Pradžiai susitarkime – kalbėsime ne apie šeimynines skyrybas, pamestus vaikus ir išdraskytą turtą, o apie lengvučius, mielus ir dažnai ne itin reikšmingus meilės romanus, į kuriuos mes kartais įsiveliame, bet niekaip nesugebame išsivelti.
Efektingai išeiti ne mažiau svarbu nei efektingai įeiti. Gal net svarbiau. Kaip dažnai net patį gražiausią filmą ar knygą sugadina nevykusi pabaiga! Panašūs dėsniai galioja ir kalbant apie meilės romaną. Juk būtent paskutiniai šrichai suteikia jam išbaigtumo įspūdį ir ryškiausiai užsifiksuoja atminty. Tik nuo jų priklauso, ar kalbėdamas apie jūsų romaną, jis vadins jus „bejausme furija, kurios, ačiū dievui, pagaliau atsikračiau“, ar „nuostabia moterimi, su kuria, deja, nelemta buvo likti kartu“.
Gražiai uždaryti duris – tikras menas. O kaip atrodo daugumos mūsų santykių uždarytos durys? Subraižytos, apspardytos, sugadintomis spynomis, aplaistytos ašaromis, apspjaudytos, kai kurios net su kirvio žymėmis staktose... Tai tikrai ne tokios durys, kurias norėtųsi atverti dar kartą. Kaip to išvengti?
1. Niekada nesakykite: „Aš tavęs neverta“
Retas vyras išmano atsisveikinimo meną. Atvėsus jausmams jie arba tyliai nusiplauna arba ima veblenti tokias nesąmones, kaip „aš nevertas tavęs“. Šiuos metodus kartais bando naudoti ir moterys, ypač – antrąjį. Geriau nenusileiskime iki vyrų lygio. Visų pirma, frazė „aš tavęs neverta“ pernelyg banali. Antra, ji įtikintų nebent vyrą, kuris serga didybės manija. O trečia, net jei jis tuo ir patikės, negi norėtumėt jo atmintyje išlikti kaip moteris, kuri buvo jo neverta?
2. Pasitelkite nenugalimąją jėgą
Idealiausia, kai į santykius įsiterpia vadinamoji force major (nenugalimoji jėga). Šis teisinis terminas gali niekais paversti net pačias tvirčiausias juridines sutartis. Žinoma, išsikviesti žemės drebėjimo ar uragano nepavyks, bet šiuo atveju jo ir nereikia.
Tarkim, manoji force major yra santuoka. Jos dėka turiu būrelį ištikimų gerbėjų, kuriems taip ir nepavyko tapti mano meilužiais. Jie kartais kviečia mane pietauti, rašo gražius laiškus, sveikina su Valentino diena ir kitomis šventėmis, padeda, kai man kyla kokių nors problemų. Mūsų santykiai yra šilti ir pagarbūs, tačiau kartu jie neleidžia pamiršti, kad atrodau žavi ir geidžiama ne tik savo vyrui.
Kai reikalai pakrypsta link lovos, ištariu: „Atleisk, tu man labai patinki ir kitomis aplinkybėmis net neabejočiau, bet nutariau likti ištikima savo vyrui.“ Tai jiems patinka. Netgi šiek tiek palengvėja. Mat dauguma vyrų solidarūs, ir mintis, kad dar yra patrauklių, bet ištikimų moterų, suteikia vilties, kad ragų galbūt pavyks išvengti ir jiems.
Force major leidžia išsaugoti savigarbą ir pagarbą abiem pusėms. Negi papūsi prieš žiaurų likimą? Žiaurusis likimas gali apsireikšti pačiais įvairiausiais pavidalais: netikėta liga, tolima komandiruote, tylos įžadais, įsipareigojimais vaikams, neužgijusiomis skyrybų žaizdomis ar pan.
3. Nesibraižykite į uždarytas duris
Kur kas sunkiau gražiai išsiskirti, kai palieka jis. Tačiau praradus mylimąjį, svarbu neprarasti kartu su juo ir paskutinių savigarbos likučių. Mano atsisveikinimo kodas – jokių maldavimų grįžti, jokių ašaringų scenų ir grasinimų, jokio persekiojimo. Ištrindavau visus jo telefonus, kad kokią jausmingesnę naktį (po kelių vyno taurių) nešautų į galvą mintis jam paskambinti. Sukaupusi paskutinius valios likučius, kai kuriems iš jų sugebėdavau netgi padėkoti už nuostabias kartu praleistas akimirkas.
Norisi šiek tiek įgelti? Galima abejingai tarti: „Džiaugiuosi, kad prabilai apie tai. Jau seniai mačiau, kad šitie santykiai pasmerkti, bet nenorėjau tavęs skaudinti.“
.
