Kodėl sulaukiame netaktiškų klausimų ir kaip į juos reaguoti?

Patarimų, kaip užčiaupti netaktišką pašnekovą, netrūksta, bet iš tiesų, pasak psichologo M. Labkovskio, pradėti reikėtų nuo savęs.

„Sakykite, psichologe, ką daryti su žmonėmis, kurie nuolat užduoda netaktiškus klausimus? Pasiųsti juos kuo toliau, atsakyti ką nors šiurkščiai ar išvis ignoruoti?“ – ryžtingai paklausė į paskaitą-seminarą su garsiu psichologu Michailu Labkovskiu atėjusi moteris. Charizmatiškasis psichologas, į Lietuvą iš Rusijos atvykęs įmonės „YKD Events“ kvietimu, kalba pilnutėlėje salėje ir iš karto supranti kodėl – jis garsėja nestereotipiniu požiūriu į daugumą situacijų.

„O kokius klausimus Jūs vadinate netaktiškais?“ – tikslinasi jis. „Na, jei, tarkim, klausia, ar aš su tuo vyriškiu susitikinėju...“ – kiek sutrinka moteris. „O kuo jums šitas klausimas atrodo netaktiškas? Ar jums gėda dėl to, kad su juo susitikinėjate?“ – toliau tikslinasi psichologas. „Na, ne...“ – atsako moteris. „Tai kodėl tuomet negalite pasakyti, kad susitikinėjate?“ – stebisi M. Labkovskis. „O koks jų reikalas!“ – pykteli moteris.

Išties netaktiškų klausimų uždavinėtojai vadinami visaip – ir energiniais vampyrais, ir neišauklėtais storžieviais, ir įkyruoliais, bet retai kada analizuojame, kodėl vieni klausimai mums atrodo netaktiški, o kiti – taktiški? Kodėl į tą patį klausimą vieni žmonės atsako visiškai ramiai, o kiti, jį išgirdę, įsižeidžia. Pasak M. Labkovskio, visai nebūtina gilintis, ko žmogus siekia, užduodamas tam tikrą klausimą. Dažniausiai tai nebūna nei noras pakenkti, nei įžeisti, tiesiog paprastas žmogiškas smalsumas, bandymas užmegzti pokalbį ar nuoširdus domėjimasis jumis ir jūsų gyvenimu.

Kur kas labiau vertėtų pasidomėti, kodėl jus tokie klausimai erzina. „Kuo daugiau klausimų jums atrodo netaktiški, tuo daugiau kompleksų turite, – sako jis. – Nes kas yra netaktiškas klausimas? Tai toks, kuris jums pataiko į skaudžią vietą. Tad pirmiausiai paklauskite savęs, kodėl tą vietą jums skauda.“

Etiketo specialistai žarsto patarimus, ko geriau žmonių neklausti. Amžius, svoris, tautybė, kilmė, seksualinė orientacija, politinės ir religinės pažiūros, šeiminė padėtis – o varge, negi išties telieka kalbėtis apie orą?! Deja, netaktiški gali tapti net patys nekalčiausi klausimai. Tarkim, kolegės pasiteirausite, kelintoje klasėje mokosi jos vaikas, ir galite ją ne juokais įžeisti, jei paaiškės, kad vaikas kartoja kursą. Klausimas, kaip laikosi antroji pusė, normalus atrodys tai, kuri gyvena laimingą santuokinį gyvenimą, ir visai netaktiškas – tai, kuri neseniai išsiskyrė. Klausimas, ar neplanuojate vaikų, normalus atrodys moteriai, kuri motinystę atidėlioja dėl karjeros, ir galbūt netaktiškas tai, kuri turi nevaisingumo problemų.

Turbūt pastebėjote, kad yra žmonių, kuriems beveik visi klausimai atrodo netaktiški – nesvarbu, apie ką klaustumėte – jo profesiją, šeiminę padėtį, vaikus ar pinigus. Nes kur dursi – ten skauda. Bendraudamas su tokiu žmogumi, jautiesi lyg vaikščiotum po minų lauką. O yra tokių, kurie išvis nesupranta sąvokos „nepatogūs klausimai“ ir į visus juos atsakinėja atvirai. Nes jie nesigėdi nei savo amžiaus, nei svorio, nei šeiminės padėties, nei profesijos.

„Kuo mažiau turite ką slėpti, tuo mažiau pažeidžiamas ir labiau savimi pasitikintis tampate, – teigia psichologas M.Labkovskis. – Kartą žiūrėjau interviu su vienu populiariu dainininku. Žurnalistas jo paklausė: „Žiūriu, jūsų dantys nauji“. Jis atsakė, kad taip ir yra. Pasakė ir tai, kur juos padarė, kiek mokėjo. Žurnalistas bandė toliau provokuoti: „O jūs nebijote, kad tuos dantis kas nors išmuš?“ jis ramiai atsako, kad yra juos apsidraudęs. Į visus klausimus dainininkas atsakinėjo taip atvirai, kad negalėjai juo nesižavėti ir jo negerbti. Toks elgesys – savo vertę žinančios ir nepriklausomos asmenybės požymis.“

Pasak Michailo Labkovskio, skausmingas tam tikras širdies vietas paprastai padaro du jausmai – gėda arba kaltė. „Kaltės jausmas gimsta iš nemeilės sau. Jis rodo, kad laikote save blogu žmogumi. Gėda yra baimė, kad kiti tave palaikys blogu žmogumi“, – teigia jis. Kuo labiau žmogus priklauso nuo kitų nuomonės, tuo dažniau išgyvena gėdos jausmą. Vienas, atėjęs į darbą išvirkščiu megztiniu, degs iš gėdos, o kitas smagiai pasijuoks, persirengs ir dar kitiems papasakos, kas jam šiandien nutiko. Išvengti gėdos galime tik keldami savivertę ir didindami pasitikėjimą savimi. Ir, beje, atvirai atsakinėti į visus nepatogius klausimus – vienas iš būdų tai padaryti.

Kiek sunkiau su kaltės jausmu. Jo priežastys yra gilesnės. Vis dėlto ir jo kamuojamiems M. Labkovskis pasiūlo priešnuodį. „Būna, kad padarome kažką, dėl ko vėliau gailimės. Neverta dėl to savęs ėsti, nieko gero tai neduos. Tiesiog pasakykite sau, kad tuomet, kai taip elgėtės, buvote kitas žmogus. Jūs darėte tai, kas tą akimirką jums atrodė teisinga, todėl neturėtumėte savęs smerkti. Dabar esate kitoks, ir vienintelis dalykas, kuo galite savo kaltę išpirkti – daugiau nebesielgti taip, kaip elgėtės anuomet.“ Būtent taip ir atsakykite tiems, kurie uždavinės nepatogius klausimus apie jūsų praeitį. „Taip, anuomet aš tikrai padariau tai, bet dabar dėl to gailiuosi ir stengiuosi to nekartoti.“ Kartą taip atsakęs, būsite ramus, kad daugiau to paties klausimo neišgirsite.

Aišku, jei į nepatogų klausimą vis dėlto nesinori atsakyti atvirai, galima taip ir pranešti: „Į šį klausimą nenorėčiau atsakyti“. Svarbiausia – nemeluoti ir nepykti. Kiekvienas žmogus turi teisę klausti to, kas jam įdomu. O jūs turite teisę atsakyti atvirai arba neatsakyti visai.
Ir pabaigai mažutis testas – paklauskite savęs, kokie klausimai jums atrodo netaktiški ir pabandykite patys sau atvirai atsakyti, kodėl.

Išsamų interviu su psichologu Michailu Labkovskiu skaitykite balandžio mėnesio žurnale „Moteris“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis