Psichologė Anna Iotko: „Jei mama nuolat nepatenkina dukra, šios gyvenimas tampa nuolatiniu siekiu įtikti kitiems, nes ji įprato meilę užsitarnauti“

(3)

Mama, ko gero, – svarbiausias žmogus kiekvieno gyvenime. Ryšį su ja užmezgame dar iki gimdami ir nepajėgiame nutraukti net jos netekę. Neretai ir tikimės iš mamos daugiau, nei ji gali suteikti. Ypač sudėtingai santykiai klostosi tarp mamų ir dukrų.

Beveik kaskart dalyvaudama įvairiuose psichoterapijos seminaruose matau dėl savo santykių su mama verkiančias suaugusias moteris. Vienos guodžiasi dėl motinų šaltumo ir valdingumo, kitos, atvirkščiai, jaučiasi išsekintos perdėtos globos ir dėmesio, bet beveik visos kalba apie jaučiamą kaltę ir besąlygiškos meilės ilgesį. Neseniai Lietuvoje viešėjusi garsi rusų psichologė Anna Iotko pripažįsta, kad nuo santykių su mama priklauso kiekvieno žmogaus psichinė sveikata ir laimės jausmas.


„Matau, kaip stiprios, gražios, sėkmės lydimos moterys ima raudoti, išgirdusios mamos ištartą „myliu“. Tuomet supranti, kad prieš mamos meilės poreikį nublanksta visi pasiekimai. Žmogus, nepatyręs motinos meilės, nepajėgia mylėti ir savęs“, – sako A. Iotko.


Meilės pamokos


„Būsimąją mamą ir vaisių jau nuo pirmųjų embriono užsimezgimo dienų sujungia labai svarbus hormonas – oksitocinas, – sako psichologė A. Iotko. – Tai – prieraišumo hormonas. Gamta pasistengė juo aprūpinti besilaukiančią moterį, kad ji pamiltų tą, kurį nešioja savyje, ir nenorėtų jo atsikratyti kaip nereikalingo balasto. Žvelgiant pragmatiškai, kūdikis yra našta. Jo besilaukianti ar ką tik pagimdžiusi moteris tampa pažeidžiama. Jai sunkiau pasirūpinti maistu, pabėgti nuo laukinių žvėrių ir priešų. Būtent oksitocinas pasirūpina, kad besąlygiška meile pamiltume tą, kurio net akyse nesame matę ir būtume pasirengę už jį atiduoti savo gyvybę.“ Įdomu tai, kad vaisiaus kūne oksitocino daugėja pamažu. Kai jis pasiekia tokį pat lygį, kaip ir mamos kraujyje, prasideda gimdymas. Ilgainiui oksitocino lygis mažėja, ir tai evoliuciškai pagrįsta, – jei to nebūtų, žmogus negalėtų suaugti ir atsiskirti nuo savo tėvų. Tik ne visuomet atsiskiriama sveikai.


„Mama mus moko mylėti, – sako A. Iotko. – Tiesa, berniukai ir mergaitės to mokomi kiek skirtingai. Sūnus meilės mokosi iš mamos santykio su juo. Jei ryšys bus labai globėjiškas, kyla rizika užauginti nesavarankišką, moterų globos ieškantį vyrą. Jei mama aukosis, žeminsis, maldaus meilės, sūnus gali užaugti despotu, kuris moterį vertins kaip žemesnį sutvėrimą. Bet jei išmokys gerbti savo jausmus, atvirai apie juos kalbėti ir juos rodyti, suaugęs jis bus dėmesingas ir kitiems.“


Kiek kitaip situacija klostosi su dukromis. Šios mylėti mokosi pagal pavyzdį. „Kaip mama apkabina, kiek savęs atiduoda ar aukojasi – visa tai dukra priima kaip teisingas meilės formas ir vėliau taip myli kitus žmones, – teigia psichologė. – Mūsų psichika yra akla. Ji ne analizuoja, o tiesiog perima meilės modelius. Nuolat kartojami jie fiksuojasi kaktinėje smegenų žievėje ir atėjus laikui ima veikti. Moterys dažnai pripažįsta, kad yra panašios į savo mamas, nors ir nenori tokios būti.“ Kašano universitete (Iranas) atlikti tyrimai tai patvirtina. Jų metu apklausus 474 atsitiktinai parinktas 13–19 metų mokines paaiškėjo, kad 76 proc. žemą savigarbą turinčių merginų mamos yra tokios pat menkos savigarbos. Pastebėta, kad su motinų savigarba labai susijęs ir mergaičių artimų draugų skaičius, mokymosi rezultatai, populiarumas ir pasitenkinimas savo kūnu.


Čia susiduriame su pirmuoju motinos meilės paradoksu – aukodamasi dėl dukros mama paprastai tikisi sulaukti ir panašių jos jausmų, tačiau nutinka priešingai. „Perėmusi aukos modelį, suaugusi dukra ima aukotis dėl savo vyro ir vaikų, o su mama elgiasi egoistiškai. Nes su auka ir negali kitaip elgtis, – sako A. Iotko. – Dėsnis šiuo atveju labai paprastas – tik laiminga mama gali užauginti laimingą dukrą.“ Psichologė jokiu būdu nesako, kad mama privalo apsimetinėti ir demonstruoti dirbtinį pozityvumą – šis, pasak jos, netgi blogesnis už natūralų negatyvumą. Visi mes susiduriame su įvairiais sunkumais, ir būtų kvaila juos neigti. Tačiau labai svarbu, kaip mes įveikiame sunkias situacijas. „Mama gali ir turi būti visokia – gerai nusiteikusi ir pavargusi, linksma ir pikta. Tačiau jos užduotis – mokėti ir savo vaikus išmokyti iš kiekvienos situacijos rasti pozityvią išeitį, – sako A. Iotko. – Neseniai į mano konsultacijas buvo atėjusios dvi skirtingos moterys. Viena pasakojo, koks sunkus jos gyvenimas. Tėvas – siaubingas žmogus, plevėsa, girtuoklis. O mama – tikra herojė, tempė visą naštą, viską aukojo dėl šeimos. Kita klientė pasakojo, kad jos vaikystė buvo puiki, be jokių problemų. Tėvas buvo linksmas žmogus, mokėjo iš gyvenimo imti malonumus ir nors, tiesą sakant, buvo tikras pašlemėkas, mama visai sėkmingai su tuo tvarkėsi. Nors situacijos yra identiškos, dukroms postūmis buvo visiškai skirtingas. Viena iš šeimos išėjo prislėgta gyvenimo sunkumo, o kita – įsitikinusi, kad viską įmanoma sutvarkyti.“



Shutterstock nuotr.



Kaip tapti laiminga mama? Pasak psichologės, tai – labai paprasta. Tiesiog mažiau paisykite taisyklių ir daugiau – jausmų. „Taisyklės nesukuria komforto. Teisingas elgesys negarantuoja laimės, nes nuolat darai tai, ką reikia, negalvodama apie tai, ko norėtum, – teigia A. Iotko. – Jei tėvai pernelyg akcentuoja taisykles, vaikas užauga arba auka, arba paauglystėje tampa tokiu maištininku, kad kliūva visiems. Jei paklausti, kodėl reikia valgyti neskanią košę ar eiti į mokyklą, atsakom, kad tokios yra taisyklės, apgaudinėjame vaikus, nes taisykles sugalvojome patys. O paskui stebimės, kodėl jie nenori nieko siekti, yra nedrąsūs. Jie nieko nedaro, nes bijo pažeisti taisykles.“ Psichologė siūlo daugiau kalbėti apie savo ir kitų žmonių jausmus. „Kalbėdami apie jausmus, pranešame žmonėms, kaip reikėtų su mumis elgtis. Jei mama sako, kad šiandien yra pavargusi ar pikta, vaikas supranta, kad negalima lįsti jai į akis ar garsiai klausytis muzikos. Taip ji nubrėžia ribas ir parodo, kad jai svarbus jos komfortas, kad jaučiasi turinti teisę į poilsį. Ir tai yra geriau, nei su nerimu žvelgti į nebylų, visada ramų mamos veidą ir bandyti atspėti, ką ji mano ir kaip jaučiasi“, – sako A. Iotko.


O kur dingo tėtis?


Tik ar ne per daug atsakomybės suteikiame mamai? Kai kurie psichologai laikosi nuomonės, kad moters gyvenime ne mažiau svarbų, o gal net svarbesnį vaidmenį atlieka tėtis. Sakoma, kad būtent tėvo meilė įtvirtina dukros tikėjimą savo moteriškumu ir padeda rasti savęs vertą vyrą.


„Tai labai graži teorija, – šypsodamasi sako A. Iotko. – Manau, kada nors ji bus vertinama taip, kaip dabar – graikų mitai. Iš tikrųjų geras mylintis tėvas negarantuoja sėkmingo dukters gyvenimo, ar atvirkščiai. Matau, kad ir nepilnose ar nedarniose šeimose užaugusios merginos gali sukurti labai gražius santykius.“ Tiesa, tai nereiškia, kad tėvo funkcija yra nesvarbi. „Visai nebūtina, kad tėvas atitiktų vyro idealą, – pastebi psichologė. – Pas mane į konsultacijas vaikšto mergina, kurios tėvas yra kone kiekvienos moters svajonė – gražus, protingas, išsilavinęs, daug pasiekęs. Bet jo suaugusi dukra serga neuroze, nes niekaip negali atitikti šio idealaus tėvelio jai keliamų lūkesčių. Juk toks šaunuolis nori didžiuotis ir savo ypatinga dukra. Pagal jį, mergina turi baigti prestižinį universitetą, gauti svajonių darbą ir ištekėti už perspektyvaus vyro. Ji norėjo būti kirpėja, bet tėvas privertė ją baigti teisę ir įsidarbinti advokate.“ Kita dažna rizika – tokio tėvo dukra neretai ieško į jį panašaus vyro, ir visi jaunikiai jai atrodo nepakankami. Būna, kad nutinka ir atvirkščiai – dukra susiranda kokį nors visiškai neatsakingą pašlemėką, nes nori tiesiog pailsėti nuo būtinybės būti ideali. Tiek vieni, tiek kiti santykiai retai kada susiklosto gerai, nes mergina ieško ne to, ko reikia jai pačiai, o to, kas atitiktų arba paneigtų jos tėvą.


„Tikroji tėvo funkcija – ne būti superherojumi, o užtikrinti saugumo ir stabilumo jausmą. Augančiai mergaitei svarbu žinoti, kad užklupus problemoms ji visada gali kreiptis į savo tėvą“, – sako santykių specialistė. Deja, superherojai dažniausiai būna išskridę gelbėti pasaulio ir nelabai turi laiko sutaisyti sulūžusį dukros dviratį ar parvežti ją vėlų vakarą iš būrelio. Ne toks ryškus, bet rūpestingas tėvas nespindi. Jis tiesiog yra, kai tau jo labiausiai reikia. Net jei toks tėvas palieka šeimą, bet toliau rūpinasi savo dukra, domisi, kaip jai sekasi, padeda šeimai finansiškai, ji jaučiasi saugi. Tokio tėvo dukra dažniausiai susiranda į jį panašų partnerį, – nebūtinai charakteriu, išvaizda ar pasiekimais, bet paprastai tai būna žmogus, kuris moka ją gerbti ir nori ja rūpintis.


Ypatingas mergaitės ryšys su tėčiu užsimezga pirmuoju pubertatiniu (lytinio brendimo) periodu, nuo 4-erių iki 7-erių metų. Antrasis svarbus etapas yra tarp 14–17-os metų. Šiais periodais, ypač pirmuoju, labai svarbu nepadaryti lemtingų klaidų. „Šiais gyvenimo tarpsniais vaikų kraujyje ima siausti hormonai, – teigia psichologė A. Iotko. – Maža mergaitė nemato didelio skirtumo tarp savo tėčio ir kitų vyrų. Savo bundantį seksualumą ji nukreipia į arčiausiai esantį vyrą. Reikėtų ramiai jos dėmesį nukreipti ir paaiškinti, kad tėtis yra mamos, o ne jos vyras. Išmokyti saugoti ir gerbti savo kūno ribas, neleisti liestis kitiems prie intymių vietų. Tik svarbu nebausti ir nekelti skandalų. Užaugusi mergaitė dažniausiai net neprisimena, kad norėjo tekėti už tėčio, bet ji labai gerai prisimena patirtas traumas.“



Shutterstock nuotr.



Tiesa, svarbu neleisti mergaitei spekuliuoti ypatingu savo ryšiu su tėčiu. Tuo metu dauguma tėvų lydosi nuo savo mažųjų princesių ir leidžia joms viską. Jei mama ką nors uždraudė, o mergaitė nubėgusi pas tėtį vis tiek gauna savo, formuojasi vartotojiškas jos santykis su vyrais, ji išmoksta jais naudotis ir manipuliuoti. „Negaliu sakyti, kad tokios mergaitės gyvenimas būtinai susiklostys blogai – yra nemažai vyrų, kuriems tokios moterys labai patinka ir jie yra pasiruošę tenkinti visus jų įgeidžius, – šypsosi psichologė. – Tačiau susidūrusios su emociškai sveikais priešingos lyties atstovais princesės netenka savo ginklų, nes vyrai neužkimba ant jų mergaitiško meilikavimo kabliuko, o kitaip megzti santykius su priešinga lytimi jos nemoka.“


A. Iotko siūlo tėvams išlikti artimiems, veikti kartu ir nepamiršti savo vaidmenų. Jei jie nori, kad iš mažosios princesės užaugtų laiminga moteris, mama turėtų negailėti meilės jai ir sau pačiai, o tėtis užtikrinti saugumą. „Mergina, vaikystėje negavusi šių pamatinių vertybių, primena tą, kuri, neragavusi šokolado, intuityviai jo ieško. Ją labai lengva apgauti, nes tuomet kiekvienas ledinukas gali ateiti ir pasakyti: „Aš esu tavo šokoladas.“ Ir ji tuo tiki, nors giliai viduje jaučia, kad gyventi kažkodėl nesaldu. Štai kodėl suaugusios moterys nuolat įsivelia į beviltiškus santykius, sunkiai ieško savo profesinio kelio ir apskritai žmogiškos laimės“, – vaizdingai palygina psichologė.


Draugės ar varžovės?


Savo gyvenimu nepatenkintos mamos kuria dvejopus santykius su dukromis: vienos bando iš savo atžalų nulipdyti geresnę savęs versiją, o kitos ima su jomis konkuruoti ir varžytis. Abu šie keliai vienodai toksiški ir traumuojantys. Tos, kurių gyvenimas nenusisekė, neretai nusprendžia: „Man nepavyko, bet padarysiu viską, kad dukrai pasisektų.“ Jos kelia savo atžaloms nesibaigiančius reikalavimus, sudeda į jas visus lūkesčius. Suaugusios moterys pasakoja neįtikimas istorijas apie rakinamus šaldytuvus (kad dukra būtų liekna kaip modelis), varginančias baleto ir šokių pamokas, ilgas valandas, praleistas prie namų darbų bei pas korepetitorius, ir apie vis tiek nepatenkintas savo mamas. „Jei mama nuolat nepatenkinta savo dukra, ši sunkiai priima save tokią, kokia yra. Jos gyvenimas tampa nuolatinėmis varžybomis – siekia patikti ir įtikti kitiems žmonėms, nes įprato meilę užsitarnauti. Tokios moterys virsta perfekcionistėmis ir darboholikėmis, jų namai tviska, jos atrodo nepriekaištingai, tik viena problema – jos niekada nesijaučia laimingos, nes jų tikslas – ne siekti komforto, o atitikti taisykles, – sako psichologė. – Kita didelė tokių santykių problema – dukra išmoksta prisiimti atsakomybę dėl mamos nepasitenkinimo, jaučiasi kalta dėl to, kad mama yra nelaiminga ir savo gyvenimą paskiria tam, jog ši taptų laimingesnė. Deja, tai neįmanoma misija, nes svarbiausias mamos laimės šaltinis yra ji pati. O jis jau seniai yra išsekęs.“


Savo asmeninio gyvenimo neturinti motina neretai įsikimba į dukrą ir paverčia ją geriausia drauge. Iš šalies tokie santykiai atrodo kone idealūs, kartais tokie ir yra. Suklusti vertėtų tuomet, jei mama arba dukra neturi daugiau draugių, tik viena kitą. „Dažniausiai jos tampa draugėmis ne iš meilės, o iš deficito, kai kažkuri iš jų nesivysto, neturi asmeninio gyvenimo, tikslų ir interesų, – sako A. Iotko. – Tokia dukra turi labai mažai šansų sukurti asmeninius santykius, nes viską kompensuoja mama. Turiu vieną 46-erių metų klientę. Ji atrodo labai gerai, daro karjerą, bet pasakoja ilgai neturėjusi jokių socialinių ryšių, vienintelė jos draugė buvo mama. Ji netgi neturėjo intymių santykių. Vieną dieną mama mirė. Moteris 1,5 metų kovojo su suicidinėmis mintimis. Jai sugriuvo visas pasaulis. Prireikė laiko, kol išmoko kurti santykius su kitais žmonėmis.“


Psichologės manymu, suaugę vaikai neturėtų gyventi su tėvais ilgiau nei iki 23-ejų metų. Liūdna, kai vaikai nori gyventi atskirai, bet negali dėl finansinių ar kitokių priežasčių, bet dar liūdniau, jei tėvai įsikimba ir jų nepaleidžia. „Tokiems vaikams patarčiau būti ryžtingesniems ir nekreipti dėmesio į mamų virkavimus, – sako ji. – Tai neturi nieko bendra su meile, tai labiau susiję su baime jaustis nereikalingam, ir tokios istorijos visada baigiasi blogai.“ O ką daryti, jei išeiti iš mamos namų nenori suaugusi dukra? „Dažniausiai tai rodo gana sveikus santykius, – atsako psichologė. – Tai reiškia, kad vaikas jaučiasi mylimas ir saugus, jam gera su tėvais ir net mintis į galvą neateina, kad jis gali jiems trukdyti. Deja, kuo ilgiau neišeini iš tėvų namų, tuo sunkiau būna pradėti savarankišką gyvenimą. Paprastai tokie vaikai vėliau užmezga asmeninius santykius, vėliau tuokiasi ir gimdo, yra mažiau atsakingi ir linkę siekti tikslo. Vienas mano mėgstamų anekdotų. Dukra: „Mama, aš važiuoju namo. Gal ką nupirkti?“ Mama atsako: „Nusipirk butą ir gyvenk atskirai.“ Skamba žiauriai, bet toks dialogas rodo, kad mamos ir dukros santykiai yra sveiki, nes jos abi moka pasirūpinti savo komfortu.“


Antrasis variantas – konkurencija tarp suaugusių dukrų ir mamų – yra kiek retesnis reiškinys nei bandymas iš dukros nulipdyti „žmogų“, bet vis dėlto ne toks retas, kaip norėtųsi tikėti. Šią konkurenciją, pasak psichologės, 90 proc. atvejų inicijuoja mamos. „Dukros nenori to matyti, nes joms sunku pripažinti, kad jų nuostabi, mylinti mama gali tiesiog pavydėti savo dukrai išvaizdos ar pasiekimų, – sako A. Iotko. – Su savo dukromis paprastai varžosi tos, kurios nerealizavo savęs ir nėra pasirengusios pripažinti savo klaidų. Matydamos, kad dukrai gerai sekasi, jos jaučiasi nevykėlės ir bando įrodyti sau ir kitiems, kad yra nė kiek ne prastesnės darydamos tai pačiais keisčiausiais būdais: flirtuoja su dukros vaikinais, veržiasi bendrauti su jos draugais, rengiasi pernelyg jaunatviškai, bet daugiausia laiko praleidžia savo dukras kritikuodamos ir jas pašiepdamos.“


Ar įmanoma nuo vaikystės besiklostančius santykius pakeisti, kai esi jau suaugusi, o mama – senyvo amžiaus? „Tai labai sunkus klausimas, – sako A. Iotko. – Dauguma dukrų nori mamoms atleisti, bet naivu tikėtis, kad užteks su mama išsikalbėti ir ši supras, ką darė blogai. Ne visos mamos pasiruošusios išklausyti. Gali būti, kad atviras pokalbis tik pablogins santykius. Taip pat nereikia savęs laužyti ir stengtis mamai atleisti, jei vis dar skauda. Mama pati turi norėti pakeisti santykius. Deja, jos dažnai yra įšalusios savo įsitikinimų lede.“ Psichologė siūlo, užuot bandžius tą ledą daužyti, tiesiog nustoti idealizuoti savo mamą ir suprasti, kad ji yra žmogus, kaip ir visi – su savo ydomis, kvailystėmis, charakterio savybėmis. „Mamos užsispyrimas, negatyvumas, nemokėjimas rodyti meilės yra jos pasirinkta pozicija. Nereikia to gerbti, užtenka pripažinti, kad tai yra, – sako A. Iotko. – Lengviau tai pripažinti sekasi toms dukroms, kurios neidealizuoja ir savęs.“


Pasak santykių specialistės, išsivaduoti iš neigiamų jausmų veiksmingai padeda rašymas. „Galvoje besisukančios mintys yra nekontroliuojamos, jos nuolat grįžta, puola, bet kai paimi į rankas tušinuką, atsiranda kontrolės pojūtis, – sako ji. – Parašykite labai sąžiningą ir atvirą kreipimąsi į mamą, perskaitykite jį kelis kartus ir sunaikinkite. Pažadu – kai parašysite 5-ą laišką, taps kur kas lengviau. Galvoje atsiras daugiau erdvės kitoms mintims, atsitrauksite nuo problemos, ir ji neatrodys tokia didelė.“


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis