiau elgdavosi jūsų tėtis. Nors užaugę įsivaizdavote, kad viskas bus visiškai kitaip. Norėjote būti ramesni, kantresni ar supratingesni.
Jeigu tai skamba pažįstamai, jūs tikrai ne vieni. Kiekvienas iš mūsų savyje nešiojamės savo auklėjimo patirtis – dažnai kur kas stipriau, nei patys suvokiame. Vis dėlto šeimos modelius galima atpažinti ir pamažu jų atsisakyti.
Kas iš tiesų yra šeimos modeliai?
Apie šeimos modelius kalbame tuomet, kai tam tikras elgesys, jausmai ar įsitikinimai kartojasi daugelį metų, o kartais net perduodami iš kartos į kartą. Tai tarsi vidinė schema, nurodanti, kaip sprendžiame konfliktus, kiek artumo sau leidžiame ar kaip reaguojame į kitų žmonių emocijas.
Tokie modeliai pirmiausia susiformuoja vaikystėje. Mūsų smegenys, remdamosi patirtimi su mama, tėčiu ar kitais artimais suaugusiaisiais, bando sukurti taisykles, kurios padėtų orientuotis pasaulyje.
Pavyzdžiui, jeigu liūdintis vaikas nuolat patiria, kad jo niekas nepaguodžia, gali susiformuoti vidinis įsitikinimas: „Mano jausmai yra problema. Turiu su viskuo susitvarkyti pats.“
Toks modelis gali lydėti ir suaugus – santykiuose su partneriu, draugais, darbe ar patiems tapus tėvais. Ir kartais jis pradeda trukdyti.
3 modeliai, kuriuos nesąmoningai perimame iš tėvų
Pirmasis žingsnis norint atsisakyti iš šeimos perimtų modelių – juos atpažinti. Dažniausiai kartojasi trys pagrindinės jų grupės.
1. Kaip elgiamės su jausmais
Prieraišumo tyrimai rodo, kad vaikai mokosi ne tik iš žodžių, bet pirmiausia iš emocinės atmosferos namuose.
Jeigu jūsų tėvai buvo ramūs ir santūrūs, o gal net emociškai šalti, galėjote išmokti slėpti savo jausmus. Jei jie greitai supykdavo ir sunkiai nusiramindavo, galėjote išmokti, kad stiprūs jausmai yra kažkas sunkiai suvaldoma ar net pavojinga.
Tyrimai rodo, kad tokios ankstyvos patirtys gali palikti pėdsakų smegenyse – prie jų prisitaiko sritys, susijusios su streso reguliavimu. Žmonėms, kurie vaikystėje dažnai būdavo nuraminami ir paguodžiami, suaugus gali būti lengviau nusiraminti patiems. Tiems, kurie tokios patirties neturėjo, gali būti sunkiau nusiraminti, o į stresines situacijas jie gali reaguoti stipriau.
Tai gali paaiškinti, kodėl kartais pernelyg stipriai sureaguojame į iš pažiūros nereikšmingas situacijas, nors buvome tvirtai nusprendę išlikti ramūs. Nervų sistema prisimena, net jeigu protas norėtų elgtis kitaip.
2. Vaidmenys, kuriuos prisiimame šeimoje
Psichoterapijoje dažnai pastebima, kad vaikai prisiima tam tikrus vaidmenis, padedančius išlaikyti šeimos pusiausvyrą.
Vienas gali tapti „stipriuoju vaiku“, kuris niekada nekelia problemų. Kitas – „taikytoju“, nuolat bandančiu išspręsti kitų konfliktus. Dar kitas gali tapti „probleminiu vaiku“, kuris nesąmoningai nukreipia dėmesį nuo kitų šeimos sunkumų.
Vaikystėje tokie vaidmenys padeda atrasti savo vietą šeimoje, tačiau vėliau gali pradėti riboti. Pavyzdžiui, moteris, vaikystėje visuomet buvusi „protingoji ir atsakingoji“, suaugusi gali beveik neleisti sau turėti poreikių ar prašyti kitų pagalbos.
Vaikystėje naudingos prisitaikymo strategijos suaugus gali virsti nelanksčiais elgesio modeliais.
3. Įsitikinimai apie save
Bėgant metams daugybė mažų tėvų pastabų, reakcijų ir elgesio pavyzdžių gali suformuoti giliai įsišaknijusius įsitikinimus. Jie yra kur kas daugiau nei paprastos mintys – dažnai veikia beveik nesąmoningai.
Pavyzdžiui:
- „Esu verta meilės tik tada, kai daug pasiekiu.“
- „Negaliu būti niekam našta.“
- „Jeigu atvirai pasakysiu, ką galvoju, mane paliks.“
- „Kiti yra svarbesni už mane.“
Psichoterapijoje tokie įsitikinimai laikomi vidinių schemų pagrindu. Jie gali daryti įtaką tam, kokius žmones renkamės, kaip nustatome ribas, kaip reaguojame į kritiką ir kaip kuriame santykius.
Kodėl kartojame tuos pačius modelius, nors žinome, kad galėtume elgtis kitaip?
Smegenims patinka rutina – elgesio tyrimuose jos neretai apibūdinamos kaip energiją taupanti sistema. Tai, ką darėme daugybę kartų, tampa tarsi gerai pažįstamu keliu, o naujas elgesys iš pradžių primena siaurą, dar tik pramintą takelį.
Patiriant stresą smegenys ypač linkusios rinktis pažįstamą kelią. Todėl būtent įtemptose situacijose galime pradėti elgtis taip, kaip kadaise buvo įprasta mūsų šeimoje.
Be to, vaikai jaučia stiprų, dažnai nesąmoningą lojalumą tėvams. Dalis mūsų nori būti panašūs į juos net tuomet, kai nuo tam tikro jų elgesio patys kentėjome. Kai kurie žmonės net jaučia kaltę pradėję elgtis „geriau“, tarsi taip nuvertintų savo mamą ar tėtį.
Tyrimai apie vadinamąjį transgeneracinį perdavimą rodo, kad tėvų trauminės patirtys gali paveikti ir jų vaikus. Pavyzdžiui, jeigu mama savo šeimoje niekada neišmoko kalbėti apie nerimą, nes tokiems jausmams ten nebuvo vietos, jai gali būti sunku to išmokyti ir savo vaikus. Taip tam tikri elgesio ir emocijų modeliai gali keliauti iš kartos į kartą.
Kaip paleisti šeimos modelius?
Kasdienybėje verta sąmoningai stebėti situacijas, kuriose reaguojate neįprastai stipriai arba staiga pasijuntate mažesni, silpnesni ar bejėgiškesni, nei iš tiesų esate.
Galima užsirašyti, kas tiksliai nutiko, ką tuo metu pagalvojote ir ką jautėte. Tuomet savęs paklausti: „Koks senas įsitikinimas slypi už šios reakcijos?“
Tai gali padėti suprasti, kokius vaikystėje susiformavusius modelius vis dar nešiojatės. Pats minčių ir jausmų užrašymas padeda atsitraukti nuo situacijos ir geriau save stebėti. Psichologijoje kalbama apie vidinį „šešėlio vaiką“ – mūsų dalį, kurioje išlieka vaikystėje patirti skaudūs išgyvenimai, baimės ir susiformavę įsitikinimai. Suaugus svarbu šią savo dalį atpažinti ir geriau suprasti.
Taip pat gali padėti mokymasis kalbėti su savimi taip, kaip kalbėtų mylinti ir palaikanti mama ar tėtis. Psichoterapijoje tai kartais vadinama vidine reparentizacija – mokymusi pačiam sau suteikti tai, ko galbūt trūko vaikystėje.
Galima įsivaizduoti save, jau suaugusią moterį, stovinčią šalia jaunesnės savęs versijos ir sakančią jai tai, ko anuomet trūko: „Tu esi gera tokia, kokia esi“ arba „Tavo jausmai yra svarbūs.“
Naujus, pozityvesnius teiginius galima sąmoningai kartoti būtent tose kasdienėse situacijose, kuriose paprastai suveikia senasis modelis. Praktiškai tai gali reikšti, kad kitą kartą sulaukus kritikos, užuot iš karto palūžus ar pradėjus save kaltinti, pirmiausia pasakyti sau kelis palaikančius žodžius.
