Kas būdinga kopriklausomam asmeniui?
Įsisukę į užburtą priklausomų asmenų nuotaikų, poreikių tenkinimo ratą artimieji ilgainiui ima neatpažinti, kaip krenta jų savivertė, savigarba, kaip išsivysto stiprus poreikis būti šalia priklausomo asmens ir jį kontroliuoti, keisti. Ilgainiui tas ratas įsuka taip, kad kopriklausomas asmuo – tas, kuris gyvena su priklausomybių turinčiu asmeniu, – ima prarasti artimus ryšius su kitais žmonėmis, praranda sveikatą, nesugeba kokybiškai atlikti savo pareigų.
.
Pasak „Asmens sveikatos klinikos“ gydytojo psichiatro, psichoterapeuto Edgaro Čiūro, šeima, kurioje yra priklausomybe sergantis asmuo, dažniausiai yra chaotiška, neprognozuojama, tad ir vaidmenys bei tvarka joje nėra aiškūs. Tokioje aplinkoje užaugęs vaikas gali jausti ilgalaikius padarinius: būti linkęs nuvertinti save, jaustis vienišas, bejėgis, nuolat jausti gėdą, nerimą, kaltę. Šiuos jausmus jis neišvengiamai atsineša ir į savo, kaip suaugusio, gyvenimą bei santykius.
Nebesupranta savo ribų
Paprastai kopriklausomas žmogus tarsi atsisako savo poreikių ir aukoja juos tam, kad patenkintų kito žmogaus poreikius. „Tokiam žmogui bendraujant su kitais sunku nustatyti ribas – savotišką liniją, kuri skiria tai, kas yra tavo, nuo to, kas yra kito. Ir šie dalykai tai ne tik pinigai, kūnas, daiktai, bet ir tavo mintys, jausmai, poreikiai. Dažniausiai toks žmogus nusistato silpnas arba neaiškias ribas, dėl to jaučiasi atsakingas už kito žmogaus jausmus ar problemas“, – sako gydytojas.
Pasako jo, pasitaiko ir kitų kraštutinumų. Kai kurie į kopriklausomybę linkę žmonės gali būti nusistatę labai griežtas ribas, todėl prie jų gali būti labai sunku priartėti. Dėl ribų neaiškumo tokie žmonės tampa labai jautrūs, reaguoja į kiekvieną kito žmogaus jausmą ar mintį. Pvz., jei kažkas nesutinka su tokio žmogaus nuomone, šis arba aklai patikės prieštaravimu, arba imsis gynybos. Jei žmogus būtų nusistatęs aiškias ribas, jis prieštaravimą tiesiog priimtų kaip kito žmogaus nuomonę, o ne jo paties nuvertinimą.
Apsėsti rūpinimusi kitais
Kopriklausomas žmogus linkęs nuolat rūpintis kitais. Būtent todėl, kad jis neturi aiškiai apibrėžtų ribų, asmuo į bėdą patekusiam žmogui padės bet kokia kaina, nepaisydamas savo poreikių. Tais atvejais, kai jo pagalbos atsisakoma, jis gali pasijusti atstumtas. Netgi tada, kai jo pagalba nepadeda, neklausoma jo patarimų, kopriklausomas asmuo vis tiek stengsis toliau padėti kitam žmogui.
„Esant kopriklausomybei, santykiai paprastai būna vienpusiai – vienas asmuo patenkina beveik visus kito asmens emocinius ir savigarbos poreikius. Tokie santykiai paprastai palaiko ir priklausomo asmens ligą – jis toliau elgiasi netinkamai, piktnaudžiauja. Situacija ilaginiui tik blogėja“, – sako E. Čiūras.
Taip pat E. Čiūras atkreipia dėmesį, kad kopriklausomi žmonės gali labai daug laiko praleisti įkyriai galvodami apie kitus jiems svarbius žmones ir santykius. Taip pat nepailsdami jie gali mąstyti apie tai, kad padarė ar gali padaryti kažkokią klaidą. Kartais į fantazijas apie kitus žmones jie pasineria tam, kad sumažintų skausmą, kylantį dėl realių situacijų.
Sudėtingi santykiai
Kopriklausomas žmogus nuolat baiminasi būti atstumtas, paliktas – netgi tais atvejais, kai gali visiškai savarankiškai funkcionuoti. Tam, kad jis jaustųsi gerai, jam reikalingi kiti žmonės, kurie jį mėgsta. Daliai tokių žmonių labai svarbu nuolat būti su kitu ar kitais, nes kai ilgai būna vieni, pradeda jaustis prislėgti, vieniši. Dėl to kopriklausomiems labai sunku nutraukti santykius, net jei jie yra skausmingi, žalingi.
Kita vertus, pasak E. Čiūro, esant kopriklausomybei sunku kurti atvirus, artimus santykius, nes žmogui kyla baimė, kad bus atstumtas, paliktas, sukritikuotas. Dėl neaiškiai jaučiamų ribų artimi santykiai gali gąsdinti ir bijantis prarasti autonomiją.
„Kopriklausomi žmonės patiria daug skausmingų emocijų. Dėl žemos savivertės ir nuolat jaučiamos gėdos, nerimo, jie bijo būti kritikuojami, atstumti, palikti, bijo padaryti klaidų, megzti artimus santykius. Taip pat jiems dažnai kyla kitų skausmingų emocijų: pykčio, beviltiškumo, nusivylimo, liūdesio“, – sako specialistas.
Savęs neigimas
Šie asmenys paprastai pasižymi menka saviverte, nuolat jaučiasi nepakankamai geri, lygina save su kitais. Kartais tokie žmonės apie save gali galvoti labai gerai, bet tai labiau yra maskuotė, slepianti jausmą, kad esi nemylimas, neadekvatus. Tokią žemą jų savivertę dažnai lygi perfekcionizmas. Kopriklausomi asmenys dažnai jaučia ir gėdą ar kaltę.
Dėl to jie būna labai malonūs kitiems ir mano, kad kitaip būti nė negali, nes jie neturi kito pasirinkimo. Galimybė atsisakyti tam tikrų dalykų, pasakyti „ne“ jiems kelia didelį nerimą. Tokiems žmonėms labai sunku kalbėti apie savo mintis, jausmus, poreikius. Jie baiminasi, kad jų nuomonė nuliūdins kitus, dėl to dažnai jos nepareiškia.
Gydytojas pastebi, kad dažnai žmonės dėl kopriklausomybės nesikreipia pagalbos į specialistus vien dėl to, kad jie iš principo yra linkę neigti savo jausmus, poreikius – jiems svarbiausia, kaip jaučiasi kiti žmonės, kokie jų poreikiai. Tokie žmonės dažnai neigia savo kopriklausomybę, jie vietoj problemos pripažinimo gali tiesiog toliau skųstis, stengtis „taisyti“ kitą žmogų arba vienus santykius nuolat keisti kitais. Tam tikrais atvejais jie panašiai gali elgtis su profesine karjera ir nuolat iš vienos darbovietės keliauti į kitą.
Kaitos pradžia
Norint vaduotis iš tokių santykių, pirmiausia reikia pripažinti savo problemą ir apsvarstyti galimybes savo elgesį keisti. O pirmasis žingsnis, kurį turite pradėti daryti, – imti brėžti ribas. Galbūt jums atrodo, kad sakydami "ne" priklausomo asmens manipuliacijoms, psichologiniam terorui, kontrolės poreikiui rizikuojate prarasti ryšį su juo, vis dėlto "ne" yra galimybė tą santykį, ryšį išsaugoti. Negerbdami savo ribų, negalime gerbti kito žmogaus ribų.
Dažnai kopriklausomieji, įpratę šokti pagal kitų dūdelę, nebesugeba atpažinti savo poreikių. Ko jie nori, ko nenori, kas jiems teikia malonumą ar koks kitų žmonių elgesys sujaukia asmeninę erdvę taip, kad jie pamiršta save. Prieš brėždami ribą, turite atpažinti, kas jums nepriimtina, ko norite ir ko nenorite. Kokius jausmus jums sukelia priklausomo asmens elgesys, žodžiai.
Prieš nubrėždami ribą, tai yra pasakydami apie tai, kaip jus skaudina ar žeidžia, kelia pyktį ar nepasitenkinimą priklausomo asmens veiksmai, turite būti pasirengę tai padaryti. Išsakyti išrėkiant tai, kas nepatinka, su kaltinimo gaida balse, – neveiksminga. Tai tikrai patyrė tie, kurie mėgino. Pasiruošti, – vadinasi, nusiraminti ir racionaliai įvertinti, kaip kitas žmogus peržengė jūsų ribą.
Kitas žingsnis – pasakyti partneriui, kad jis peržengė ribas ir kad tam tikra situacija jums nepatinka. Moralizavimas šiuo atveju – blogiausias patarėjas. Jūsų partnerio reakcija gali būti visiškai priešinga nei tikitės. Svarbiausia išsakant kalbėti konkrečiai, tiksliai išsakyti, kas tam tikroje situacijoje jums nepriimtina. Atminkite – vyniojimas į vatą virs vatos kalnu. Pasakykite, kas nepatinka, tiksliai, ramiu tonu, be nereikalingų žodžių.
