Kaip manote (ir iš savo klientų patirties), kokie naujųjų metų pažadai sau yra dažniausi? Gal pasirūpinti sveikata, mesti rūkyti, atsisakyti alkoholio, pradėti sportuoti, o gal pagerinti savo finansinę būklę?
Jūs teisingai išvardinote. Tik algoritmas yra toks: kokia gyvenimo sritis žmogui einamuoju laikotarpiu atrodo opiausia, tokioje srityje žmogus dažniausiai ir duoda sau pažadus. Pavyzdžiui, vienas mano bičiulis praėjusiais metais pasižadėjo šiemet nesivelti į įtartinas pažintis, nes jam tie metai buvo prasti, prie jo lipo visokie toksiški, keisti žmonės.
O kitas pasižadėjo nestresuoti. Šiaip žmonės pažada sau atsisakyti ydingų įpročių (pavyzdžiui, mesti rūkyti ar nevartoti alkoholio). Tada, kaip jūs ir sakėte, jų pažadai labai dažnai būna susiję su sveikata. Pavyzdžiui, pradėti sportuoti, valgyti mažiau riebaus maisto, daryti mankštą ir panašiai.
Dar žmonės nuo naujųjų metų dažnai pasižada padaryti kažką dėl santykių: nesipykti su antrąja puse, būti dėmesingesni. Taigi naujųjų metų išvakarėse, įvertinę tai, kas atrodo opu, žmonės pasižadės kažką daryti arba kažko nedaryti. Dažniausiai žmonės nori kažko iš šešių svarbiausių turtų: laiko turtas (gyvenimo ritmas ir tempas, laiko valdymas, branginimas, įprasminimas), socialinis turtas (bendravimas, statusas, aplinka, kokybiški santykiai), proto turtas (aiškumas, saviugda, psichikos sveikata, tikslai, motyvacija, prasmė), fizinis turtas (išvaizda, sveikata, sportas, mityba, seksualumas, poilsis), emocinis turtas (gera nuotaika ir savijauta, geri įspūdžiai, ramybė, harmonija, streso valdymas), finansinis turtas (pinigai, daiktai, kelionės, komfortas, gyvenimo kokybė).
Žinoma, po šios svarbiausių turtų idėjos giliau yra žmogaus poreikių teorija, o po ja – giliausia – esminių bazinių intencijų, ketinimų evoliucinė psichologija ir neurobiologija.
Įdomu, kodėl žmonės ne kasdien pasižada imtis naujų pokyčių? Kodėl naujieji metai yra kaip kertinis slenkstis, kertinis iššūkis?
Moksle (gal labiau antropologijoje, filosofijoje ir sociologijoje) yra sąvoka „liminalumas“. Paprastais žodžiais tariant, liminalus laikotarpis yra pereinamasis, tarpinis, kai kažkas keičiasi – vienas ciklas prasideda, kitas pasibaigia. Tai atėjo iš senovės Graikijos. Pas juos buvo trys laikai: chronos, cyclos ir kairos. Liminalūs laikotarpiai gali būti natūralūs: vakaras, rytas, diena, naktis, ši savaitė, kita savaitė, žiema, pavasaris; pavyzdžiui, pradėsiu kažką nuo pirmadienio, pradėsiu kažką nuo rudens; arba situatyvūs – pradėsiu kažką po atostogų, iki vestuvių ar kol nepradėjau dirbti, pailsėsiu, kai baigsiu projektą, padarysiu, kai pasveiksiu ir pan.
Vis dėlto vienas iš reikšmingiausių natūralių pereinamųjų laikotarpių Vakarų kultūroje yra naujieji metai. Šis liminalus laikotarpis – kai baigiasi vienas didysis ciklas (metai) ir prasideda kitas. Pereinamasis laikotarpis tarsi užkoduoja, kad pasibaigs seni rūpesčiai ir prasidės kiti. Tai yra tarsi ženklas kažką pradėti iš naujo, daryti kitaip, turėti naujų vilčių ir svajonių, – ir tai yra nuostabu!
Kaip minėjau, būna ir trumpų liminalių laikotarpių: „Rytoj pradėsiu sportuoti.“ Būna ir ilgesnių: „Sulaukęs keturiasdešimties metų, noriu nedirbti.“ Todėl kultūriškai žmonės jaučia tą pereinamumo jausmą, o nauji metai yra to kultūriškai įdiegto liminalaus laikotarpio pavyzdys.
O kaip manote, ar žmonės tuos pokyčių sąrašus dažniau sudaro sau, ar prisižada padėti ir kitiems žmonėms?
Bet kuriuo atveju naujųjų metų pažadai yra individualus dalykas. Dažniausiai žmonės pažada kažką sau. Visgi kryptis yra tokia: tikrai daug žmonių pažada ir kitiems, kad bus rūpestingesni ir dažniau aplankys tėvus arba daugiau laiko nuo naujųjų metų skirs šeimai. Tai yra pažadai, tarsi nukreipti į kitus. Pavyzdžiui, jeigu žmogus metus gyveno labai aktyviai ir retai lankė tėvus, dėl to jaučiasi šiek tiek kaltas arba jaučia gėdą. Sąmoningumas atveda prie pasižadėjimo dažniau daryti gerus darbus, dažniau padėti tėvams. Taigi grįžtame prie to, kad žmonės pasižada tai, kas jiems tuo metu yra opu. Ar jie pradeda nuo savęs, ar atsigręžia į kitus, tai priklauso nuo žmogaus poreikių.
Turbūt sutiktumėte, kad reikia pradėti nuo savęs, kad padėtum kitiems? O gal tai yra nieko nereiškiantys populiariosios psichologijos teiginiai, kaip meilė sau? Turbūt viskas glūdi daug giliau?
Supaprastintai galima sakyti ir taip. Mūsų egoistinėje visuomenėje tokia nuomonė yra gaji. Pavyzdžiui, Rytų kultūroje tai būtų visiškai absurdiškas teiginys. Mes gyvename Vakarų kultūroje. Tai šis Mahatmos Gandžio teiginys, kad jeigu nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs, yra prigijęs. Kodėl galima taip teigti? Galvoju, kad mes gyvename savotiškame rezonanse. Padėti kitiems, patiems nesikeičiant, irgi yra savotiškas iššūkis daugeliui žmonių. „Padėk kitam, ir būsi geresnis“, – man atrodo taip pat gaji ir efektyvi formulė.
Vis dėlto dažniausiai yra kalbama apie egocentrinį požiūrį: rūpintis savimi, mylėti save. Tada mylėsi ir kitus. Taip, žinoma, viskas glūdi daug giliau. Tačiau tie populiariosios psichologijos teiginiai „mylėk save“ mūsų Vakarų kultūroje egzistuoja. Jeigu stipriai nesigilintume, atrodytų, kad tai yra veikianti nuostata. Jeigu žmonės sąmoningai žiūri į save, sąmoningai pasirenka dalykus, kurie yra keistini ir koreguotini, kodėl gi ne? Žmogaus smegenys iš esmės siekia trijų dalykų: užtikrinti dinaminį funkcijų ir savybių pastovumą (homeostazė), vengti neapibrėžtumo bei stebėti savo veiksmus. O kaip tai yra pasiekiama – ar telkiantis į save, ar telkiantis į kitus – nėra esminis klausimas.
Kaip manote, gal naujųjų metų pažadus verta pakeisti kasdieniais sąrašais ir lūkesčiais? Sakoma, kad labai padeda užsirašyti, ko tikimės iš kitos dienos. Ar galima pradėti nebūtinai nuo naujųjų metų, o nuo šiandien ar rytoj?
Galima. Jūs teisingai sakote – nėra labai svarbu, kada tai pradėti. Kaip ir minėjau, turime tą kultūrinį kodą, atėjusį iš amžių glūdumos... Tarsi žmonės kabinasi už tų pereinamųjų laikotarpių ir tada ryžtasi pokyčiams. Žinoma, jeigu kasdienybėje žmogus jaučia poreikį kažką keisti, nebūtinai reikia laukti stambaus liminalaus laikotarpio. Galima pradėti šiandien vakare ir rytoj. Jeigu matai poreikį, tai – asmenybės augimas.
Jeigu žmogus jaučia, kad yra užstrigęs tam tikrose situacijose, rutinoje arba tiesiog nebeauga, o gal santykiai yra įstrigę, nebūtina laukti liminalios progos. Galima pradėti jau dabar. Visa tai mes vadinsime saviugda. Jai nereikia ypatingos progos. Reikia augti ir bus augimas.
Kaip tai daryti? Galima daryti raštu. Tai labai struktūruoja. Ir neurobiologai patvirtina, kad smegenų veikla tampa efektyvesnė, kai užrašinėjame savo pojūčius, mintis, emocijas. Tai yra dienoraščio formatas arba, kaip jūs sakote, pažadų sau formatas. Užrašyti yra labai geras sprendimas, nes kai žmogus užrašo, jis mato savo mintis. Aš savo klientams dažnai sakau: užrašykite mintį, jeigu norite ją pamatyti. Juk kai mintis tik sukasi galvoje, tu tik žinai apie ją. O jeigu ją užrašai, pamatai ją ir akimis ̶ tai dar pastiprina efektą. Tad kasdieniai užrašymai dienoraštyje ar pažadų forma yra tikrai efektyvi priemonė.
Dauguma žmonių neišpildo naujųjų metų pažadų. Kiek apie tai yra tyrimų? Kiek yra kenksminga pažadėti ir neišpildyti? O gal geriau nieko nežadėti, jeigu jų neišpildai? Ar tai yra per greitai suformuotas rezultatas?
Čia kalbame apie tikslų ar pažadų išpildymo technologijas. Kai klausėte, kiek žmonių neišpildo tikslų, – tyrimų yra apstu ̶ tai nėra nauja tema psichologijoje. Paskaičiuota, kad jei žmonės yra paskelbę tam tikrą sąrašą, ką reikia daryti, o ko nedaryti per sausio mėnesį, tai po naujųjų metų tai padaro apie 60 procentų žmonių, o nepadaro – 40 procentų. Iš tų likusiųjų 60 procentų per vasarį lieka lygiai pusė, tai yra 30 procentų. O balandį lieka tik 5 procentai žmonių, kurie vykdo tuos pažadus, kurie buvo deklaruoti Naujųjų Metų arba Kalėdų naktį. Tai reiškia, kad tik 5 procentai žmonių po Naujųjų Metų laikosi savo pažadų, praėjus keturiems mėnesiams.
Vadinasi, žmonės pamiršta savo pažadus?
Pamiršta arba... Viskas yra gerokai sudėtingiau su tais pažadais. Gal mes vėliau prieisime prie manifestavimo, užrašymo arba ritualų ̶ jų yra labai daug, gražių ir įvairių. 1952-aisiais Džozefas Merfis parašė knygą „Pasąmonės galia“. Vis dėlto vykdant pažadus pasikliauti vien pasąmonės galia nėra įtikinama. Tai kodėl žmonės neįvykdo savo pažadų? Nes vien pasąmonės galios arba nusiteikimo, arba minčių, arba norų negana. Kadangi nesikeičia aplinkybės, žmonės nesuteikia sąlygų įvykti tam, ką jie pasižadėjo.
Jėgos lieka tos pačios, o žmogui ilgainiui pritrūksta motyvacijos. Naujaisiais metais prasideda tie patys darbai, ta pati rutina, tas pats greitis, tempas, ritmas, poreikiai, visokiausios problemos. Žodžiu, žmogus jokių aplinkybių nepakeitė, nesudarė jokių palankių sąlygų. Antra, net neabejoju, kad tie pažadai buvo labai geri ir tinkami. Visgi jiems nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos.
Pavyzdžiui, žmogus pasižadėjo sportuoti. Jis sako: „Sportuosiu nuo naujųjų metų.“ Tačiau jis neįvertina, kad laikas, pasirinktas sporto klubui, jam yra skirtas visai kitiems dalykams. Jis nepagalvojo, kur jis gaus pusvalandį kelionei ir valandą sporto klube. Kamščiai gatvėse yra tie patys, vaikus taip pat reikia vežti į mokyklą. Pirmą mėnesį jis kažkaip įspraudžia tai į dienotvarkę, bet po mėnesio sulaukia priekaištų šeimoje ir mato, kad sportuoti nespėja. Taigi vien pasąmonės galia negalima pasikliauti, – reikia palankių aplinkybių. Taigi reikia keisti aplinkybes, todėl žmonės ir neįvykdo savo pažadų.
O kas dar, be aplinkybių, sutrukdo? Kiek žmonių pažadų išpildymą lemia jų motyvacija?
Žinoma, problema nėra tokia paprasta, kaip aš sakau. Juk neurobiologine prasme, kai kalbame apie motyvaciją (užsidegimą), bet kokia motyvacija ilgainiui turi konvertuotis į discipliną. Jeigu taip nenutinka, motyvacija labai greitai išblėsta. Jeigu nesusiformuoja disciplina, motyvacijos galios neužtenka tam, kad žmogus toliau vykdytų savo pasižadėjimus. Vienas iš esminių biochemijos motyvacijos pamatų yra dopaminas (mūsų smegenyse esanti cheminė medžiaga). Ko nori dopaminas? Ar jis nori padaryti mus laimingus, ar jis nori, kad būtume patenkinti? Ar dopaminas nori, kad mūsų norai ir ketinimai išsipildytų ir mes jaustumėmės gerai? Ne! Dopaminas visada nori naujo dopamino! Tada žmogus patenka į greito dopamino spąstus. Pavyzdžiui, grįžau namo iš darbo, tai greitas dopaminas nori pailsėti arba „paskrolinti“ telefoną, išgerti vyno ar alaus, o ne kad važiuočiau sportuoti. Štai taip ir nyksta motyvacija.
Žmogus turi kovoti su greituoju dopaminu. O ši kova yra tikrai ne mūsų naudai, jeigu žmogus neturi stipraus tikslo. Taigi motyvacija gali išblėsti dar nespėjus susiformuoti įpročiui, pavyzdžiui, sportuoti ar rūpintis sveikata, dar nespėjus pereiti į discipliną.
Ką psichologiškai reiškia pažadai sau? Kuo jie yra svarbūs?
Visų pirma, pažadai sau psichologine prasme atspindi žmogaus savirefleksiją. Tai yra labai geras dalykas. Vadinasi, žmogus mato savyje taisytinus dalykus, mato savyje, kas yra netaip. Tai yra nuostabu! Jeigu, kaip ir minėjau, žmogus mato, kad jam kažką reikia keisti, tai jau yra jo sąmoningumo lygio atspindys. Jeigu žmogus gyvena visiškai apsileidęs ir nepažada sau to keisti, vadinasi, tai jam yra visiškai priimtina. O jeigu tai jam yra priimtina, vadinasi, jis savanoriškai pasižada sirgti (pavyzdžiui, nesirūpinti sveikata). Tada mes sakome, kad tai yra žemas savirefleksijos lygis.
Todėl savęs pažinimas, savęs matymas, problemų supratimas atveda prie pažadų sau. Juk pažadai yra apie įvairias didesnes ar mažesnes korektyvas. Pavyzdžiui, žmogus pasižada lankyti saviugdos kursus. Kodėl jis tai daro? Nes vienu momentu supranta, kad jam to trūksta gyvenime; gal jo antroji pusė saviugdoje labai stipriai progresuoja, o jis atsilieka. Tai toks žmogus mato spragas, kurias pasižada pataisyti. Gerai, kad jis tas spragas mato. Tokiu atveju kalbame apie savirefleksiją, tai yra, neblogą savęs supratimą.
Vis dėlto turbūt yra nemažai žmonių, kurie nemato, kad reikia keistis? Jie mąsto ir deklaruoja taip: „Aš nesikeisiu visą gyvenimą! Aš esu toks, koks esu. Jūs prie manęs prisitaikykite, ne aš prie jūsų!“
Gyvename laisvoje visuomenėje. Mūsų kūnas priklauso mums, jeigu nėra nustatyta kitaip. Vadinasi, žmogus yra laisvas priimti sprendimus dėl savo sveikatos, dėl pokyčių, kurių reikia arba nereikia. Kiekvienas žmogus sprendžia pats. Ši koncepcija „Priimkite mane tokį, koks esu“ arba „Aš niekada nesikeisiu“ galbūt yra atsvara ankstesnei koncepcijai. Maždaug 2000–2010 metais buvo gaji koncepcija, kad reikia tapti geresne savęs versija. Per tuos dešimt metų, manau, žmonės nuo jos pavargo, nes visi bandė tapti geresni.
Kai atsirado nuovargis nuo šitos koncepcijos, ją pakeitė kita radikali koncepcija: priimk save tokį, koks esi. Pradžioje tai buvo vadinama „body positive“ (liet. „kūno pozityvas“). Maždaug 2010–2015 m. atsirado tokia atsvara geresnei savęs versijai. „Body positive“ reiškia: turiu kūną, kokį turiu, ir „atsikniskite“. O tai, kad yra akivaizdus viršsvoris, širdies ir kraujagyslių problemos, žmogus sako: „Ai, taip yra...“ Juk jis buvo tik pozityvus.
Manau, problema yra ta, kad žmonės pavargo būti geresne savęs versija. Tada jie nuleido rankas ir sako: „Aš esu toks, koks esu.“ Tai yra du tokie kraštutinumai. Kaip ir kiekvienas kraštutinumas, nė viena versija nėra pati geriausia psichologine prasme. Evoliucinės psichologijos ir antropologijos prasme išgyvena tie, kurie geriausiai prisitaiko. Ne patys stipriausi ir ne patys sveikiausi, o tie, kurie geriausiai prisitaiko.
Ir geriausiai prisitaiko tie, kurie įveikia iššūkius?
Taip, geriausiai prisitaiko tie, kurie įveikia iššūkius, kurie keičiasi, jeigu mato, kad keičiasi gyvenimo aplinkybės (pagal jas jie ir turi keistis). Jeigu gavai naują darbą, turi paskaityti naują knygą, susipažinti su naujais žmonėmis. Turi suprasti naujus reikalavimus, puikiai įsitraukti į tą atmosferą, kuri tau atrodo nauja darbo kolektyve. Visa tai yra nauji pokyčiai. O jeigu gauni naują darbą ir dirbi visiškai taip pat, kaip ankstesniame darbe, iš kurio tave atleido, nesunku nuspėti, kad ir iš naujo darbo tave atleis.
Šiuo metu itin madinga kognityvinė psichologija sako, kad norint pokyčių, labai svarbu keisti mintis. Visgi kai kurios kitos psichologijos kryptys teigia, kad svarbiau yra keisti elgesį. Kaip jūs manote?
Elgesys, mintys ir emocijos yra labai glaudžiai sąveikaujančios sistemos. Todėl, žinoma, čia reikia būtent sisteminio požiūrio. Biheviorizmo (arba elgesio) psichologija būtent nuo B. F. Skinerio (maždaug nuo 1940-ųjų) Amerikoje buvo labai stipri kryptis ir lyderiaujanti atsvara psichoanalizei, kuri dirbo per elgesį ir instinktus bei refleksus. Psichoanalizė sakė, kad visos problemos kyla iš vaikystės. O biheivioristai (elgesio psichologai) sakė, kad vaikystė yra su tuo nesusijusi. Svarbu refleksai, fiziologija ir elgesys, kuris yra išmokstamas. Tai buvo 1940–1960 metais dominuojanti psichologijos kryptis.
Nuo maždaug 1970–1980 metų elgesio psichologiją pakeitė kita dominuojanti kryptis ̶ kognityvinė psichologija. Ji sakė, kad vaikystė ir elgesys yra svarbūs, bet viskas prasideda mūsų galvoje, mintyse. Ir emocijos, ir mintys, prasideda galvoje. O tai daro įtaką mūsų veiksmams. Todėl šiandien yra manoma, kad mechaniškai pakeitus veiksmą, bet nepakeitus savo mąstymo, tas mechaninis elgesio pakeitimas bus netvarus.
Keisti reikia kompleksiškai: tiek savo mintis, tiek emocijas, tiek veiksmus. Žinoma, neurobiologai ir neuropsichologai vienareikšmiškai sako, kad labai svarbi žmogaus išraiška: tik per veiksmus žmogus savo vidinį pasaulį paverčia išoriniu. Visos jo mintys tampa matomos per veiksmus. Pavyzdžiui, kalbėjimas yra veiksmas. O aš kalbu savo mintis, kurios iš pradžių gimsta galvoje. Taip pat, jeigu darau mankštą, iš pradžių tai gimsta galvoje, o vėliau įsikūnija per veiksmus. Visa tai yra labai susiję, ir ribotų, jei būtų dirbama su viena sistema, pavyzdžiui, elgesio psichologija, – čia reikia žiūrėti labai kompleksiškai.
Gal galite papasakoti, kokie yra naujausi tyrimai apie naujametinius pažadus ir jų išpildymą?
Tyrimų tikrai yra nemažai. Vienas iš naujausių, kuriuos skaičiau, yra apie tai, ar verta įgarsinti savo planus ir tikslus, ar verta juos laikyti sau. Daugybė tyrimų įrodė, kad savo pažadų viešinti bei įgarsinti neverta. Jeigu didesnis psichologinis poveikis yra toks, kad mes ir padarysime, ką pasižadėjome, tai palaikyti tai sau, paslaptyje ir apie tai mažiau kalbėti.
Oho, kaip įdomu! Juk anksčiau buvo teigiama priešingai, kad jeigu kažką viešai prižadėsi, tai ir padarysi.
Taip, anksčiau manyta, kad jeigu būsi viešai prižadėjęs, tau bus gėda to nedaryti. Bet dabartiniai moksliniai tyrimai rodo kitaip. Tie 5 procentai žmonių, kurie dar ilgą laiką po naujųjų metų vykdė savo pažadus, buvo tyliai juos pasirašę dienoraštyje ir niekam apie tai nepranešę.
Vadinasi, pažadų vykdymui gali pakišti koją ir socialiniai tinklai? Pavyzdžiui, jeigu aš kažką pažadėjau „Facebook’e“, nebūtinai pavyks įvykdyti?
Taip, mokslininkų viena iš rekomendacijų yra būtent apie socialinius tinklus. Jeigu norite turėti didesnį šansą išpildyti savo pažadus, neviešinkite savo norų ir ketinimų socialiniuose tinkluose.
Kas dažniau žada pasikeisti po naujųjų metų: vyrai ar moterys, kokio amžiaus žmonės? Gal yra tokių tyrimų?
Tokio tyrimo pagal lyčių ir amžiaus specifiką man neteko matyti. Tačiau sprendžiant pagal forumus, kiek žmonių taiko manifestavimą, tai akivaizdžiai yra jaunesni žmonės ir moterys. Paaiškinsiu: manifestavimas – šiuolaikinė pasižadėjimo forma. Žinoma, forumuose ir grupėse iš tų, kas ką nors žada, yra nemaža dalis ir vyrų. Vis dėlto didžioji dalis yra maždaug 15–35 metų moterys.
Kaip dažnai žmonės, kurie per naujuosius metus pasižada įsigyti „Ferrari“ ar prabangų turtą Bahamuose, išpildo savo norus per vienerius metus?
Esu girdėjęs ir apie didesnius norus. Kažkas nori tapti stambaus „holdingo“ generaliniu direktoriumi, uždirbti 5 milijonus, nusipirkti nekilnojamojo turto Balyje ar išsikelti gyventi į Karibus. Jeigu yra tokio didelio masto norai, viskas yra gerai. Juk norėti niekas nedraudžia! Žmonės tokiu būdu bent jau nusibraižo kryptį. Bet visada klausiu: ar yra kokios realiai apčiuopiamos, faktais patvirtinamos prielaidos, kad tokia didelė svajonė ar toks didelis noras būtų išpildytas. Pavyzdžiui, iš tų 5 milijonų, kuriuos nori gauti per metus, kiek turi dabar, kiek esi investavęs? Ar bent turi viziją kokio nors startuolio, kurį gali išvystyti, parduoti ir per metus uždirbti 5 milijonus? Visi atsakymai buvo neigiami.
Tada aš sakau: noras geras, bet jam nėra pagrindo. Žmogus sako: „Aš dalyvausiu loterijoje. Noriu 5 milijonų, noriu juos laimėti.“ Viskas gerai, tai yra žmogaus pasirinkimas. Vis dėlto aš visada sakau, kad reikia žiūrėti adekvačiai. Turi būti bent menkiausios prielaidos, kad tai įmanoma. Ar bent jau buvai nuvažiavęs į tą salą Karibuose, kur nori gyventi? Ar ją matai tik iš nuotraukų socialiniuose tinkluose? Ar tau ten patiks klimatas, vandens kokybė ir panašiai?
Visko būna gyvenime: žmonės ir loteriją laimi. Kažkas ima ir nukrenta. Taigi jeigu žmonės įformina konkretų norą pasiekti per metus, kodėl gi ne? Tai yra jų pasirinkimas.
Kiek yra svarbu, kad naujųjų metų pažadai, kuriuos surašome, būtų realūs? Kas yra realūs pažadai jūsų psichologiniu požiūriu?
Realūs pažadai yra tie, kurie turi visiškai konkretų ir aiškų pagrindą. Pavyzdžiui, jeigu pasižadėjau sportuoti, mažų mažiausiai turiu turėti tam tikrą fizinę formą, o ne stuburo traumą. Arba jeigu noriu uždirbti labai daug pinigų, turiu turėti bent idėją, kaip tai padaryti. Žinoma, tai turi būti pagrįsta realiomis galimybėmis. Jeigu žmogus per ateinančius metus žada sukurti šeimą, reikia per tą laiką bent jau eiti į susitikimus ar pasimatymus. Atlikti bent menkiausius veiksmus, bet tam vėlgi turi būti prielaidos. Jeigu žmogus dvejus metus sėdėjo namuose vienišas ir net neketino eiti į pasimatymus, jis tikisi, kad jam arba jai tas išrinktasis nukris iš dangaus. Būna stebuklų, bet tikimybė yra gerokai mažesnė! Čia yra mūsų laikmečio tokia psichologinė nuostata (pandeminė ir postpandeminė), kuri puikiausiai matoma manifestavimo praktikose. Pastaruosius kokius ketverius metus visi manifestuoja, kad niekas nenori nieko daryti, o tik gauti tai, ko nori. Naujosios kartos pagrindinis dalykas yra gauti. Iš kur ir kaip – nesvarbu...
