Šeimos psichoterapeutė: „Gera pora ne ta, kuri niekada nesipyksta“

Kelionė, gimtadienis, Kalėdos – kiekvienas įvykis, šventė tampa savotišku išbandymu poros santykiams.

Jei juose yra problemų, prieš kurias kasdieniame gyvenime užsimerkiama, akimirkomis, kai žmonės atsitraukia nuo kasdienių rūpesčių, leidžia laiką su partneriu, bendrauja, jos tampa akivaizdžios, – sako „Asmens sveikatos klinikos“ šeimų, porų psichoterapeutė-psichiatrė Elvyra Mažukaitienė. Kokie poros santykiai yra sveiki, o kada jau reiktų ieškoti pagalbos pas porų santykių specialistus?



Asmeninio albumo nuotr.



Gera pora ne ta, kuri niekada nesipyksta


„Egzistuoja įsitikinimas, kad bet koks konfliktas, barnis – jau blogai. Tačiau tenka stebėti daug iš pažiūros mandagių, maloniai besielgiančių porų, kurių tarpusavio santykis byrantis“, – sako poras konsultuojanti specialistė.


Pasak jos, svarbu įvertinti tai, ar poros konfliktai yra konstruktyvūs. Bet kokios įtampos, nesutarimo metu svarbiausia – informuoti partnerį apie save, kaip jūs jaučiatės, o ne imtis jį kritikuoti. Tai padeda lengviau išspręsti konfliktinį klausimą, o ilgalaikėje perspektyvoje partneriui padeda jus geriau pažinti.


„Labai svarbu nepamiršti, kad žmonės operuoja skirtingomis reikšmėmis. Vienam žodis „stiprus“ pirmiausia reiškia fizinę ištvermę, jėgą, o kitam tai gali būti labiau susiję su dvasine ištverme. Taip pat romantikos reikšmė dviems žmonėms skiriasi – jei partneris Įsimylėjėlių dienos proga jūsų požiūriu pasveikino neromantiškai, derėtų aiškiai ir paprastai, be nuvertinimo, informuoti, kaip jūs suprantate romantiką, koks partnerio elgesys jums reiškia romantiką“, – teigia psichoterapeutė.


Dažnai konfliktai kyla dėl vieno iš partnerių jaučiamo vienišumo jausmo, artumo poreikio. Tada atsiranda reikalavimai partneriui, kurie gali virsti, atrodytų, niekuo nepagrįstais priekaištais: „tu niekada nedarai to“, „tu visada mane ignoruoji“. Tokioje situacijoje svarbiausia – išklausti partnerio, kaip jis jaučiasi, ir į tai sureaguoti, jį nuraminti.


Išmokti atpažinti savo ribas


Jei klausiate, ar jūsų santykiai sveiki, pirmiausia įvertinkite, ar mokate būti drauge, bet kartu – ar nepamirštate savęs. Taikantis prie kito, nuolaidžiaujant, apsimetinėjant galima gyventi kurį laiką. Tačiau ilgainiui kaupsis pyktis, nuoskaudos, netgi neapykanta, kuri gali labai staigiai ir stipriai sprogti.


Dėl to psichoterapeutė pataria mokytis priimti neigiamą partnerio atsakymą ir suprasti, kad tai – jo ribos ir tai nereiškia jūsų atstūmimo ar nuvertinimo. Pavyzdžiui, nors jūs labai mėgstate stovyklauti gamtoje, partneris gali atsisakyti važiuoti su jumis prie ežero, nes buvimas gamtoje jo tiesiog netraukia. Reikia gerbti tokį jo sprendimą, nesijausti atstumtam ar vienišam, o tiesiog paieškoti abiems tinkančios alternatyvos – gal vietoje kelionės prie ežero rasite abiems tinkamą laisvalaikio leidimo būdą? Svarbu rasti panašių vertybių.


Gebėjimas parodyti, pastebėti ir gerbti savo bei kito žmogaus ribas padės ir kilus konfliktams. Pavyzdžiui, tada bus lengviau pasakyti „mane liūdina, kai kalbi pakėlusi balsą“ arba susierzinusio partnerio paklausti – „ko tu dabar norėtum – apkabinimo ar tiesiog pabūti vienas?“.


Poroje atsikartoja tėvų šeimų problemos


Pasak E. Mažukaitienės, žmonės pas santykių specialistus kreipiasi jau gerokai įsisenėjus sunkumams, kai būnant kartu kyla labai daug skausmo: vienas partneris išduoda kitą ar gresia skyrybomis bei kt. Tam, kad sprendimo ieškoti nebūtų per vėlu, ji pataria kiekvienam savęs nuolat klausti – ar šiame santykyje aš jaučiuosi patogiai, esu atviras, išklausytas, gaunu ir noriu duoti pakankamai dėmesio? Jei kyla abejonių – vadinasi, metas ieškoti pagalbos.


Pasak specialistės, psichologo kabinete dažnai sprendžiamos problemos, susijusios su poros tėvais. Kiekvienas partneris į naują santykį atsineša savo tėvų sukurtą santykių modelį, be to, dažnai ir patiems tėvams būna sunku atsitraukti, jie kišasi, reguliuoja poros santykius. Pora nuolat kuria savo šeimos branduolį ir formuoja naujas ribas su tėvais. O tėvai mokosi vaikus „paleisti“, duoti savarankiškumo. Nesėkmingais atvejais kyla konfliktai, vieni susivienija prieš kitus.


Poros, kurios turi vaikų, į specialistus gali kreiptis dėl vaikų elgesio, neklausymo, auklėjimo ar rimtų ligų. Tuomet specialistai dirba su tėvais ir vaiku, o jei paaiškėja, kad vaiko auklėjimo klausimais jie dangsto savo santykių problemas, dirbama atskirai su tėvais. Psichoterapeutui dalyvaujant aiškinamasi, kaip šeimos nariai susiskirstę vaidmenis, pareigas, kaip vienas kitam padeda, kada tai daro, ar moka kito žmogaus paprašyti pagalbos.


„Svarbu suprasti, kad jei partneriai nespėjo ar vengė kalbėtis, nesiaiškino svarbių poros sistemos klausimų, kai nebuvo vaikų, kyla didelė rizika poros santykiams. Partneriai gerai funkcionuoja kaip tėvai tik tuomet, kada gerai funkcionuoja kaip pora“, – sako specialistė.


 „Santykyje nėra vieno kalto. Reikia suprasti, kad už tarpusavio ryšio kokybę atsakingi abu žmonės, taigi psichoterapijos metu specialistas padeda situaciją pamatyti iš šono, skatina žmones atsiverti, analizuoti, papasakoti partneriui, kaip jaučiasi vienas ir kitas. Tą kasdieniame gyvenime padaryti gali būti sunku – ypač, jei partneriai yra linkę neigti, vengti nepatogių klausimų“, – sako E. Mažukaitienė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis