Filosofas Kęstas Kirtiklis. Miško trobelės magija

Kalbėdami apie atostogas veikiausiai sutariame tik dėl vieno – gerų atostogų skiriamasis bruožas yra tai, kad per jas pavyksta nutolti nuo darbų, pailsinti ne tik kūną, bet ir protą. O kaip tai padaryti, esama visokiausių nuomonių. Vieni poilsio ieško paplūdimių saulėkaitoje ir jūros bangose, kiti – leisdamiesi į ilgiausius pėsčiųjų ar dviračių žygius, dar kiti – pramogaudami su būriu draugų kaimo turizmo sodybose. Tačiau yra ir tokių, kurie vieni ar su pačiais artimiausiais žmonėmis kuriam laikui užsidaro nedidelėse trobelėse, apsuptose miškų, kur artimiausi kaimynai yra nutolę keletą kilometrų, ką jau kalbėti apie parduotuvę ar kitas civilizuoto pasaulio įstaigas. Atsitraukę nuo žmonių, be vandentiekio ar net elektros, šie gamtos mylėtojai apsigyvena tarsi visiškai kitame pasaulyje.

Tokiam žingsniui ryžtasi, žinoma, ne kiekvienas, tačiau jo privalumai suprantami daugeliui. Trobelės ar bent nedidelės sodybėlės viduryje miškų yra išties magiškos. Gamtos apsuptis, tyla, ramybė ir pasikeitęs kasdienybės ritmas atveria kitokį pažiūrį į gyvenimą: viskas sulėtėja, tai, kas dar neseniai atrodė patys svarbiausi pasaulyje dalykai, pasirodo – ne itin vertinga, paaštrėja dėmesys iki tol nesvarbiomis laikytoms detalėms, pradedama geriau jausti ne tik aplinką, bet ir savą kūną.


Toks gyvenimas trobelėse neretai siejamas su XIX a. amerikiečiu filosofu ir rašytoju Henriu Davidu Thoreau, dvejus metus ir dvi dienas praleidusiu savo paties statytame namelyje miškuose prie Voldeno kūdros, netoli Konkordo miestelio JAV Masačiusetso valstijoje. Žinoma, H. D. Thoreau nėra atsiskyrėliško gyvenimo būdo pradininkas, tūkstančius metų iki jo daugybė žmonių pasirinkdavo taip gyventi – jie palikdavo pasaulietišką gyvenimą ir patraukdavo į kalnus, miškus, dykumas, vargiai gyvenamas saleles atšiauriose jūrose, ir paskirdavo gyvenimą rengtis susitikimui su anapusybe. H. D. Thoreau tokių religinių aspiracijų neturėjo, jis neieškojo susiliejimo su dievybe, veikiau norėjo iš naujo perprasti ir įvertinti savo gyvenimą. Metęs studijas Harvarde, padirbėjęs namų mokytoju ir jo šeimai priklausiusiame pieštukų fabrike, poetas ir publicistas, mėgęs visuomenišką gyvenimą, viską paliko ir iškeliavo į miškus. Ne visam laikui. Ir ne į tolimus bei negyvenamus kraštus. Jo trobelė stovėjo ganėtinai netoli Konkordo miestelio, kurį lengvai buvo galima pasiekti pėsčiomis. H. D. Thoreau nesirengė atsiskirti visam laikui, jam tiesiog reikėjo pertraukos, kurios metu jis tikėjosi stoti į akistatą su pasauliu ir savimi. „Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti, ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau“, – rašė jis.


Net jei D. H. Thoreau ir nėra gyvenimo atsiskyrus miškuose pradininkas, visgi, jis savotiškai pradėjo vieną šiuolaikiniuose socialiniuose tinkluose paplitusį reiškinį – amerikiečių mąstytojas neretai pašiepiamas esą išradęs cabin porn (trobelės pornografiją). Šiandien šiuo terminu nusakomos nuotraukos, kurias gyvenimo miškų trobelėse entuziastai kelia į socialinius tinklus, taip ne tik šlovindami savo gyvenimo būdą, bet ir siekdami kitus paskatinti gyventi gamtos apsuptyje. Nors H. D. Thoreau, žinoma, jokių nuotraukų nei fotografavo, nei skelbė, o ir paveikslų, vaizduojančių savo gyvenimą, netapė, jo knygoje „Voldenas, arba gyvenimas miške“ pateikti įtaigūs gyvenimo miške aprašymai sukuria panašų, jei ne tokį pat įspūdį.


Suprantama, gyvendamas gamtoje žmogus būtent jai skiria didžiausią dėmesį – jos spalvos, garsai, kvapai atrandami naujai. Jų kaitos ir žaismės stebėjimas miško gyventojams teikia didžiausią malonumą. Kitas svarbus dalykas, D. H. Thoreau manymu, yra žmogaus vidus. Viena vertus, jis rimsta, pasiduodamas gamtos ritmams, tačiau tuo pat metu jis vis labiau veriasi savistabos akims. Atsiskyrę gamtoje, sakė filosofas, mes labai aiškiai išvystame savo emocinį pasaulį. Toks matymas leidžia atsiskyrėliams mėgautis vienatve: ji nebegąsdina ir nebetrikdo, nuo jos nebesinori bėgti, pavyzdžiui, įsijungiant socialinius tinklus, televiziją ar bent muziką. Tačiau bene įdomiausias D. H. Thoreau atradimas, pasirodo, yra santykiai su kitais žmonėmis. Mąstytojas prisipažino, kad gyvendamas miestelyje, jis nesulaukdavo tiek lankytojų, kiek miške. Gyvenimo prasmės ieškotojai, žinia, traukia smalsuolius. Tačiau, prisipažino D. H. Thoreau, jam įdomiausi lankytojai buvo miško medžiotojai ir aplinkinių vietų valstiečiai – žmonės, kurių jis anksčiau galbūt nebūtų sutikęs, o jei ir būtų su jais kalbėjęs, visgi savo nenurimusiomis ausimis vargiai būtų juos išgirdęs ir supratęs. Tad trobelėje jis laikė tris kėdes: vieną sau, antrą – draugui, o trečią – didesnei kompanijai. Vadinasi, pasitraukti bent kuriam laikui į gamtą anaiptol nereiškia bėgti nuo žmonijos, veikiau priešingai – tai reiškia pamatyti žmones kitomis akimis.


Vienas sparnuotas posakis skelbia, jog negalite nuolat daryti tuos pačius dalykus ir kiekvieną kartą tikėtis skirtingų rezultatų. Atostogoms ši tiesa veikiausiai taip pat galioja. Juk kur nors vykdami būtinai vežamės save: savo tikslus, lūkesčius, tobulų atostogų viziją. Ir ne juokais susikremtame, kai jie nesipildo. H. D. Thoreau siūlė pabūti ten, kur aplinka galėtų mus perdirbti pagal savuosius veikimo principus, juk būtent gamtoje mes leidžiame aplinkos tėkmei mus formuoti ir pažvelgiame į gyvenimą visai kitaip nei esame pratę. Galiausiai, o galbūt tai ir svarbiausia – mokomės pasitikėti savimi.


Kartais atostogaujant verta imtis būtent to, ko atrodytų niekuomet nedarytum. Pavyzdžiui, atostogauti miško trobelėje: be patogumų, be paslaugų, be pramogų. Mintims, pasak H. D. Thoreau, reikia erdvės. Kodėl gi nepabandžius ją atrasti.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis