Laiškas dukrai: ar gerai padariau, paleidusi tave iš motiniško glėbio

Daugybę metų fiksuoju šią dieną ir galiu pasakyti, jog visada būdavo karšta. Net tais metais, kai Lietuvoje būdavo gili žiema ar vėlyvas pavasaris, gegužės 28- oji būdavo vasariška. Pamenu, kad kartais tą dieną būdavo taip karšta, kad atgaivos ieškodavome šaltame Vilkokšnio ežere. Pamenu, kai lakstydavome pievomis basos, pindavome vainikus, ruošdavom šventinius pietus. Viską taip gerai pamenu tik todėl, kad šią dieną yra mano dukros gimtadienis, kurį visada visada švęsdavome lauke.

Populiariausi straipsniai:
- R. Valeikis: aš tikrai galėčiau gyventi žmonos išlaikomas
- Dailiam pilvukui – kalanetikos pratimai
- M. Pliseckają gydę daktarai: net traumuota ji kiekvieną judesį atlikdavo gracingai
- Keturios ryškiausios šių metų interjero tendencijos
- Kulinarinė pamoka - gaminame šaltibarščius (slaptas ingredientas)

Jei nepavykdavo išvažiuoti į kaimą, stalą dengdavome savo verandoje. Net į galvą neateidavo užsakinėti kokių nors žaidimų kambarių ar restoranų – niekas negalėdavo prilygti saulės nutviekstoms dienoms, kada suprasdavom: pagaliau sulaukėm vasaros. Ta proga ir mano įrašas šiandien truputį sentimentalus ir vadinasi jis:

Laiškas dukrai

Mieloji, nesiruošiu dabar čia sentimentaliai vardinti visų tavo pirmų kartų, nes tai kada tu nusišypsojai, kada apsivertei nuo nugaros ant pilvo, kada atsisėdai, kada žengei pirmą žingsnį, pasiprašei ant puoduko ir išmokai sudėti raides į rišlų žodį tau bus įdomu tik tada, kai turėsi savo vaikų. Nesiruošiu pasakoti ir tau nutikusių juokingų, smagių, kvailų ar skaudžių istorijų, nes ką reikės - šiaip ar taip prisiminsime, o kitos lai greičiau užsidengia užmiršties dulkėmis. Žinau, kaip erzina, kai mamos mano turinčios teisę visiems viešai pasakoti juokingus vaikų nutikimus. Prisimeni, kaip močiutė iki šiol nepraleidžia progos papasakoti kaip tavo mama, tai yra aš, sėdėdama lovelėje šūdais sienas ištepliojo. Girdėjau ją turbūt du šimtus kartų ir iki šiol nežinau, kaip man dera elgtis, kai visi iš to juokiasi. Nejaučiu nei ypatingos gėdos, nei džiaugsmo dėl to ką prieš daugybę metų iškrėčiau. Ir apskritai, kartais net pagalvoju, ar iš tiesų tai nutiko man. Nes greičiausiai tai nutiko močiutei..

Mamoms dažnai atrodo, kad visos tos istorijos priklauso labiau joms, o ne vaikams. Nes vaikai tam tikru momentu tampa pačia didžiausia jų gyvenimo dalimi, jie jas užpildo, paverčia jų gyvenimą pilnaverčiu, nustumia į šoną visas mintis apie jų pačių gyvenimą. Gimdymas dar ne viskas. Tu išstumi vaiką į gyvenimą, bet dar ilgai negali jo paleisti. Tu to mokiniesi kasdien. Pirma paleidi jo ranką, kai jis išmoksta atsistoti, paskui traukiesi, skaičiuodamas pirmuosius jo žingsnelius, paskui, jau atsitraukęs, stebi kaip jis žaidžia smėlio dėžėje, pradedi palikti pas močiutę, darželyje, draugų gimtadieniuose, nuvedi ir palieki mokykloje, išleidi į stovyklą, pas draugę su nakvyne, išleidi į kelionę po Europą, į gimtadienį sodyboje. Tu juk nežinai kaip mamos nerimauja visa tai darydamos. Vienos mamos, kurios labiau rūpinasi savo nervais, apipančioja vaikus draudimais ir mano, kad geriau tegu vaikai būna nelaimingi, bet saugūs. Kitos mamos užsimerkia ir besąlygiškai pasitiki vaiku, nors man kartais atrodo, kad jos tiesiog kiša galvą į smėlį, kad tik nereiktų galvoti apie tykančias grėsmes. Aš save priskirčiau prie tų, kurios kaskart turėjo skaudžiai peržengti tą draudimo/leidimo ribą, bet naktimis rauda į pagalves iš baimės, nors ir supranta, kad negali savo vaikų apsaugoti nuo paties gyvenimo. Pasaulis toks didelis ir baugus, o mano vaikas toks nepatyręs ir trapus.

Bet dabar aš žiūriu į tave ir suprantu, kad tai aš trapi, o ne tu. Mane varžo baimės, stereotipai, kadaise girdėtos istorijos ir neįgyvendintos svajonės. Be to, mano kartos žmonės dažnai bijo nuvilti kitų lūkesčius ir vis svarsto ką apie juos pasakys kiti. O tu drąsi. Tau pasaulis pilnas gėrio ir įdomybių, puikių žmonių ir galimybių. Ir tu teisi. Pasaulyje visko pilna ir mes kiekvienas galime pasirinkti kurią gyvenimo pusę matyti ir kurią ignoruoti. Priklauso nuo požiūrio. “Keep on sunny side of life” - dainuodavau mokykloje su country muzikos ansambliu, bet ne visada to laikiausi. Jei matysi tik šviesius dalykus, mažiau galvosi apie blogus. Ir jie nenutiks. Nes sakoma, apie ką daug galvoji, tas ir išsipildo.

Bet šiandien labiausiai noriu pasakyti, kad visus tuos metus mokiausi paleisti tave. Ir dažnai ašarą nubraukdavau pamačius kokį nors tavo pasiekimą. Tavo piešinys, tavo dainelė, tavo pirmąkart apsivilkta uniforma, rugsėjo pirmosios gėlės, gimtadienio tortai, abitūros egzaminai – viskas man primindavo, kad tu atėjai į šį pasaulį savarankiškai ir nei trupučio nepriklausai man. Aš buvau tik įrankis, tik indas, kuriame tu teliuskavai pirmuosius savo gyvenimo mėnesius, buvau tavo auklė, mokytoja, virėja, vairuotoja, kelionių vadovė, žaidimų draugė, kartais - pikta kambariokė ir prižiūrėtoja. Bet mes visada buvom visiškai skirtingi žmonės, atėję į šį pasaulį kiekvienas su savo misija, su savo tikslais ir svajonėmis. Ir gavę nuostabią progą susipažint ir pagyventi kurį laiką kartu.

Per tuos metus, kol tu užaugai, keičiausi ir aš. Tu gimei, aš dar pati buvau niekas, dar pustuštis indas, siurbiantis iš pasaulio visokeriopą informaciją ir besistengiantis tapti kažkuo. Juk buvau jaunesnė, nei tu dabar. Turėjau staiga tapti moterimi, motina, išmokti prisiimti atsakomybę, klausytis savo instinktų, prieštarauti pasauliui, apginti tave nuo tikrų ir įsivaizduojamų grėsmių, parodyti tau pasaulio grožį, atrasti kelionių džiaugsmą, o kartais paaiškinti tai, ko pati dar nežinojau.

Dar mėnuo, ir tu laikysi diplomą rankose. Ką aš tau galiu pasakyti ta proga? Kad be proto tavimi didžiuojuosi. Kad besąlygiškai pasitikiu. Kad man džiugu, kai matau sritis, kur tu pranašesnė už mane. Kad man nebereikia nerimauti, nes tavo intuicija jau diktuoja protingesnius sprendimus nei manoji. Kad džiaugiuosi, jog sugebėjau tave laiku paleisti iš motiniško glėbio, užtat dabar galiu džiaugtis tavo draugišku petimi. Kad tu žinotum kaip man gera, kai galiu su tavim eiti matuotis suknelių į parduotuves, išgerti kartu alaus, apkalbėti praeinančius vyriškius, nueiti į koncertą, o kartais aptarti tavo ir mano draugų problemas. Ir nesupykstu net tada, kai kartu išėjus į vakarėlį pirmam prie mūsų prisėdusiam normaliam bičui tu sakai – “this is my mom”. Jo akys didelės, jis išsigąsta lyg pamatęs savo mamą, paskubom gesina cigaretę ir persėda prie kito staliuko. Pameni, kaip juokėmės tada?

Nesuprasiu, kai kitos mamos sako dukroms, kad turit mūsų klausytis, nes neva mūsų daug didesnė patirtis. Sakykite, kam dabar reikalinga ta mūsų ir mūsų mamų patirtis kaip išgyventi baisaus socializmo sąlygomis, kaip susiveikti batus, kaip pasisiūti drabužį iš senos mamos suknelės, kaip užsiauginti gausesnį braškių derlių ir kaip primarinuoti grybų visai žiemai. Dabar jūs susiduriate su visai kitomis problemomis ir negalima teigti, kad jos mažiau svarbios. Taip, jūs visko daugiau turite, bet turėjimas jau nebėra vertybė. Jūs gyvenate laisvoje šalyje, Europa tapo ranka pasiekiama, bet jus kankina tos pačios egzistencinės problemos – kas aš, kodėl aš, su kuo aš. Jokia, net pati geriausia mama nepadės atsakyti į šiuos klausimus. Atsakymų turi ieškotis pati.

Todėl viskas, ką galiu palinkėti – visada klausykis savo širdies. Ne mamos, ne vyro, ne viršininko, ne draugės, ne uošvienės, ne bendradarbių, ne minios, ne laikraščių, o tik savo širdies balso. Jis tikrai tave nuves teisinga kryptimi. Viskas, ką aš galiu padaryti – tai palaiminti tą kelią, kuriuo eiti tau liepia tavo širdis. Net ir tuo atveju, jei manoji baimė bandys sakyti, kad tai galbūt klystkelis...

berlynodienorastis.blogspot.de

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis