Su amžiumi keičiasi ne tik prioritetai, bet ir požiūris į tai, kas iš tiesų svarbu. Daugelis vyresnių žmonių pripažįsta, kad didžiausią apgailestavimą kelia ne priimti sprendimai ar rizika, o metai, praleisti nerimaujant dėl dalykų, kurie vėliau pasirodė visai nereikšmingi.
Būtent apie tai dažniausiai kalba žmonės, perkopę 65 metų ribą. Jie retai gailisi išdrįsę kažką pakeisti, tačiau neretai prisipažįsta norėję daug anksčiau paleisti baimes, kurios tik be reikalo temdė kasdienybę.
1. Kad visi juos stebi ir vertina
Vienas dažniausiai minimų dalykų – nuolatinis rūpestis, ką pagalvos kiti.
Daugelį metų gali atrodyti, kad aplinkiniai nuolat vertina jūsų automobilį, išvaizdą, namus ar karjeros pasirinkimus. Tačiau ilgainiui ateina suvokimas, kad dauguma žmonių tuo metu buvo pernelyg užsiėmę savo pačių rūpesčiais, jog skirtų tiek dėmesio svetimam gyvenimui.
Viena moteris, sulaukusi daugiau nei septyniasdešimties, tai apibūdino labai taikliai: „Taip bijojau būti teisiama žmonių, kurie iš tikrųjų galvojo tik apie save.“ Ji tai sakė ne su kartėliu, o veikiau su nuovargiu dėl bereikalingai iššvaistytos energijos.
2. Kaip jie atrodo
Ši tema beveik visada sukelia šypseną ir kartu šiokį tokį liūdesį.
Ne todėl, kad vyresniame amžiuje žmonėms neberūpėtų žili plaukai ar keli papildomi kilogramai. Dažniau jie prisimena savo keturiasdešimties metų nuotraukas, kurių anuomet nemėgo, ir pagalvoja: „Juk atrodžiau visai gerai. Net labai gerai. Buvau geriausios formos per visą likusį gyvenimą, o visą tą dešimtmetį praleidau manydamas priešingai.“
Tokį apgailestavimą galima išgirsti stebėtinai dažnai. Ir jis primena, kiek daug laiko žmonės praleidžia kritikuodami save, nors vėliau supranta, kad tam nebuvo jokio pagrindo.
3. Kad atsilieka karjeroje
Nepavykęs paaukštinimas. Kolega, kuris kilo karjeros laiptais greičiau. Pareigos, kurios atrodė nepakankamai svarbios.
Tuo metu visa tai atrodo nepaprastai reikšminga. Tačiau praėjus metams ar išėjus į pensiją paaiškėja, kad daugelio anuomet atrodžiusių svarbių dalykų beveik niekas nebeprisimena. Įmonės pasikeičia, kolegos išsiskirsto, o buvusi hierarchija netenka prasmės.
Tai, ką žmonės iš tiesų išsineša iš darbo, dažniausiai yra visai kas kita – keli artimi kolegos, su kuriais ryšys išliko iki šiol, ir darbai, kuriais jie nuoširdžiai didžiuojasi.
Įdomu tai, kad beveik niekas nesako norėjęs būti konkurencingesnis.
4. Pinigai, net kai jų pakako
Žinoma, finansiniai sunkumai yra reali problema, todėl nerimauti dėl jų kartais visiškai natūralu.
Tačiau daugelis vyresnių žmonių kalba apie kitokią situaciją – laiką, kai pinigų iš esmės pakako, tačiau mintys apie galimus sunkumus vis tiek neleido ramiai miegoti. Tas nuolatinis nerimas nepadėjo priimti geresnių sprendimų ir dažniausiai net nepaskatino daugiau sutaupyti. Jis tiesiog tapo nuolatiniu kasdienybės fonu. Vienas vyras tai nusakė labai vaizdžiai: „Atrodė, lyg mokėčiau palūkanas už paskolą, kurios taip ir neprireikė.“
5. Ką su savo gyvenimu daro suaugę vaikai
Netikęs partneris. Nepraktiškos studijos. Persikraustymas į kitą šalį. Karjeros keitimas. Sprendimas neturėti vaikų arba jų susilaukti gerokai vėliau. Vyresni žmonės prisimena, kad anuomet dėl tokių dalykų nerimavo labai stipriai.
Tačiau šiandien dažnas pripažįsta, kad dauguma baimių taip ir neišsipildė. O labiausiai gaila ne pačių sprendimų, o dėl jų kilusios įtampos šeimoje.
Vienas vyresnio amžiaus vyras pasakojo, kad ilgą laiką nepritarė dukters pasirinktam partneriui ir dėl to šeimoje netrūko įtampos. Vėliau paaiškėjo, kad jo nuogąstavimai iš dalies pasitvirtino, tačiau, kaip pats pripažino, būti teisiam nebuvo taip svarbu, kaip tie bendri šeimos susibūrimai ir šventės, kurių dėl nuolatinių nesutarimų nepavyko išsaugoti.
6. Kad visi juos mėgtų
Su metais daugelis supranta, kad laikas yra ribotas. Todėl vis mažiau prasmės atrodo palaikyti santykius vien iš mandagumo – eiti į vakarienes, kurių nesinori, ar nuolat bendrauti su žmonėmis, su kuriais seniai nebejaučiama jokio artumo.
Įdomiausia tai, kad žmonės beveik niekada nesigaili nutrūkusių paviršutiniškų pažinčių. Dažniau jie gailisi, jog per daug laiko skyrė santykiams iš pareigos, o ne tiems žmonėms, kurie jiems buvo iš tikrųjų svarbūs.
7. Kad atrodys kvailai mokydamiesi kažko naujo
Daugelis vyresnių žmonių prisipažįsta, kad tik išėję į pensiją pagaliau ryžosi daryti tai, apie ką svajojo daugelį metų. Vieni užsirašė į užsienio kalbos kursus, kiti pradėjo tapyti, šokti ar mokytis groti muzikos instrumentu.
Ne vienas sako, kad didžiausia kliūtis buvo ne amžius ar gebėjimų stoka, o baimė pasirodyti nepakankamai geram.
Tik vėliau ateina suvokimas, kad būti pradedančiuoju yra visiškai normalu. O kai nebesistengi visiems įrodyti savo gebėjimų, mokytis tampa kur kas lengviau ir maloniau.
Ši istorija primena paprastą mintį – pradėti kažką naujo galima bet kuriame amžiuje. Dažnai didžiausia kliūtis yra ne metai, o kitų žmonių nuomonės baimė.
Ko galima pasimokyti iš šių istorijų?
Ko gero, nėra stebuklingo būdo visiškai nustoti jaudintis dėl kitų nuomonės. Dažniausiai tokį požiūrį atneša tik gyvenimiška patirtis ir bėgantys metai.
Tačiau viena mintis kartojasi beveik visose šiose istorijose: kai nerimas ima viršų, verta mintimis nusikelti kelis dešimtmečius į priekį ir paklausti savęs – ar būdami 75-erių vis dar prisiminsime šią situaciją? Ar ji bus verta bemiegių naktų?
Dažniausiai toks žvilgsnis iš laiko perspektyvos padeda suprasti, kad daugelis šiandien atrodančių didžiulių problemų po daugelio metų nebeturės jokios reikšmės.
Galbūt būtent todėl tiek daug vyresnių žmonių sako labiausiai besigailintys ne priimtų sprendimų ar rizikos, o metų, praleistų nerimaujant dėl dalykų, kurie taip ir netapo realiomis problemomis.
