Su juo kalbėjomės ne tik apie karantino ir pandemijos sukeltas psichologines pasekmes, bet ir naują pasaulį, į kurį žmonija jau įžengė. Neabejotinai vieni lauks sugrįžtant senų laikų, o kiti, išmokę pamokas, keliaus toliau. Būtent jie kurs tą naują pasaulį, leisiantį kitiems gyventi geriau, kokybiškiau ir be baimės.

Kaip pandemija ir karantinas pakeitė gyvenimus?

Stebėdamas, kas vyksta, dažnai prisimenu žodžius iš pasakos „Alisa stebuklų šalyje“: „Planas, be abejo, buvo puikus: atrodė paprastas ir aiškus. Visa bėda, kad Alisa neturėjo nė mažiausio supratimo, kaip jį įgyvendinti.“

Situacija dinamiška, daug dalykų keičiasi ir dar nekart pasikeis ar net apsivers – ir prognozės, ir interpretacijos, ir taikomos priemonės, ir simptomai. Dabar yra tokia, sakyčiau, balansavimo būsena: pasaulis, valstybės, įmonės, šeimos, individai balansuoja tarp grėsmių sveikatai ir gerovės (ekonominės, finansinės, socialinės, psichologinės, santykių) užtikrinimo. Optimalaus balanso atradimas yra pagrindinis valstybių ir kiekvieno mūsų „galvos skausmas“. Tad strateginiame lygmenyje pakito tikslai: iš stabilaus augimo ir sveikos konkurencijos užtikrinimo – į optimalaus balanso radimą.

Pokyčius individų gyvenime kasdien matau savo darbe. Padaugėjo nerimo, baimės, nuotaikų svyravimo atvejų. Vienus apima apatija, kitus kamuoja dirglumas ir įtampa, trečių atveju nevaldomai veržiasi hiperaktyvumas. Kitaip tariant, nemažai žmonių skundžiasi depresijos ir nerimo simptomais. Negaliu sakyti, kad padaugėjo pačios depresijos atvejų, bet požymių – taip. Padažnėjo vienišumo jausmas, katastrofinis mąstymas. Vadinasi, žmonės dažniau ėmė neigiamai vertinti ateitį, apie viską galvoti blogai. Mes, lietuviai, ir taip nesame labai optimistiški, o dabar pesimizmo dar padaugėjo. Kaip ir konfliktų šeimose, agresijos, smurto. Visa tai rodo statistika, apklausos, tyrimai.

Kas pasikeitė ir ko nerodo statistika – tai besimptomė vidinė žmonių būsena. Pastebiu, kad žmonės tapo mažiau efektyvūs. Jie mažiau siekia tikslų, nes išgyvena nežinomybę dėl ateities. Daugiau atidėlioja. Daugelis jaučiasi išsekę, demotyvuoti, demoralizuoti, pasimetę. Vyrauja bendras tingumas, sąstingis. Nerimas labai užgožia racionalų ir blaivų mąstymą, todėl žmonės priima netinkamus sprendimus arba juos vilkina. Efektyvumas – štai kas tikrai pasikeitė.

O kas tas efektyvumas?

Tai – veiksmai, leidžiantys pasiekti geriausių sprendimų ir rezultatų. Efektyvumas gerokai svarbesnis už sėkmę, klestėjimą ar laimę. Tai – gebėjimas priimti tinkamus sprendimus, išsikelti tikslus ir jų siekti, planavimas, laiko, emocijų, minčių ir elgesio valdymas. Tai (išmatuojamas) gebėjimas išvengti energijos, pastangų, pinigų ir laiko švaistymo ką nors darant ar norint pasiekti rezultatų. Esamų galimybių panaudojimo veiksmingumas, kai norimas rezultatas pasiekiamas mažiausiomis sąnaudomis arba naudojant turimus išteklius. Kitaip tariant, tai sugebėjimas viską atlikti gerai, sėkmingai ir be švaistymo, viską suspėti. Savotiškas įrodymais grįstas savęs ir aplinkybių valdymas.

Ar pats veikiate efektyviai? Ką patartumėte siekiantiems padidinti efektyvumą?

Taip, mano veikla efektyvi. Asmeninis mano receptas paprastas – socialinė atsakomybė. Jei prisiimu daryti kažką, kas svarbu kitiems žmonėms, ir jie laukia rezultato, didėja mano atsakomybė. Negaliu jų nuvilti, esu priverstas viską tinkamai susidėlioti ir spėti. Iš manęs nuolat kas nors ko nors laukia ir tikisi: pagalbos, problemų sprendimo, reakcijų, palaikymo, komentarų, seminarų, mokymų, susitikimų, dėmesio. Tokia mano kasdienybė ir ji man tikrai patinka. Atsakomybės ir įsipareigojimai man yra stiprus motyvuojantis veiksnys.

Efektyvumui palaikyti reikia energijos, jėgų, tonuso, gyvasties. Bloga žinia: to dabar labai trūksta daugeliui žmonių. Gera žinia: efektyvumas – tai įgūdis, kurį galima lavinti. Esu parengęs specialią efektyvumo didinimo mokymų programą „Drive Surfing“, kurią taikydami mokomės tinkamai subalansuoti kūno, proto, emocijų tonusą ir elgsenos bei veiksmų valdymą.

Katastrofinis mąstymas – kas tai? Ar psichologijoje yra toks terminas?

Tai psichoterapijos, kognityvinės elgesio terapijos terminas. Jis priskiriamas prie mąstymo klaidų grupės, iš viso jų yra apie šešiolika. Viena iš mąstymo klaidų yra būtent katastrofinis mąstymas, kai žmonės dramatiškai vertina įvykius arba savo ateities prognozes. Kuo jis skiriasi nuo sveiko mąstymo? Tai toks mąstymas, kai įvykiui suteikiama per didelė neigiama reikšmė. Dažniausiai žmonės, vertindami ką nors katastrofiškai, atsižvelgia tik į vieną elementą, nors tai galbūt tik 10 procentų to, kas blogai. Pavyzdžiui, ruošiesi į teatrą, pasipuoši, eisi su antrąja puse, taigi laukia puikus vakaras. Ir štai negali rasti vieno mažo auskarėlio. Viskas būtų gerai ir be jo, drąsiai gali eiti į teatrą. Bet to auskarėlio atvejį dramatizuoji, o vėliau paverti katastrofa. Viskas baigiasi tuo, kad tokia moteris pareiškia niekur neisianti. Jos akimis, įvyko katastrofa. Ji tiesiog nerado auskarėlio, nors 90 procentų pasirengimas buvo puikus.

O kaip žmogus katastrofa paverčia viruso temą?

Lygiai taip pat. Tai mąstymas, kad viskas žlugo arba būtinai žlugs. Jeigu kaimynas nusičiaudėjo, vadinasi, tikrai serga ir nuo jo reikia atsiriboti. Desperatiškas įtarumas ir katastrofos matymas visur. Nors iš tikrųjų toks elgesys yra mąstymo klaida. Jeigu pažvelgtume į kiekvieną situaciją įdėmiau, tai bent 80 procentų reikalų atrodytų neblogai. Tie likę procentai tikrai išpūsti ir tai lemiama katastrofinio mąstymo.

Kaip psichoterapijoje žiūrima į ligos ir mirties baimę? Juk bijoti – natūralus instinktas.

Ligos baimė gali būti liguista. Klinikinis tokį elgesį apibūdinantis terminas – hipochondrija. Nemažai dirbu su pacientais, kurie prisigalvoja ligų, prisiskiria nesamus simptomus, ieško susirgimų. Ir „randa“. Tada tariamas ligonis mina visų įmanomų gydytojų, laboratorijų slenksčius. Iš vieno spuogo daro rimtas išvadas, kad jam baisi alergijos forma ar vėžys.

Ir piktinasi, kad niekas nesuteikia pagalbos ir neranda ligos. Ar hipochondrijos atvejų paūmėjimas pastebimas per karantiną?

Savo praktikoje matau, kad šio laikotarpio hipochondrijos atvejai labai ryškūs: žmonės nustato sau koronavirusą. Tačiau, paradoksalu, tikrintis vengia, nes simptomą pripažinti bijo. Jei anksčiau žmogus nusičiaudėdavo arba dėl kokių nors priežasčių temperatūra pakildavo iki 37,2 °C, manydavo, kad turbūt peršalo ir nieko baisaus. Dabar ieško koronos. Kitas pavyzdys: anksčiau hipochondriku tradiciškai buvo laikomas žmogus, kuris ieškodavo savo ligų. Dabar hipochondrija persikelia į kitus: formuojasi įtarimai, kad serga kitas. Pakanka kažkam sukosėti (nesvarbu, dėl ko, gal žmogus paspringo), ir tas kažkas iškart paverčiamas ligoniu. Toks įtarumas kelia vidinę įtampą.

Mirties baimė – didžiausia iš visų žmogaus baimių, ji prigimtinė. Normalu bijoti dėl artimųjų sveikatos, netekties, mirties ir pan. Yra dvi instinktų grupės: dauginimosi ir savisaugos. Dauginimosi labiau būdinga vyrams, o savisaugos – moterims. Mirties baimė yra savisaugos instinkto dalis. Dar ji turi egzistencinę prasmę. Klausiu paciento: kodėl bijai mirti? Jis paaiškina, kad turi mažų vaikų, nenori jų palikti, yra pradėjęs daug reikalų, norėtų juos užbaigti, dar neužsidirbo milijono, nerealizavo savęs. Tad mirties baimė gali būti ir medicininė, ir instinktyvi, ir egzistencinė. Dabar ji labai ryškėja, nes daug žmonių išties bijo. Koronavirusas laikomas mirtina liga. Nesvarbu, kad statistiškai daugiau žmonių išgyja, bet... Prisiminkim jau minėtą katastrofinį mąstymą. Šiuo atveju jis pagrįstas, nes nežinai, kaip kovosi su virusu, jeigu jis tave užklups. Ar ligos eiga bus visiškai lengva? O gal pateksi tarp tų 10 procentų, kurie nuo viruso miršta? Prasideda katastrofinis mąstymas: jeigu aš susirgsiu, būtinai mirsiu. Be abejo, pandemija skatina mirties baimę.

Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių pandemijos ir karantino metu jaučiasi vieniši. Kaip vienišumas veikia ir kokių išeičių žmonės ieško? Kas gali nutikti, jei vienatvė trunka per ilgai?

Tyrimais įrodyta, kad vienišumas neigiamai veikia fizinę ir psichinę būseną. Depresija – viena dažniausių vienišumo pasekmių. Dėl vienatvės gali išsivystyti priklausomybių, atsirasti suicidinių nuotaikų, o kraštutiniu atveju jos baigtųsi savižudybe. Gali išsivystyti agresija (tai vienas kraštutinumas) arba absoliuti apatija – depresija (kitas kraštutinumas). Jeigu vienišumas kamuoja aktyvesnį žmogų, tarkime, nuo 30 iki 50 metų, didesnė rizika, kad išsivystys priklausomybė (nuo alkoholio). Taip pat vystosi didesnė priklausomybė nuo maisto, ją jau matome. Tačiau tai ne pandemijos, o karantino įtaka. Žmonės mažiau juda, tad priauga svorio. Tai kenkia širdies veiklai ir visai kraujotakos sistemai. Vienišumas turi labai nemalonias, sakyčiau, net bjaurias pasekmes.

Visgi yra ir kita medalio pusė: ilgai gilinausi į vienišumo problematiką, netgi esu įsteigęs Paramos fondą vienišumui mažinti. Jis man labai artima ir įdomi tema. Po kelerių metų mąstymo, stebėjimo, kalbėjimo su žmonėmis galiu padaryti paradoksalią išvadą ir paklausti kiekvieno – vienišumas yra gerai ar blogai? Nekalbu apie sąmoningą vienatvę, kai sąmoningai norima atsiriboti nuo pasaulio, pailsėti, išvažiuojama medituoti arba pasirenkama būti vienam. Tokia vienatvė yra gerai ir skatinčiau jos paieškoti, ypač dabar, kai daug laiko namuose praleidžiama kartu. Nori nenori atsiras tos sąmoningos vienatvės poreikis. Atsiriboti, užsidėti ausines, įsisprausti į savo kampuką ir visiems pasakyti: atstokite nuo manęs. Čia – vienatvė.

Tačiau noriu pakalbėti ir apie „didįjį“ vienišumą, tą slegiantį pojūtį, kai jautiesi nereikalingas. „Eurostat“ duomenimis, Lietuva yra antra Europoje pagal vienišų gyventojų ir trečia pagal vienišų tėvų skaičių. Nors įdomu tai, kad pirmose šių sąrašų vietose esančios Danija ir Švedija pagal laimės indeksą jau daug metų laikosi trejetuke. Vadinasi, Danijoje ir Švedijoje dar daugiau vienišių, bet tai jiems netrukdo jaustis laimingiems. Tad kodėl lietuvių laimės indeksas gerokai mažesnis nei švedų? Ką daryti? Ar kovoti su vienišumu, ar stengtis pagerinti vienišių gyvenimo kokybę? O gal verta pripažinti, kad pasaulis išties vienišėja?

Vienišumo ekonomika klesti. Vienas pagrindinių to pavyzdžių yra „Ikea“. Ši kompanija iš vienišų žmonių uždirbo milijardus: ji kuria interjero dizainą, kuriam įgyvendinti kitų žmonių nereikia. Pirkėjas pats gali susirinkti bet kokią lovą, spintą ir pan. Visi baldai pritaikyti mažiems būstams. XX a. pradžioje duoną pradėta fasuoti po 100, 200 gramų ir pjaustyti riekėmis. Socialiniai tinklai – manote, jie skirti bendrauti? Iš tikrųjų tai pseudosocialiniai, vienišų žmonių tinklai. Vienišumas progresuoja ir, manau, tai tęsis. Todėl man ir kyla klausimas, ar vienatvė – toks jau siaubas. Gal reikėtų kovoti ne su juo, o su vienišumo kokybe? Žmonijos raida rodo, kad mes vienišėjame, tai neišvengiama. Tad gal ir neverta su tuo kovoti?

Iki pandemijos nemaža dalis visuomenės „gyveno“ socialiniuose tinkluose. Dabar panašu, kad jutubas, feisbukas, instagramas užima dar didesnę žmonių gyvenimo dalį. Kokių grėsmių įžvelgiate?

Socialiniai tinklai, kaip ir vienišumas, neišvengiami. Ir nediskutuokime, gerai tai ar blogai. Svarbiausia – kokios pasekmės. Neįsižeiskite, tačiau pasekmes vadinu informaciniu pseudodebilumu. Jis progresuoja taip, kad tampa nejauku, ir čia įžvelgiu pagrindinę grėsmę.

Štai lengvo protinio atsilikimo (debilumo) apibūdinimas: kasdieniame gyvenime tokie asmenys paprastai atrodo sveiki, yra judrūs ir aktyvūs, tačiau jų gebėjimai mokytis, samprotauti ir adekvačiai suvokti veiksmus bei aplinką riboti. Dažnai trūksta konstruktyvumo, vartojamas žodynas skurdus, nebūdingas arba silpnas analitinis mąstymas. Visuomet kaltina aplinką ir (ar) aplinkinius, nepasižymi savikritika ir kritiniu mąstymu, apatiški arba radikalūs, silpnas humoro jausmas. Dažnai egocentriški, grubūs, lengvai pasiduoda įtaigai, nesuvaldo emocijų bei potraukių, linkę kartoti tas pačias istorijas ar bergždžius veiksmus. Toks sutrikimas gydomas, o žmonės, kurie jį turi, verti atjautos, dėmesio ir rūpesčio.

Pseudodebilumo būsena nėra klinikinė silpnaprotystė. Todėl ir vadinu pseudo-, netikra liga. Tokie žmonės visiškai sveiki, bet tarsi apsvaigę, atbukę nuo nepaliaujamo informacijos srauto. Informaciją priima paviršutiniškai, jos ieškodami yra išsiblaškę, negeba ilgam sutelkti dėmesio.

Kaip laiku tai atpažinti? Vis daugiau laiko praleidi internete, pradedi sekti sudominusį įvykį ar žmogų...

Atkreipkite dėmesį į svarbų simptomą – negebėjimą sutelkti dėmesio ir šokinėjimą. Informaciniuose portaluose ir socialiniuose tinkluose dėmesio šokinėjimas jau užprogramuotas: skaitai antraštes ir šokinėji nuo vienos prie kitos. Tai irgi gali būti laikoma sutrikimo požymiu, jei nesiseka sutelkti dėmesio. Pandemija, deja, didina to mastus. Informacijos srautas toks didelis (ypač susijęs su virusu), kad skatina nerimą, katastrofinį mąstymą. Žmonės arba tingi, arba nebepajėgūs įjungti kritinį mąstymą ir analizuoti informaciją.

O kokių gerų pokyčių įžvelgiate? Meilė artimiesiems, rūpestis jais? Ar ligos ir mirties baimės akivaizdoje atsisukame į brangiausius žmones, bijodami juos prarasti?

Žmonės labiau pradėjo vertinti dalykus, kurių anksčiau nevertindavo arba nepastebėdavo. Arba jie nebūdavo akivaizdūs, tad ne tokie svarbūs. Pradėjo vertinti artimuosius, šeimą, sveikatą. Taip pat tai, kas man, kaip psichoterapeutui, ypač malonu: įvairias prevencines psichikos sveikatos priemones, emocinę higieną, laikytis elementarių taisyklių.

Ar pokytis galėtų būti ir mažesnis vartojimas, daiktiškumo mažėjimas? Pradėjome daugiau skaityti, klausyti įvairių paskaitų. Gal atsirado daugiau dvasingumo?

Sunku pasakyti, nes nėra statistikos. Žinau tik tai, kad gerokai išaugo knygų pardavimas. Galbūt žmonės pradėjo daugiau mąstyti apie save, atsigręžė į aplinkinius, vertybes, į santykių temą. Santykių seminarai tapo labai populiarūs ir tai tikrai sveikintina. Bet negalime užsimerkti ir nepastebėti kitų išryškėjusių visuomenės interesų: internetinės prekybos portalai lūžta, parduodamų prekių skaičius ten milžiniškas. Vartojimas tiesiog persikėlė į elektroninę erdvę. Žmonės perka, nes neturi ką veikti.

Save taip linksmina? Tai tapo savotiška pramoga?

Taip, ir tai būdinga ne tik lietuviams, bet ir visam pasauliui. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris atrado elektroninę prekybą ir įniko į ją. Žmonės prisiperka įvairių daikčiukų ir paskui galvoja, ką su jais veikti. Bet pats pirkimo procesas džiugina ir tampa savotiška pramoga.

Dar yra trečioji internetinės erdvės vartotojų grupė. Tai – pramoginio turinio ieškotojai, kuriems įtiko, pavyzdžiui, „Netflix“.

Nuotolinis darbas. Ar jis tapo iššūkiu, o gal priešingai – efektyviai taupo laiką ir pinigus?

Emocinė nuotolinio darbo pusė – svarbi tema. Labai raginu atkreipti dėmesį į emocinę saugą. Nuotolinis darbas turi privalumų, bet ir labai vargina emociškai. Jis ne tik demotyvuoja, bet kartais ir demoralizuoja. Efektyvumas gerokai krenta. Ne visų, bet didžioji dalis dirba neefektyviai. O kai taip dirbi, nepatiri savirealizacijos, pasitenkinimo jausmo. Tai slegia. Yra priemonių, psichologų rekomendacijų, aš sukūriau specialią nuotolinio darbo emocinės saugos programą. Vadovams tiesiog pakaktų paklausti savęs, ką galiu padaryti dėl emocinės darbuotojų saugos. Dezinfekcinis skystis yra, įranga nuotoliniam darbui yra, visi perspėti, vakcinacijos eilė sudėliota, prastovos apmokėtos. Bet to neužtenka.

Norėčiau paliesti moksleivių, studentų, jaunimo problemas, susijusias su nuotoliniu mokymusi.

Mano nuomone, jaunimui viskas yra, kaip jie pasakytų, „okey“. Čia jų tėvams ir pedagogams sunku. Tėvams – papildomi iššūkiai ir papildoma katastrofa. Pedagogams, ypač vyresnio amžiaus, nuotolinis mokymas – sunkiai suprantamas dalykas, nes reikėjo pereiti į skaitmeninę erdvę ir naudotis įvairiais įrenginiais. Studentams šis laikas puikus, nes jaunas, lankstus protas labai puikiai susitvarko su iššūkiais. Mano dvidešimtmetis sūnus – taip pat studentas. Jis sako: „Aš vargo nematau. Turiu daug galimybių mokytis pats.“ Jis užsirašęs į daugybę nemokamų kursų JAV, Anglijos universitetuose. Studentams per daug šoko ar didelių katastrofų nėra. Jie po truputį prisitaiko ir puikiai supranta, kad ateitis atrodys panašiai. Nepriklausomai nuo pandemijos ar kitų force majeure.

Nemanau, kad pradinukai išvis supranta, kas vyksta. Didesnė problema jų tėvams ir mokytojams. Vaikams stresą greičiau kelia tėvų ir mokytojų reakcijos, o ne pats mokymosi procesas. Mokykla, mokytojai, o ne vaikai turėtų iš esmės persiorientuoti. Tie, kurie nesugebės dabar prisitaikyti, liks už borto.

O prastėjantys mokymosi rezultatai susiję ne su besimokančiu vaiku, bet mokykla, kuri nesugeba prisitaikyti?

Iš dalies taip. Negalima visiškai numesti atsakomybės nuo mokinių ir studentų. Tai būtų neteisinga. Tačiau taip, kaip keičiasi ekonomika, mokymosi, psichologiniai procesai, turi keistis ir motyvacinės žmonių sistemos. Kalbu apie morališkai pasenusią sistemą, kuri buvo taikoma ir mokyklose, ir universitetuose, ir darbuose. Ji buvo grindžiama išorinėmis bausmėmis ir apdovanojimais: mokinys ateina į mokyklą tam, kad mokytojas jį pagirtų, arba atėjęs bijo, kad mokytojas bars. Tėvai irgi arba pagirs, arba bars. Tas pats ir darbe. Žmonės ateina ir galvoja: gaus velnių nuo vadovo arba gaus premiją už gerą darbą. Išorinių bausmių ir apdovanojimų sistema iki šiol gaji. O kai mokiniai jos nebesilaiko, padėtis pradeda slysti iš rankų. Mokytojai nebegali mokinių pagal šią sistemą motyvuoti mokytis. Jie praradę kontrolę. Moderni motyvacinė sistema turi būti kardinaliai kitokia. Reikia pereiti prie vidinių paskatinimų ir sudrausminimų, bausmes turi keisti vidinė disciplina ir vidinė drausmė. Kas pereis prie naujos sistemos, tam seksis. Ne tik mokykloje, bet ir darbe. Šią naują tvarką reikia suprasti ir pritaikyti, o ne laukti, kol viskas grįš į senas vėžes.

Tai – dar viena mąstymo klaida. Visi norime, kad karantinas baigtųsi, tik daugumos žmonių atsakymai į klausimą „kodėl to nori?“ skiriasi. Aš noriu, kad karantinas baigtųsi, nes mes pasimokėme, kaip judėti į priekį, įdiegti naujas psichologines, kompiuterines technologijas. O daugelis sako: „Noriu, kad viskas grįžtų į senas vėžes.“ Kitaip tariant, jie laukia, kada grįš į ankstesnį tašką. Tačiau lygiai taip, kaip buvo, jau niekada nebus. Jeigu žmonės dabar nesugebės prisitaikyti prie pokyčių, vadinasi, jie neišmoko pamokos. Toks žmogus po 2–3 mėnesių sakys: „Žinai, per karantiną buvo geriau.“ Tokių reikia kuo mažiau. Tikiuosi, jaunimas išsiverš į priekį.

Taigi, ką daryti? Kaip gyventi toliau?

Garsi JAV psichologė Carol Dweck nagrinėjo augimo ir nekintančios mąstysenos skirtumus. Augimo mąstysena garantuoja efektyvumą, o tokių žmonių veikla pasibaigus karantinui ir pandemijai bus sėkmingiausia ir efektyviausia. Nekintanti mąstysena sukuria nenumaldomą norą nuolat įrodyti savo vertę. Kai žmogus tiesiog būna čia ir dabar, bando užkaišyti psichologines ar finansines savo spragas ir pasyviai laukia, kada pasibaigs karantinas. Ir meldžiasi, kad tik jam užtektų vakcinų.

Vakcinavimas sustabdys pandemiją, bet pasaulį išgelbės augimo mąstysena. Liaukimės barti kitus, perdėtai kritikuoti save, bijoti ateities ir kaimynų.

Kas mūsų laukia?

Nesu nei pranašas, nei aiškiaregys, galiu pasikliauti tik racionalia savo nuojauta. Ji man kužda, kad jau visai netrukus aiški kryptis (jos turėjimas) taps svarbiau už greitį, efektyvumas – už laimėjimus ir sėkmės istorijas, rizika – už stabilumą, nuomonės formavimas – už politiką, storytellingas – už tiesą, atsparumas – už lankstumą, optimalus balansas – už puikius rezultatus, įsitraukimas – už motyvaciją, galimybės – už pinigus, sprendimai – už problemas, sąveika – už lyderystę, laviravimas – už specializaciją, minkštieji įgūdžiai – už kietuosius, eudemonija – už hedonizmą, akme – už psicho-. Pagrindiniais gyvenimo „dirigentais“ bus kryptingumas ir efektyvumas.

Iš esmės mano prognozės nėra optimistinės. Per artimiausius keletą metų dings arba radikaliai pasikeis daug profesijų. Ekonomiką mėtys ir vėtys į visas puses, kol pagaliau įvyks ketvirtoji pramonės revoliucija. Politika kardinaliai transformuosis. Klestės bedarbystė, asmeninio gyvenimo virtualizavimas, informacinis pseudodebilumas, totali kontrolė, vienišumo jausmas. Technologijos (įskaitant socialines ir psichologines) užgoš žmogiškąjį faktorių. Didės atskirtis tarp turtingųjų ir neturtingųjų, tarp gudriųjų ir sąžiningųjų, tarp miesto ir kaimo. Bet tiksliai žinau: kaip visada, daugiausia laimės mažuma. Intelektualiai, emociškai ir psichologiškai pasikausčiusi mažuma, orientuota į augimą. Jie iš viso to peš naudos ir jiems tikrai bus gerai, nors tas gerumas bus kitoks.

Marshallas Goldsmithas yra pasakęs: „Kas tave atvedė čia, nenuves tavęs ten.“ Iš esmės kalbama apie gebėjimą nuolatos mokytis ir keistis, net ir tuo atveju, kai, regis, viskas blogai arba priešingai – viskas puikiai sekasi. Manau, kad ir mano efektyvumo didinimo mokymų programa sustiprins tą mažumą, kurių laukia puiki ateitis bei šviesus rytojus, ir padės efektyviai persikelti iš „čia“ į „ten“. Labai kviečiu visus tapti tokia mažuma ir galbūt ilgainiui būsime dauguma.