Apie karantiną – ne viskas yra taip, kaip mums atrodo

Kaip mūsų psichologinę savijautą paveikė visuotinis karantinas? Į šį klausimą dar nėra galutinių atsakymų, bet Lietuvoje vykdomas tyrimas jau leidžia daryti kai kurias išvadas. Vienas tyrimo sumanytojų Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys ragina pamatyti ir teigiamas šio neeilinio reiškinio puses.

Kaip kilo mintis inicijuoti psichologinės savijautos pokyčių per karantiną dėl COVID-19 tyrimą?


Numanėme, kad karantinas bus išskirtinis mūsų gyvenimo etapas. Tai – įvykis, su kuriuo susidūrėme gana netikėtai. Anksčiau yra buvę epidemijų – SARS, MERS, Ebolos virusų, yra ir šių virusų plitimo teritorijose, daugiausia – Azijos ar Afrikos šalyse, atliktų tyrimų, rodančių, kokia tuo metu buvo žmonių būklė. Vis dėlto esminis ankstesnės ir dabartinės patirties skirtumas yra tas, kad santykinai ribotas kiekis žmonių patirdavo santykinai ribotas pasekmes. Tai – užkratą gavę žmonės ir medicinos darbuotojai. Šį kartą turėjome visos populiacijos karantinavimą.


Mokslininkai neatrodo labai paslankūs, o štai kokia greita reakcija – iškart pradėjote karantino tyrimą.


Anaiptol! Akademinė bendruomenė, kai reikia, sugeba mobilizuotis. Žiniasklaida kartoja, kad verslininkai yra aktyvūs ir greitai prisitaikantys, o mokslininkai – užsidarę laboratorijose ir sustingę. Taip kuriamas stereotipas, o iš tikrųjų mes, mokslininkai, esame vieni greičiausiai ir aktyviausiai į pokyčius reaguojančių žmonių. Puikiausias pavyzdys – Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimas. Europoje jis atliekamas nuo 2004-ųjų, Lietuva prisijungė prieš maždaug penkerius metus. Tai – milžiniškas mechanizmas, bet ir jis sugebėjo greitai sureaguoti. Prasidėjus pandemijai, reguliarus tyrimas buvo sustabdytas, užtat buvo papildytas vyresnio amžiaus žmonių reakcija į koronos virusą. Per mėnesį visos Europos mastu buvo sukurtas, išverstas ir patikrintas klausimynas bei pradėtas tyrimas. Rezultatai bus negreitai, nes surinkti ir išanalizuoti šimto tūkstančių žmonių apklausos duomenis – didžiulis darbas, bet išvados bus labai vertingos. Tyrimas tęstinis, tad leis palyginti respondentų patirtį su ankstesniais jų gyvenimo iššūkiais.



A. Kairys
A. Kairys
Asmeninio albumo nuotr.



Regis, veikėte kaip kariai, visada pasiruošę kovai.


Pasirengti tyrimui nėra vienos ar dviejų dienų darbas. Kai imta kalbėti, kad bus skelbiamas karantinas, susiruošėme instrumentų paketą, parengėme ir suplanavome apklausą, tik gaila, kad nespėjome įvertinti žmonių būklės iki jo. Mūsų tyrimo imtis taip pat nėra tobula, nes turime tik savanorių duomenis, bet taip yra todėl, kad turėjome tikslą kuo greičiau startuoti, kad nepavėluotume. Norinčiųjų dalyvauti tyrime ieškojome per socialinius tinklus, todėl dominavo jaunesni žmonės, o štai vyresnių nei 65-erių metų amžiaus respondentų beveik neturėjome, nes ši grupė kur kas mažiau naudojasi internetu. Tikrai negalime sakyti, kad reprezentuojame visą Lietuvą ar matome visas tendencijas.


88 proc. Jūsų tyrimo respondentų – moterys. Kodėl?


Sunku pasakyti. Gali būti, kad tais kanalais, kuriais ieškojome respondentų, moteris tiesiog buvo lengviau pasiekti. Kitas dalykas – galbūt jos mieliau sutiko dalyvauti.


Ar turėjote galimybę pamatyti epidemijų tyrinėtojų išvadas?


Kažkiek taip, bet didelės prasmė lyginti su mūsų tirta situacija nebuvo, nes epidemijos atveju tirta susirgusių žmonių būklė, o pandeminis karantinas paveikė sveikus – privertė patirti socialinę izoliaciją. Niekuo nesergi, bet pakinta tavo darbinė situacija, socialiniai kontaktai.


Į kokius aspektus labiausiai kreipėte dėmesį?


Bandėme pasižiūrėti, kokį poveikį saviizoliacija daro kasdieniam gyvenimui. Tyrinėjome stresą, vienišumo lygį, emocinę savijautą. Pirmuosius duomenis pradėjome rinkti kovo 20-ąją – praėjus savaitei po karantino paskelbimo – ir tęsiame iki šiol. Fiksavome juos penkis kartus: iš pradžių – kas dvi savaites, paskui padarėme ilgesnę pertrauką, ir tyrėme po mėnesio, kai situacija jau ėmė švelnėti. Dar vieną planuojame įvertinti rugsėjo mėnesį. Apklausėme daugiau nei 500 žmonių, todėl duomenų masyvas yra labai didelis ir sudėtingas. Dar ne viskas išanalizuota, vėliau bus daugiau išvadų dėl darbo laiko, darbinės situacijos, medijų naudojimo pokyčių, šeiminio statuso įtakos savijautai.


Ar Jūsų kolegos užsienyje taip pat suskubo daryti panašius tyrimus?


Labai daug įvairių tyrimų pradėta. Kolegos bando pažvelgti į situaciją iš skirtingų požiūrio taškų. Net Lietuvoje buvo labai daug įvairių iniciatyvų. Rastume dešimt, o gal ir daugiau mokslininkų grupių, kurios pradėjo savo tyrimus ar įsitraukė į tarptautinius.


Kas Jums pačiam buvo įdomu?


Mes jau kurį laiką tyrinėjame gerovės aspektą. Bandėme jį analizuoti trimis kryptimis – per emocinę savijautą, vienišumą ir streso lygį. Tad ir dabar įtraukėme asmenybės bruožus kaip matavimo aspektą, kabinome darbo ir medijų aspektus, o tai kuriuose kituose tyrimuose mažiau akcentuojama.


Papasakokite apie gerovės tyrimus. Ar gera gyventi Lietuvoje?


2012–2014 metais tyrėme įvairaus amžiaus Lietuvos gyventojų gerovę ir jos veiksnius, o po kelerių metų nusprendėme, kad verta atskirai analizuoti vyresnio amžiaus žmonių gerovę, įtraukti įvairesnius aspektus, pavyzdžiui, bendravimą socialiniuose tinkluose. Nustatėme, kad labai svarbu – ne su kiek žmonių bendrauja vyresnis asmuo, o kokia yra to santykio kokybė. Vyresnio amžiaus žmonės yra ta socialinė grupė, kuri kelia tyrėjams daug klausimų ir tam tikro susirūpinimo. Tai atsiskleidė ir per karantiną. Vyresnius žmones esame linkę ignoruoti ir stereotipizuoti. Tai truputį liūdina. Taip pat jau tada paaiškėjo, kad asmenybė yra labai svarbus veiksnys, lemiantis pasitenkinimą gyvenimu.


Kaip matuojama gerovė?


Plikas skaičius niekada nieko nereikš. Turime lyginti. Pavyzdžiui, per pirmąjį tyrimą klausėme, kur Lietuvoje geriausia gyventi. Gyvenimu labiausiai patenkinti ne didmiesčių ir ne kaimų, o rajonų centrų gyventojai. Dabar tai gali būti ir šiek tiek pasikeitę, nes vis dėlto praėjo aštuoneri metai.


Vyrai ar moterys labiau patenkinti gyvenimu?


Lytis nėra pagrindinis aspektas nagrinėjant gerovę. Abi lytys gerovę vertino daugmaž vienodai.


Kaip galėtume tai paaiškinti? Ar mes jau išsprendėme lyčių lygybės problemą?


Ne, yra kiek kitaip. Tyrimai rodo, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų šeimai atiduodamo laiko yra dideli. Turime problemų dėl moterų diskriminacijos, vyrų ir moterų finansinė padėtis greičiausiai taip pat yra skirtinga. Vis dėlto žmogus yra adaptyvus padaras. Jei situacija nėra labai ekstremali, žmogus geba prisitaikyti. Jis pakeičia savo vertinimus, sumažina lūkesčius. Veikiausiai moterys labiau prisitaiko prie gyvenimiškos situacijos. Jos paprasčiausiai mažiau tikisi, todėl mažiau nusivilia.


Ar moterys geba geriau adaptuotis?


Tiek vyrai, tiek moterys geba prisitaikyti vienodai, bet vyrams rečiau tai tenka daryti, nes jų padėtis visuomenėje geresnė.


Kiek įtakos mūsų savijautai turi asmenybė?


Karantinas labai gerai parodė, kad mūsų savijauta nuo situacijos priklauso tik iš dalies. Įtakos turi ir asmenybės struktūra. Intravertai per karantiną nepatyrė padidėjusio vienišumo, o ekstravertams socialinę izoliaciją iškęsti buvo sunkiau. Kitas bruožas – emocinis stabilumas, jis apibūdinamas kaip retesnis neigiamų emocijų patyrimas, gebėjimas išlikti ramesniam sudėtingomis situacijomis, irgi siejosi su savijauta. Emocinio stabilumo stokojantiems žmonėms buvo sunkiau adaptuotis.



Shutterstock nuotr.



Kai negalėjome matytis, man atrodo, netgi daugiau ėmėme bendrauti su artimais draugais ir net bendradarbiais – telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis.


Iš mūsų tyrimo, o ir iš bendro supratimo galima spėti, kad daug įtakos tam turėjo tai, ar žmogus gyvena vienas, ar su šeima. Tą, kuris gyvena vienas, nesvarbu – jaunas jis ar vyresnis, situacija galbūt labiau skatino ieškoti išorinių kontaktų. Šeimoms teko daugiau iššūkių. Kai tėvams reikia vienu metu ir dirbti namuose, ir spręsti vaikų priežiūros bei lavinimo reikalus, atsiranda geroka kebeknė.


Kaip šeimos susidorojo?


Kinijos statistikos duomenys rodo, kad karantinas veikė į abi puses – tiek santykių aštrėjimo, tiek ir pagerėjimo. Kokia atmosfera vyravo šeimose, tikėtina, labai priklausė nuo to, kokie santykiai buvo iki karantino. Jei iki tol namie buvo sunku spręsti konfliktus ir tvyrojo įtampos, tai izoliacija veikiausiai dar labiau paaštrino bendravimą. Jei iššūkiai nebuvo tokie dideli, kad šeimą draskytų iš vidaus, tai karantinas suveikė kaip katalizatorius – padėjo kai kuriems žmonėms išspręsti tam tikras santykių problemas.


Kokią išvadą labiausiai norėtumėte pabrėžti?


Turėtume atkreipti dėmesį, kad ne viskas yra taip, kaip mums atrodo. Kaimyno ar draugo gyvenime gali objektyviai viskas atrodyti gerai, bet tai nereiškia, kad jis gerai jaučiasi. Galbūt tyliai kenčia. Arba nuolat skundžiasi, o mes stebimės – kodėl. Tai labai svarbus aspektas.


Kodėl nemokame suprasti, kaip kitas žmogus jaučiasi?


Ne tik tai. Nemokame suprasti, kaip jaučiamės mes patys. Tai – psichologinio raštingumo problema.


Tiesa, ji jau pradėta spręsti, tarkime, į mokyklų programas jau įtraukiamas emocinis ugdymas.


Emocinio ugdymo pamokas lankantys vaikai gal net psichologiškai raštingesni už savo tėvus?


Per daug drąsu būtų šitaip teigti. Suaugusiojo ir vaiko neurologinė branda labai skiriasi. Be to, tėvai turi gyvenimiškos patirties, jiems jau yra tekę išgyventi sunkių laikotarpių. Visa tai mus keičia. Kartais ugdo, kartais ir kenkia, bet, šiaip ar taip, lyginti skirtingų kartų žmones yra didelė mąstymo klaida. Numojame ranka, esą senoji karta jau nieko nebemoka. Piktinamės, kad jaunoji karta įlindusi į mobiliakus ir kad niekas jai nerūpi. Arba teisinamės kaltindami kitą kartą, kai nemokame ko nors padaryti.


Mąstymo klaidas veikiausiai lemia stereotipai?


Vadovaujamės ir visada vadovausimės stereotipais, nes tai yra būdas užtikrinti bazinį mūsų psichikos poreikį taupyti energiją. Tikrovė yra labai sudėtinga, ir tam, kad paprastose kasdienėse situacijose nereikėtų daug ir ilgai svarstyti, supaprastiname tikrovę sukurdami stereotipus.


Kita vertus, visuomenė visada balansuoja tarp stereotipų kūrimo ir griovimo.


Griauti reikia tik tuos stereotipus, kurie realiai kenkia. Tarkime, jei apie kokią nors tolimą egzotišką salą turėsime susikūrę stereotipą, kad ten visada šilta ir žmonės skaniai valgo, tai nuo to bus nei blogiau, nei geriau. Tai – tik mūsų išsilavinimo ribotumas, bet juk visko žinoti negalime. Jei pamatęs tamsioje tuščioje gatvėje žmogų skusta galva greitai spruksi namo vadovaudamasis stereotipu, kad tokie žmonės būna pavojingi, irgi niekam nepakenksi. Kitas dalykas, kai kalbame apie stereotipus, susijusius su lytimi, amžiumi, seksualine orientacija, religija, priklausymu tam tikram sluoksniui, tautai ar rasei, – tokie kenkia, nes kuria socialines, politines problemas. Darbdavys, ieškantis žmogaus tam tikroms pareigoms eiti, gali labai apsirikti atmesdamas vyresnio amžiaus kandidatą, jei vertins jį ne pagal kompetencijas, o pagal šalutinius požymius. Vadovaujantis stereotipais, kartais gal ir galima pataikyti, bet nemaža tikimybė ir pražiopsoti talentą, praleisti tai, kas yra labai svarbu. Tarkime, vyrauja nuomonė, kad vyresnės kartos atstovai nemoka anglų kalbos ar stokoja kompiuterinio raštingumo. Statistiškai žiūrint, pastarieji stereotipai gal ir yra kažkiek pagrįsti, bet nebūtinai konkretus žmogus atitinka statistinį vidurkį. Esama ir visai nelogiškų mąstymo klišių – tvirtinama, kad jaunas žmogus yra aktyvus, nors labai lengvai rastume ir jaunų visiškai neaktyvių žmonių, ir energija trykštančių vyresnių, kuriems jau greit bus laikas eiti į pensiją.


Ką manote apie Jungtinių Tautų „Pasaulio laimės ataskaitą“? Ar ji tikrai atspindi realią situaciją? Skandinavai laikomi laimingiausiais žmonėmis, bet tenka girdėti, kad jaunimas ten dažnai serga depresija, nes tėvai, skatindami savarankiškumą, anksti išstumia juos iš namų.


Šis klausimas nėra vienareikšmis. Laimės tyrimo pagrindas – tik vienas klausimas. Tyrėjai 156 šalių gyventojų prašo įvertinti savo laimės laipsnį. Žinoma, paskui tai siejama su tokiais rodikliais kaip bendrasis vidaus produktas, socialinė parama, asmens laisvės ir korupcijos lygis. Skandinavijos šalyse pasitenkinimas gyvenimu, kad ir kaip būtų tiriamas, daugmaž visada yra geras, bet tai nereiškia, kad ten nėra amžiaus ar socialinių grupių, kurios gyvena sunkiau. Tokių grupių yra kiekvienoje visuomenėje. Panašiai būtų, jei šalis surikiuotume pagal bendrąjį vidaus produktą neatsižvelgdami, ar jį kuria tarši pramonė, ar informacinės technologijos. Visa tai – bendrų tendencijų atspindys.


Lietuva „Pasaulio laimės ataskaitoje“ dabar yra 41 vietoje. Per metus palypėjome viena vieta aukščiau.


Jei matytume, kad šalis stabiliai lipa į viršų kelerius metus, tada būtų galima kalbėti apie kažkokią tendenciją, o kol kas tai nėra didelis laimėjimas. Laimės indeksas, kaip jau sakiau, yra labai stiprus apibendrinimas. Tikėtina, kad Skandinavijos šalyse, kuriose daugiau piliečių lygiateisiškumo, laimės indeksas gana tiksliai nusako bendrą gyventojų nusiteikimą, o mums būtų kur kas naudingiau panagrinėti niuansus, tarkime, savo šalies skirtingų socialinių grupių laimės indeksus, mat kuo atotrūkis tarp grupių yra didesnis, tuo apibendrinimas mažiau atspindi tikrą situaciją.


Ar jau galima sakyti, kaip mūsų savijauta, karantinui pasibaigus, pakito?


Iš mokslinio taško dar negaliu kalbėti, nes tyrimas nebaigtas, galiu – tik iš bendro supratimo. Gyvenimas po truputį grįžta į įprastą ritmą, bent jau kai kuriose srityse. Žmonės prisitaikė prie karantino situacijos, o dabar išgyvena naują lūžį, virsmą – grįžimą į ankstesnį gyvenimą. Tai irgi yra streso šaltinis. Vieni tuo labai džiaugiasi, o kitiems reikia iš naujo nusistatyti socialines taisykles. Kada reikia, o kada nereikia kaukės? Jei žmogus ištiesė tau ranką, ar mandagu jos nespausti? Ką daryti, kai tu laikaisi atstumo, o kitas – ne? Regis, maži dalykai, bet kiekvienas kelia nedidelį emocijų pliūpsnelį, ir visi jie gali susisumuoti į didesnį sutrikimą. Spėju, kad kai kurios praktikos, tokios kaip nuotolinis darbas, tam tikrose srityse išliks, o štai kaukių nešiojimo sėkmingai atsikratėme per porą dienų, nors iš tikrųjų viruso grėsmę suvokėme pakankai, ir man visai džiugu, kad visuomenė sugebėjo gana organizuotai sureaguoti į situaciją. Pozityvus dalykas, kad esame tokie disciplinuoti, išskyrus specifines grupes, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių ne visai laikėsi reikalavimų. Labai norėčiau tikėti, kad karantinas normaliu reiškiniu padarys elgesį, kai sirgdamas sloga ar pasigavęs gripo virusą į parduotuvę eisi užsidėjęs kaukę ir niekas į tave nežiūrės kreivai. Tai būtų teigiamas karantino poveikis ateityje.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis