Mokslininkų nuomonė: ar malda tikrai padeda pasveikti?

(1)

Visi žinome begalę istorijų apie stebuklingą maldos galią, bet ką apie tai sako tyrimai?

Susidūrę su itin sunkiomis situacijomis ar ligomis, melstis neretai pradeda net tie, kurie iki tol netikėjo. Ir tai padeda.


Turbūt kiekvieno mūsų gyvenime yra nutikę stebuklingų istorijų, kai malda padėjo rasti išeitį iš, regis, beviltiškos išeities. Teigiama, kad maldos teksto vibracijos teigiamai veikia mūsų kūną, net jei nesuprantame jos žodžių. Dar didesnę galią turi bendra malda. Ekstrasensai tikina matantys didžiulius energijos srautus tarp dangaus ir tų vietų (bažnyčių ar kitų šventovių), kur susirinkę meldžiasi daug žmonių.


O ką apie tai mano mokslininkai? Pasirodo, šis gydymo būdas taip pat buvo ne kartą tirtas. Simonas Singhas ir Edzardas Ernstas knygoje „Alternatyvioji medicina. Mitai ir tiesa“ (leidykla „Alma littera“) apžvelgia keletą tokių tyrimų.


„Mokslininkai jau pripažino, kad pacientai, kurie žino, jog jų artimieji už juos meldžiasi, turi didesnę tikimybę pasveikti. Tai galima paaiškinti psichologiniu poveikiu – malda padeda pacientams pajusti kitų žmonių meilę, viltį ir palaikymą sunkiu jiems metu. Vadinasi, maldos nauda pacientams, žinantiems, kad jų šeimos už juos meldžiasi, nėra paranormalus reiškinys“, – rašoma knygoje.


Tačiau ar veikia maldos, kai meldžiamasi žmonėms apie tai nežinant?



Shutterstock nuotr.



2001 m. Kolumbijos universitete atliktas tyrimas suteikė vilčių. Tyrime dalyvavo 199 moterys iš Pietų Korėjos, 100 moterų buvo atliekamos pagalbinio apvaisinimo procedūros, o jų nuotraukos buvo nusiųstos už jas besimeldžiančių žmonių grupėms Kanadoje ir Australijoje. Už kitas 99 nebuvo meldžiamasi. Pasak tyrimo, grupėje, už kurią buvo meldžiamasi, pastojo dvigubai daugiau moterų nei kontrolinėje. Tyrimo ataskaitą išspausdino „Journal of Reproductive Medicine“ ir ši pribloškianti informacija pasklido po visą pasaulį.


Aišku, niekas neprisiminė kito panašaus tais pačiais metais atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 799 kardiologijos intensyviosios terapijos skyriaus pacientai. Už pusę jų 26 savaites meldėsi užtarėjai, už kitą pusę – ne. Deja, tąsyk abejose grupėse pasitaikė tiek pat mirčių, širdies smūgių ir komplikacijų.


2005 m. vėl buvo tiriami sergantieji širdies ligomis. Už 329 pacientus, kuriems buvo taikomos angiogramos, niekas nesimeldė, o už 371 pacientą meldėsi krikščionių, musulmonų, žydų ir budistų grupės. Deja, maldos neturėjo jokio poveikio.


Gal jos truko pernelyg trumpai? Taškus ant „i“ turėjo sudėti 2006 m. paskelbti 10 metų trukusio ir 2,5 milijono kainavusio tyrimo, kuriame dalyvavo 1000 pacientų, rezultatai. Deja, ir šis išsamus tyrimas neparodė didelio skirtumo tarp abiejų grupių.


O kaip tuomet su pirmuoju tyrimu? Netrukus imta abejoti dėl jo patikimumo. Vienas iš trijų jį rengusių mokslininkų Rogeris Lobo vėliau išbraukė savo pavardę iš autorių. Kitas – Danielis Wirthas neteko pasitikėjimo, kai 2004 m. buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo ir daugkartinio tapatybės klastojimo.


Taigi mokslas, kaip jam ir būdinga, šaltakraujiškai paneigia maldos reikšmę. Kita vertus, malda yra ne mokslo, o tikėjimo sritis. Būtent tuo tikėjimas ir skiriasi nuo žinojimo – kad tikime tuo, ko negalime patvirtinti. Net jei malda yra placebas, jo poveikis vis tiek yra gana stiprus ir teigiamas. Tad melskimės, jei reikia, už save ir savo artimuosius, tik nepamirškime jų apie tai informuoti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis