Moteriška draugystė: kada ji naudinga, o kada tampa žalinga

Kitoms moterims mes jaučiame kur kas sudėtingesnius jausmus nei vyrams. Dėl šių viskas aišku  – arba myli, arba ne. O štai iš  savo lyties atstovių tikimės kur kas daugiau. Ar moterų solidarumas nėra mūsų pačių susikurtas mitas?

Kartą Kovo 8-osios proga nutariau pasveikinti savo pažįstamas moteris. Juk, šiaip ar taip, tai yra Tarptautinė MOTERŲ solidarumo diena. Reakcijų sulaukiau labai įvairių. Vienos dėkojo ir kvietė vienytis. Kitos liūdnai dūsavo: „Kai vyrai tokie stuobriai, telieka pačioms save sveikinti...“ Trečios ignoravo arba šnypštė sovietinių švenčių nešvenčiančios.

Jau vien šie skirtingi atsakymai rodo, kad vienalyčio darinio „moterys“ visuomenėje nėra. Liūdna, kad daugeliui ši diena asocijuojasi su sovietine praeitimi – juk jos ištakos yra labiau feministinės nei komunistinės ir žymi moterų kovos už geresnes darbo sąlygas bei rinkimų teisę pradžią. Dar liūdniau, kad dauguma moterų net ir šią išskirtinai mums priklausančią šventę atidavė vyrams į rankas ir nuolankiai laukia, kol bus jų pasveikintos. O ir tos, kurios kviečia vienytis, neretai vienijasi visai priešingais tikslais.

Prieš ką vienijamės?

Dažnai sulaukiu įvairių moterų organizacijų kvietimų dalyvauti kokiame nors renginyje, seminare ar šventėje. Tos organizacijos yra radikaliai skirtingos savo pažiūromis: vienos siūlo pamiršti lytiškumą, kitos – jį puoselėti. Vienos stengiasi grąžinti moterį į jai artimą ir jaukią namų erdvę, kur skleistųsi tikroji jos prigimtis, kitos – iš tos erdvės išvaduoti. Todėl į moterų kvietimus palaikyti viena kitą ir vienytis reaguoju labai atsargiai – juk niekada nežinai, už ką ir prieš ką turėsi vienytis.

„Aš visada esu moterų pusėje“, – tvirtai pareiškė viena kolegė įsiplieskus diskusijai apie seksualinį priekabiavimą. „Net tada, kai jos neteisios?“ – nustebau, bet kolegė įsileido svarstyti apie tai, kad vienos tiesos nėra. Stoti į kieno nors pusę vadovaujantis vien lyties kriterijumi – pavojinga strategija. Šiek tiek primena rasizmą ar nacionalizmą, – moterys tai vadina solidarumu. Feministės atremia, kad šie dalykai nelygintini, mat svarbu atsižvelgti į tai, kieno pusėje jėga. Paprastai solidarizuojasi engiamieji.

Moterys dažniausiai į bendruomenes buriasi, kai pažeidžiamos jų teisės. Mes buvome priverstos vienytis, kad atlaikytume vyrų savivalę, mus diskriminuojančius įstatymus ir moralės normas, kad padėtume viena kitai užauginti vaikus, pasirūpinti sergančiais artimaisiais ar užklupus kokiai nors kitai bėdai. Tai vis dar aktualu skurdžiau gyvenančiose ar religinių suvaržymų kupinose šalyse, bet ar galioja Vakaruose?

„Moterys pirmiausia yra žmonės, tad solidarumas vien lyties požiūriu yra kiek dirbtinis dalykas, – įsitikinusi psichologė Dovilė Jankauskienė. – Žvelgiant į evoliuciją, galima suprasti, kaip jis atsirado. Vyrai išeidavo medžioti ar į karą, o moterys likdavo namie, tad dalydavosi ir darbais, ir jausmais. Vakarų visuomenėje moterų draugystė tampa vis mažiau svarbi, moteris viską gali pati, jei negali, pasamdo tą, kuris gali. Vis dėlto mes pasiilgstame tų bendruomenių, pabūti kartu. Daug lemia ir vaikystės patirtys, giminės tradicijos. Jei giminėje įprasta, kad moterys telkiasi virtuvėje, o vyrai būriuojasi atskirai, taip elgiamasi ir viešajame gyvenime.“

Iš tiesų net ir puikiai savimi galinčios pasirūpinti, anaiptol neengiamos ir šeimas turinčios moterys vis dar noriai renkasi į visokias moteriškumo ugdymo mokyklėles, sutartinių vakarus ir pižamų vakarėlius, netgi vienos važiuoja į kelias savaites trunkančias patyrimines stovyklas egzotiškuose kraštuose. Jos tikina, kad pabūti vien su savo lyties atstovėmis yra neįkainojama patirtis ir dieviškas atsipalaidavimas. Esą, kai šalia nėra vyrų, dingsta ir įtampa, konkurencija, gali sau leisti būti savimi ir išsivaduoti iš kompleksų.

Moterys sukuria moraliai tvirtesnius santykius. O štai vyrai labiau buriasi pagal interesus ir dažniau užmezga naudingus ryšius.

Trumpam ištrūkti išties gali būti naudinga, tai mums padeda geriau pažinti savo moteriškąją pusę, tačiau pernelyg užsibuvusios uždaroje bendruomenėje rizikuojame tapti ribotos. Lyderystės mokytoja Orinta Žvirzdinė įsitikinusi, kad vienalytis kolektyvas turi daugiau minusų nei pliusų, todėl primygtinai rekomenduoja pamiršti stereotipus apie vyriškas ir moteriškas profesijas.

„Pačios produktyviausios yra mišrios komandos – tiek lyties, tiek amžiaus požiūriu, – teigia ji. – Esu pastebėjusi, kad mišrių komandų sukuriama atmosfera yra kur kas sveikesnė, gimsta originalesnių sprendimų, žmonės yra aktyvesni, labiau pasitempę. Kai bendruomenės vienalytės, siaurėja temų ratas, moterys panyra į buitinius plepalus: vaikai, mados, pirkiniai, receptai, ir neretai užsikasa smulkmenose.“

Palaikymo komanda

„Įspūdis, kad moterys viena kitą labiau palaiko, gali kilti dėl to, kad jos labiau linkusios išsikalbėti nei vyrai, – sako D. Jankauskienė. – Kai moteris yra išklausyta, ji jaučiasi ir palaikyta. Vyrai kitaip išreiškia palaikymą – jie mažiau kalba, daugiau veikia.“ Jai pritaria ir psichologas Tomas Lagūnavičius.

Shutterstock

„Moterims svarbu nuolat palaikyti ryšį, paglostyti viena kitą dėmesiu, skambučiu. Joms būtina nuolat keistis informacija – gal ne tiek išgirsti, kiek išleisti ją, – sako jis. – Jei vyrui kilo noras išsikalbėti, jis šnekasi pats su savimi. Dar su mechaniku, kuris remontuoja jo mašiną. Tikrai nebūtinai su savo draugu.“

„Kauno moterų linijos“ asociacijos pirmininkė psichologė Aušrinė Krikščionaitienė įsitikinusi, kad galimybė būti išklausytai kitos moters gali padėti išvengti rimtų krizių. Specializuotas moterų pagalbos telefonu centras per metus sulaukia net 13 000–16 000 skambučių.

„Yra problemų, su kuriomis susiduria tik moterys, tai – smurtas artimoje aplinkoje, diskriminacija, seksualinė prievarta, – teigia ji. – Mes nediskriminuojame vyrų, bet manome, kad kai kuriais atvejais tos pačios lyties atstovė gali labiau suprasti ir labiau palaikyti.“

Šia pagalbos linija skambina labai įvairių problemų turinčios moterys. Tai – ne tik smurtas, bet ir nesiklostantys santykiai su partneriu, vyro neištikimybė, žema savivertė, vaikų auklėjimas, netektys, vienatvė. Pasak A. Krikščionaitienės, dalis savanorių turi psichologinį išsilavinimą, bet labiau teikia vis dėlto ne profesionalią psichologinę pagalbą, o emocinę paramą.

„Pagrindinis mūsų tikslas – kad krizę išgyvenantis žmogus turėtų kam išsikalbėti ir jaustųsi suprastas, – aiškina ji. – Kai kitas mus supranta, tada ir mes patys geriau save suprantame, lengviau susidėliojame mintis. Jei lieki vienas su sunkiomis mintimis, jų ratas ima be paliovos suktis, iš jo sunku išeiti. Pokalbis su kitu žmogumi gali tapti postūmiu ieškoti sprendimo, pagalbos. Arba, būna, emocijos atslūgsta ir supranti, kad tos problemos nėra labai didelės. Stengiamės, kad konsultacija netruktų ilgiau kaip valandą, nes tolesnis pokalbis jau nėra labai produktyvus.“

Psichologė pripažįsta, kad šalia artimą žmogų turinčios moterys pagalbos linija skambina rečiau, bet būna, kad jos kaip tik ir nori pasikalbėti apie prastus santykius su mama ar draugėmis. Be to, artimi žmonės iš begalinio noro padėti neretai duoda neteisingus patarimus – pavyzdžiui, siūlo nusileisti smurtaujančiam vyrui, nenešti šiukšlių iš namų ir pan. Tokiais atvejais labai naudinga išgirsti balsą iš šalies.

Gebėjimas išsikalbėti naudingas moterų sveikatai. Tai netgi lemia ilgesnę gyvenimo trukmę.

Beje, nereikia manyti, kad moterys moka tik liežuviu malti. Prieš kelerius metus svetainės „Aukok.lt“ pateikta statistika atskleidė, kad moterų aukos sudarė du trečdalius visų aukų. Tiesa, vyrai skiria didesnes sumas. Mančesterio universiteto sociologai nustatė, kad moterys sukuria moraliai tvirtesnius santykius, tad į drauges kreipiasi ne tik norėdamos kartu pasilinksminti, bet ir kai prispiria bėda. O štai vyrai labiau buriasi pagal interesus ir dažniau užmezga naudingus ryšius.

Tiesa ir drąsa

Gebėjimas išsikalbėti neabejotinai naudingas moterų sveikatai. Mokslininkų manymu, jis netgi lemia ilgesnę gyvenimo trukmę. Išsiliedamos moterys išlieja ir dalį streso – taip išvengia daugybės su tuo susijusių ligų. Vis dėlto daug kalbėti ir išsikalbėti nėra tolygūs dalykai. Moterys gali taukšti apie nereikšmingus gyvenimo įvykius, bet nebūtinai išsako tai, kas skaudina labiausiai.

Nutylime ir tai, kas gali įskaudinti kitą moterį. Pasakyti tiesą reikia drąsos. Be to, taip elgdamosi rizikuojame prarasti draugę, sugadinti santykius ir įžiebti konfliktą. O šių moterys bijo kur kas labiau nei vyrai. Tad pritariamai linguojame galvomis net tada, kai draugė ar kolegė akivaizdžiai daro klaidą. Mūsų baimė sukelti nepatogumų kartais yra tiesiog juokingai kvaila.

Štai aš neseniai Gedimino prospektu gal 10 minučių ėjau paskui moterį, susikišusią savo sijoną į kelnaites. Visą kelią mąsčiau, kad reikėtų jai tai pasakyti, bet ji taip išdidžiai krypavo klubais, taip aukštai laikė pakėlusi galvą, kad tiesiog nedrįsau numušti jai karūnos. Panašiai kaip tai moteriai yra nutikę bene kiekvienai.

Štai kolegė rausdama pasakojo, kaip viename vakarėlyje nepastebėjo į pažastis susibrukusių aksominės juodos atviros suknelės pūkų, tad atrodė it ignoruojanti depiliaciją. „O aš kad šokau, kad šokau aukštai pakėlusi rankas...“ – atsiduso ji. Panašiai nutiko ir kitai kolegei, per vakarėlį privalgiusiai aguonų pyrago ir pamiršusiai žvilgterėti į veidrodį.

„O aš kad juokiausi, kad juokiausi...“ – aidu atsiliepė ji. Mūsų tyla nėra noras pakenkti – tiesiog, būdamos itin empatiškos, mes pernelyg gerai įsivaizduojame tą gėdos jausmą, kuris užplūs draugę, kai išgirs tiesą. Kam gadinti jai nuotaiką? Jei visos tylėsime, gal ji taip ir nesužinos, kad visą vakarą juokėsi aguonų pilnais tarpdančiais ar žygiavo prospektu demonstruodama praeiviams apatines kelnaites?

Anot T. Lagūnavičiaus, išsakyti kritiką moterys leidžia tik pačioms geriausioms savo draugėms. Jei draugė, pamačiusi naują jūsų sijoną, sako, kad atrodote tarsi nusiaubusi dukros ar anūkės spintą, o jūs dėl to neįsižeidžiate, vadinasi, esate išties artimos, bet jei tokią repliką leis sau pasakyti kolegė, santykiai gali atšalti ilgam.

Vyrams tai suprasti sunku, nes jų pasaulyje tokios gradacijos nėra. Noras sulaukti palaikymo ir konfliktų baimė ypač dažnai kiša koją moteriškuose darbo kolektyvuose. „Baimė atvirai kalbėtis apie tai, kas nepatinka, neretai sukuria plastikinių šypsenų kultūrą – visos atrodo malonios, šypsosi viena kitai, nors viduje kaupiasi nuoskaudos, nepasitenkinimas, – sako O. Žvirzdinė. – Labai svarbu rasti drąsos susėsti ir atvirai pakalbėti apie tai, kas erzina. Nesvarbu, ar tai būtų rimtos problemos, tarkim, netolygiai paskirstomas darbo krūvis, ar smulkmenos, tarkim, neišplauti kavos puodeliai bendroje virtuvėje.“

Kita gana dažna moteriškų kolektyvų problema – polinkis burtis į būrelius ir veltis į artimas draugystes. „Draugystė gali apsunkinti darbinius santykius, – pastebi O. Žvirzdinė. – Kaipgi draugei pasakysi, kad tavęs netenkina jos darbo rezultatai, kaip nestosi į jos pusę iškilus konfliktui.“ Ypač rizikinga, kai savo draugių ratelį suburia vadovė.

Shutterstock

„Dirbdama vadove, visada laikiausi nuostatos nesamdyti draugių, nes tada labai sunku išlaviruoti tarp asmeninių ir darbinių santykių, bet būna, kad susibičiuliauji jau darbe, – pasakoja lyderystės mokytoja. – Tokiais atvejais reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių. Pirmiausia – laisvalaikiu nekalbėti apie darbą. Kai vienas pavaldinys sužino informaciją anksčiau nei kiti ir gauna daugiau vadovo dėmesio bei laiko, jis turi galimybę nušviesti situaciją sau palankesne linkme ir suformuoti vienpusę nuomonę. Vyras vadovas tokiais atvejais dažniausiai susitvarko lengviau, nes jam svarbesnis rezultatas, o ne santykiai, tad jis mažiau veliasi į asmeniškumus.“

O. Žvirzdinė supranta, kad vadovei taip pat norisi sulaukti palaikymo ir paramos, bet geriausia būtų to ieškoti už savo komandos ribų. „Išmintinga vadovė turėtų būti kaip mama – visiems savo vaikams vienodai teisinga, neperkelianti jiems ant pečių savo problemų ir neieškanti jų palaikymo“, – sako ji.

Konkurentės ir draugės

Moteriškumo seminarų lektoriai tikina, kad moterys iš prigimties linkusios siekti harmonijos ir santaikos, o konkuruoti pradedame tik mėgdžiodamos vyrus. Netrūksta ir teigiančiųjų, kad moterų solidarumas tėra purslai vandens paviršiuje, nes iš tikrųjų jos varžosi dėl visko – geresnio vyro, dailesnės suknelės ar plonesnės talijos. Denverio verslo koledžo psichologė Stefanie Johnson atliko tyrimą – 60 savanorių parodė 200 moterų nuotraukas. Ji pastebėjo, kad dailioji lytis kur kas dažniau nei vyrai atmesdavo gražių moterų kandidatūras kaip netinkamas.

Baimė atvirai kalbėtis apie tai, kas nepatinka, neretai sukuria plastikinių šypsenų kultūrą. Labai svarbu rasti drąsos susėsti ir atvirai pakalbėti apie tai, kas erzina.

„Daugiau kiaulysčių patyriau iš vadinamųjų draugių. Todėl jų neturiu, o vyrus gerbiu“, – yra pripažinusi aktorė Eglė Gabrėnaitė. „Mane glumina, kad moteris politikes kitos moterys vertina blogiau nei vyrai“, – teigė ekonomistė Ingrida Šimonytė. „Gaila, bet moterys dažniausiai yra labai kritiškos karjeros laiptais kopiančioms savo lyties atstovėms. Nežinau, kodėl taip yra. Gal bijome konkurencijos, o gal nepasitikime pačios savimi“, – teigė „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė.

T. Lagūnavičius mano, kad konkurencija tarp moterų netgi stipresnė, nes jos varžosi tose pačiose srityse – kuri atrodo gražiau, kurios vaikai labiau išauklėti, santuoka sėkmingesnė. Vyrai taikiai pasidalija zonas – tu neblogai uždirbi, užtat aš geriau žaidžiu krepšinį. Tiesa, psichologas pabrėžia, kad konkurencija būdingesnė atsitiktinėms pažįstamoms ir beveik negalioja, kai draugystė yra aukštesnio lygmens.

„Kad būtum pavadinta geriausia drauge, tenka įveikti daugybę išbandymų, – teigia T. Lagūnavičius. – Bet jei jau pavyko ja tapti, tai dažniausiai – visam gyvenimui. Vyrai dažniau draugus renkasi pagal funkcijas: su vienu eina išgerti alaus, su kitu važiuoja pažvejoti, su trečiu žaidžia krepšinį.“ Nenuostabu, kad iš draugių mes ir tikimės daugiau nei iš vyrų. JAV esančiame Perdju (Purdue) universitete atlikti tyrimai rodo, kad moterys kur kas atlaidesnės nesupratingiems vyrams nei nesupratingoms moterims. Mūsų reiklumas savo lyties atstovėms gali kilti iš to, kad labiau save nuvertiname.

„Jei moteriškame kolektyve dirba vienas vyras, tai moterys jį visą laiką stumia į priekį. Toks vištidės sindromas“, – sakė I. Šimonytė. O. Žvirzdinė teigia gana dažnai susidurianti su situacija, kai moterį reikia paskatinti pretenduoti į aukštesnes pareigas, – mes linkusios laukti, kol būsime pastebėtos. Tad ambicingos ir drąsiai karjeros laiptais kopiančios kolegės, net jei tai daro sąžiningai, kitoms moterims atrodo kaip kito lizdo paukščiai, neva nežinai, ko iš tokios tikėtis. Laimė, pasak O. Žvirzdinės, kalbų apie per lovą ir pažintis daromą karjerą šiais laikais beveik nepasitaiko.

Jautriau į konkurentes reaguojame, kai tai susiję su meilės santykiais. Nesunku pastebėti, kaip vakarėlyje pasirodžius vienišai dailiai moteriai, dauguma likusių prispaudžia prie šono savo vyrus ir pradeda telktis nebyliai kovai su ja. Jei vyras susiranda meilužę, neretai taip pat laidome kritikos strėles ne į lovelasą vyrelį, o į bjaurybę šeimų griovėją, svetimų vyrų viliotoją.

D. Jankauskienė mano, kad taip elgiamės dėl kelių priežasčių: „Moterys empatiškesnės, linkusios susitapatinti su auka, tad visada labiau gailisi paliktosios. Šiai irgi patogiau permesti kaltę varžovei – atėjo, išsivedė, sugriovė... Jei pradėtų kaltinti vyrą, turėtų prisiimti ir asmeninę atsakomybę, juk santykiai yra dviejų žmonių reikalas. Solidarumas taip pat padeda užsitikrinti tam tikrą saugumą, juk jei visos bus solidarios, nebus kam vyrų vilioti. Nusiperkame garantijas, prisimerkiame nuo tiesos ir prarandame galimybę objektyviai pažiūrėti, kas ir kodėl įvyko. Tai nepadeda spręsti problemų, tik nukiša jas giliau.“

A. Krikščionaitienė įsitikinusi, kad moterų tarpusavio konkurencija labiau užslėpta nei vyrų, bet mes, net ir konkuruodamos dėl vienų dalykų, mokame palaikyti viena kitą dėl kitų. Išties – nors neprivalome būti solidarios vien todėl, kad esame moterys, atsisakyti tarpusavio bendravimo su savo lyties atstovėmis neturėtume.

„Jei užsidarai tik šeimos rate, prarandi santykių įvairovę. Kaip mes nesuprantam iki galo vyrų, taip ir jie negali suprasti mūsų, – sako D. Jankauskienė. – Toks bendravimas praplečia mūsų gyvenimo patirtį, moko pažinti kitus žmones ir save. Socialiniai ryšiai suteikia saugumo. Pavojinga remtis tik į šeimą, nes šiai subyrėjus lieki visai viena.“

Jei moteris sako visiškai neturinti draugių ir nepasitikinti kitomis savo lyties atstovėmis, tai gali rodyti, kad ji turi psichologinių problemų. „Moterų konkurencijos užuomazgos atsiranda ankstyvoje vaikystėje, kai, išgyvendama Edipo kompleksą, mergaitė ima konkuruoti su motina dėl tėvo meilės. Tuo laikotarpiu mama turi išlikti išmintinga ir aiškiai nubrėžti ribas neleisdama dukrai tapti vienintele savo tėvelio princese, bet kartu išsaugoti ir jos bundantį moteriškumą nežemindama ir nesiekdama sutriuškinti savo mažosios konkurentės, – teigia D. Jankauskienė. – Jei mamai nepavyksta, jos dukra gali siekti varžytis su kitomis moterimis ir suaugusi.“

Šiaip ar taip, moteris moteriai yra tarsi veidrodis. Jei jame matome vien konkurentes ir varžoves, gal pačios nemokame draugauti? Ne veltui amerikiečių poetas ir filosofas Ralphas Waldo Emersonas teigė: „Vienintelis būdas turėti draugą – pirmiausia pačiam juo būti.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis