Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė
Kodėl bendrauti su sutuoktinio mama neretai sunku? Tai kartų konfliktas ar kova dėl vieno, abiem moterims labai brangaus vyro dėmesio? O gal priežastis - pasąmonėje užprogramuota karta karton perduodama patirtis? Juk anytai įtikti sunku, nes ji mano, kad marti yra neverta sūnelio, nesugeba juo rūpintis.
Neretai ir su savo mama bendrauti būna sunku - ne tik su anyta. Gal ne tiek svarbu, kas mums yra ta moteris, kiek tai, kokia ji, kaip asmenybė: konkuruojanti, vadovaujanti ar, priešingai, paslaugi, šilta, atjaučianti. O gal nuo visko nusišalinanti? Kiek anytų, tiek gali būti santykių su marčia variantų. Todėl į šį klausimą atsakyti konkrečiai ir vienareikšmiškai neįmanoma.
Jeigu anyta linkusi konkuruoti, siekti pranašumo, su marčia kovos, nes sieks įrodyti sūnui, kad yra geresnė ir sriubą verda skanesnę. Jeigu anyta visą savo gyvenimą ir asmeninę laimę paaukojo sūnui, natūralu, kad tikėsis iš jo ko nors panašaus ir pyks to nesulaukusi. Jai neįtiks jokia marti, nes jeigu įtiktų, reikėtų prisipažinti, kad pralaimėjo, arba atsitraukti ir gyventi savo gyvenimą, kuriame - tuštuma. Todėl anyta ir kišasi į suaugusių vaikų reikalus, nors jie ir neprašo. Jeigu jaučiasi reikalinga - vadinasi, dar yra dėl ko gyventi. Leisti anytai pasijusti svarbiai, leisti būti reikalingai - vadinasi, šiek tiek ją nuraminti. Tačiau čia kyla klausimas: kaip tai padaryti neaukojant savo pačios gyvenimo? Nustatykite savo taisykles ir ribas, pavyzdžiui, kad anyta į svečius gali ateiti tik iš anksto paskambinusi arba sutartą savaitės dieną ir pan. Kad nesijaustumėte auka, bendraukite su anyta, bet ir sau, ir jai patogiu laiku. Ir tik tiek, kiek jūs abi to norite.
Kai šeima gyvena atskirai nuo tėvų, santykiai dažnai būna geresni, nei vienoje virtuvėje besisukant dviem moterims. Ar reaguoti į nuolatinius anytos pamokymus? Nuolankiai vykdyti (juk tai jos teritorija, tai ji šiuose namuose yra šeimininkė) ar praleisti pro ausis? Padėkoti už pastabą, bet daryti savaip?
Gyvenant kartu sunku išlikti tolerantiškai, ypač jei prisikaupė daug nuoskaudų. Galima ir toliau savo pykčiu „maitinti" anytą (ir taip tapti priklausoma nuo jos pastabų) arba pasistengti iš šių santykių ko nors išmokti. Pavyzdžiui, tvirtumo laikantis savo nuomonės, vidinės ramybės nuolat kartojant tarsi radijui: „Aš apie tai pagalvosiu", „Jūsų nuomonę išgirdau", „Ačiū jums už rūpestį" ar kitą jums patrauklią frazę, kuri anytai parodytų, kad ją išgirdote, bet pripažįstate teisę turėti savo asmeninę nuomonę. Šios galite net nesakyti (išsakydama nuomonę nenorinčiai jus išgirsti anytai kartais tik suteikiate progą jūsų požiūrį kritikuoti). Kartais būna labai sunku nesiginčyti, tačiau tai sutaupo labai daug mūsų vidinės energijos, kurią išeikvotume įrodinėdami tiesas, kurių tas žmogus nenori nė girdėti.
O anytą paprasčiausiai nutildžius arba jums pačiai tylomis kenčiant nebus gerai. Pyktis, kaltinimas ir neatleidimas jus dar ilgai vargins, namuose gadins santykius, o vėliau greičiausiai palies jūsų santykius su vyru ir vaikais.
Atrodo, gimus vaikui anytos priešiškumas turėtų išblėsti. Tačiau anyta kovoja dar įnirtingiau. Kodėl? Gal jai atrodo, kad marti nemoka auginti vaikaičio, vargšelį marina badu? Bet kiekviena mama nori savo vaiką auklėti taip, kaip geriau atrodo jai, o ne anytai... Kaip išlaviruoti?
Nuoširdžiai padėkoti už rūpestį ir paprašyti leisti jums pačiai auginti savo vaiką. Labai svarbu, kaip jaučiatės jūs. Jeigu abejojate savimi kaip motina, kartais kaltinate ar graužiate save, tuomet anytos pastabos durs į vietą, kurią jau skauda. Tuomet jums galbūt padėtų tokia mintis: „Kiek prisivirsiu košės, tiek ir išsrėbsiu." Anyta ar kitas žmogus, kuris pyksta ir ginčijasi, dažniausiai jaučiasi neišgirstas bei nesuprastas. Neprivalote su viskuo, ką jums įrodinėja ar nurodinėja, sutikti, tačiau saugodama save ir savo šeimą nuo barnių galite parodyti, kad anytą išgirdote ir galbūt net supratote, ką jums sako. Ir tiek. Turite teisę nieko neįrodinėti, nesiteisinti ir likti prie savo nuomonės, nors anytos yra kitokia.
Kaip reaguoti, jei anyta aprėkia vaikui girdint?
Geriausiu pavyzdžiu vaikui galite būti jūs - ta, kuri ne veliasi į konfliktą, bet jį valdo. Tada vaikas mokysis iš jūsų nuo pat mažų dienų. Nukreipkite dėmesį nuo savęs į anytą užduodama klausimus apie ją pačią, pavyzdžiui, „Ar jūs pykstate?", „Ar jūs norite daugiau tvarkos mūsų namuose?" Leiskite išsikalbėti. O vaikui galite paaiškinti, kad močiutei, matyt, labai sunku, kažkas skaudina jai širdį, todėl ir šaukia. Žmogus rėkia, pyksta ne iš stiprumo, bet iš silpnumo, vidinės kančios, skausmo. Mes esame tik žmonės ir susivaldyti dažnai būna per sunku. Tuomet supykstame, nes skauda ir mums, o tada ir kertame atgal, kad apsigintume ir mūsų daugiau neskaudintų. Tačiau būna emociškai lengvesnių aplinkybių, kai paprasčiau keisti savo elgesį, patiems išmokti valdyti konfliktus ir to išmokyti mus stebinčius vaikus.
Kodėl anyta ypač nepalankiai sutinka moterį, kuri augina „mergautinį" arba iš pirmos santuokos vaiką ? Kaip elgtis, jei anyta demonstratyviai ignoruoja vaiką arba susilaukusi tikro vaikaičio bendrauja, žaidžia tik su juo?
Sunku pasakyti, kodėl konkreti anyta nepalankiai žiūri į sūnaus moterį, kuri ateina į jų šeimą jau su vaiku. Galbūt veikia iš seniau mūsų visuomenės stereotipus suformavusios nuostatos, o gal tai jos pačios nuomonė. O gal ir viena, ir kita. Dažniausiai motina nori savo vaikui visko, kas yra geriausia, ir gali būti, kad išsiskyrusi moteris su vaiku nėra tas geriausias variantas, kurį motina įsivaizdavo. Sūnus ją nuvylė. Tačiau negi pyksi ant savo vaiko? Paprasčiau pykti ant nepageidautinos marčios ar jos vaiko. O vaikui galima paaiškinti, kad tai ne jo močiutė, o brolio ar sesės. Pokalbiai su anyta apie tai, kaip vaikas jaučiasi jos ignoruojamas, naudos neduos, tačiau, manau, vis tiek verta pasikalbėti. Ne apie tai, kokia yra anyta, o apie tai, kaip jaučiatės jūs ir jūsų vaikas. Taip lengviau išvengti kaltinimų.
Ar įsiplieskus konfliktui ieškoti sutuoktinio užtarimo? O jeigu jis nenorės kištis į „bobiškus" reikalus arba bus savo mamytės pusėje? O gal susikrauti daiktus, pasiimti vaiką ir išeiti?
Įtraukti vyrą į „mūšį" - vadinasi, pastatyti jį į nepavydėtiną padėtį. Jis turės pasirinkti vieną iš dviejų brangiausių moterų, kad ir kokios netobulos būtų. Už tokią šeimos padėtį vyras jums greičiausiai nepadėkos ir jūsų santykių tai nesutvirtins, greičiau, priešingai, nuoskaudos jus tik nutolins vieną nuo kito. Todėl savo elgesį ir ribas bendraujant su anyta geriausiai būtų apsibrėžti pačiai. Ir jūs jausitės pati valdanti padėtį, ir vyras bus dėkingas, kad greta jo mamos sugebate jaustis gana patogiai.
Vienas garsus karvedys ir diplomatas yra pasakęs: „Geriausias karas yra tas, kuris neįvyko." Todėl gal išmintingiau pasimokyti diplomatijos, konfliktų valdymo, elgesio ne iš aukos, bet iš išmintingesniojo pozicijos.
Ar teko konsultuoti moteris dėl santykių su anyta?
Taip - ir ne kartą. Sunkiausiai santykius atkurti būna tada, kai nuoskaudų prikaupta labai daug, kai konfliktai įsisenėję, kai įtraukti visi aplinkiniai, o šeima jau ties skyrybų ribos. Tačiau ir tada dar galima ką nors padaryti. O jeigu nesugalvojate ką, nueikite apie tai pasikalbėti pas psichologą ir atraskite savo būdą, tinkamiausią jums pačiai, ir pamatysite, kad padėties be išeities nebūna.
Kaip anytą paversti drauge (arba bent pakančia kaimyne)
* Nustatykite ribas, kad nesijaustumėte auka.
* Leiskite anytai išsisakyti ir išklausykite nesigindama, tiesiog išklausykite ir parodykite, kad išgirdote. Nepamirškite pripažinti sau teisę turėti savo nuomonę, net jeigu anyta jums tokios teisės nepripažįsta.
* Prisiminkite, kad turite teisę nesiteisinti. Net kai girdite visai niekuo nepagrįstą kritiką.
* Pastebėkite anytos pastangas būti reikalinga: padėkokite už rūpestį ar patarimą, bet pasielkite taip, kaip jums atrodo tinkamiausia. Nors kartais įsiklausyti į vyresnio žmogaus patirtį gali būti labai naudinga.
