– Pažaislio vienuolynas – baroko architektūros šedevras, žvelgiant muzikos perspektyva, jį galima artinti, lyginti su Johanno Sebastiano Bacho kūryba, kuri, kaip žinome, Jums labai svarbi, kaip, ko gero, visiems muzikantams, paklūstanti ir prabylanti akordeono balsais. Martynai, pasidalinkite savąja Pažaislio vienuolyno išorinių ir vidinių erdvių pajauta. Bendrąja ir pačia asmeniškiausia prasme, ką Jums reiškia, kaip muzikantui teikia, kiek ir kaip, jeigu taip, veikia, papildomai įprasmina muzikavimo patirtis pačios koncerto vietos sakralumas?
– Išties apima nuostaba suvokus, kad Pažaislio vienuolynas yra netgi senesnis nei Johannas Sebastianas Bachas. Tada iš naujo apsvarstai Lietuvos kultūros svorį ir reikšmę to meto Europos kontekste. Atvirai pasakysiu: Bacho muzikos aš bijau. Ji neatspari abejonėms, dar neatsparesnė minties klajonėms. Ir nors ji tokia absorbuojanti ir be išlygų įtrauki, kaip ir bet kuriai muzikai, jai reikalinga laisvė, veržlumas, neretai grakštumas ir lengvumas. Suderinti tokius antipodus, bent jau man, yra didžiausias iššūkis. Kur toje skalėje atsiduria sakralumo momentas – nežinau. Tiesą pasakius, jei tai yra Bacho instrumentinė muzika, dažniausiai aš net nepagalvoju apie religinius aspektus. Bet, žinoma, jo muzika įprastai neatsiranda programoje atsitiktinai. Nors pilna programų, kurios pozicionuojamos apibendrinant „nuo Bacho iki…“.
Tai byloja ne tik gana banalų požiūrį, o gal net kūrybinį aplaidumą, kuriant muzikines programas, bet, reikia pripažinti, ir apie Bacho muzikos universalumą, nepaisant jos sakralinio prado. Manau, panašiai yra ir su Pažaislio vienuolynu ar bet kokia kita sakraline vieta. Man neretai tenka groti bažnyčiose ir, mano nuomone, jei jau čia vyksta koncertas, tai po šiuo stogu telpa ne tik Dievo namai, bet ir pasaulietinis žmogus bei jo kuriamas turinys, kuris neišvengiamai peržengs sakralumo ribą. Todėl pirmiausia man asmeniškai yra svarbus plataus konteksto suvokimas tokiose koncertų lokacijose. Manau, kad Pažaislio vienuolyno aplinkoje sutelpa ir istorija, ir sakralumas bei pagarba religinei tradicijai, ir žmogus bei jo pasaulio įvairialypis turinys.
– Prakalbus apie baroką, apie J. S. Bachą, kurio šiais metais 340-osios gimimo ir 275-osios mirties metinės, prisimintina Jūsų mintis dokumentiniame filme „Dešimt tūkstančių detalių“ (2023), jog J. S. Bacho muzikos nesinori, netgi tam tikra prasme neteisinga groti pernelyg rimtai, priešingai, ją galima atlikti, kad ir aukštyn kojom. Kaip žinome, esate parengęs daugybę klasikos kūrinių aranžuočių, pritaikęs savajam instrumentui. Pirmiausia prašyčiau pasidalinti, kas Jums, XXI amžiaus muzikantui-instrumentalistui, yra J. S. Bachas, visas jo kūrybos palikimas, mūsų paveldas. Jūsų žodžiais, ką ir kaip tai suteikia, kam įpareigoja šių laikų muzikos kūrėjus ir atlikėjus?
– Tai, jog aš teigiu, kad Bacho muziką norisi groti aukštyn kojom ir ne pernelyg rimtai yra savotiška psichologinė atlikėjo terapija sau pačiam. Kadangi mano pasąmonėje per kurį laiką yra susiformavusi tam tikra baimė atlikti šią muziką, aš stengiuosi visa tai apversti ir palengvinti savo kontaktą, pašalinti tą nereikalingą trintį su Bacho muzika. Matyt, taip nutiko dėl to, kad jo muzika yra taip išaukštinama. Tačiau, žinoma, ji yra geniali ir neatspari jokiai „šiukšlei“ ant klaviatūros. Todėl, atsakydamas į antrąją dalį klausimo, pasakysiu labai trumpai: tokia geniali muzika pati padiktuoja, kas yra teisinga, o kas – ne šiuolaikiniame jos atlikime ir interpretavime. Asmeniškai aš vengčiau dogmatinių, sustabarėjusių ir nepaslankių, nekūrybiškų interpretacijų, kurios pridengiamos labai abstrakčiu skydu „taip reikia groti Bacho muziką“... Dar blogiau, pavyzdžiui, kartą teko susidurti su studente, kuriai atrodė, jog Bacho muziką reikia groti „Bacho štrichu“. Deja, visa tai tebėra gaju institucijose, kuriose mokoma muzikos…
Realybė yra nuožmi: jei yra paklausa, yra ir pasiūla. Išsilavinęs ir stilių jaučiantis žmogus visada supras, kad egzistuoja skirtingos interpretacijos ir kad jų rėžės gali būti plačios, kartais oponuojančios. Svarbiausia toks žmogus supras, kad šių dienų pasaulyje yra neišvengiama pasirinkimų galybė, kurioje ir gimsta išskirtiniai, žavintys ir prikaustantys kūrybiniai sprendimai. Ne visi jie veda istoriškai pagrįstu keliu, ne visi jie bus autentiški, ne visi bus visuotinai priimtini. Svarbiausia suprasti – visi jie bus.
– Martynai, apibūdinkite aranžavimo praktiką. Kas Jūs santykyje su kūrinio originalo autoriumi ir pačiu veikalu – daugiau mažiau lygus bendraautoris-bendrakūrėjis ar interpretatorius, pateikiantis savąją transkripciją?
– Pritaikant kūrinį akordeonui, labai daug priklauso nuo paties kūrinio originalo. Todėl labai svarbu kūrinius rinktis atsakingai, suvokiant realias galimybes. Grįžtant prie Bacho muzikos – jokio aranžavimo čia nėra, tik minimalūs, kartkartėmis reikalingi, transkribavimo niuansai, suteikiantys ne tik realistiškumo atliekant kūrinį instrumentu, kuriam jis nebuvo parašytas, bet ir pateisinantys muzikinį sumanymą bei suteikiantys savaime malonią patirtį klausančiam.
Mano repertuare yra ir kiek drąsesnių prisilietimų prie kūrinių, kuriuos paverčiu akordeoniškais. Pavyzdžiui, Gustavo Mahlerio Penktos simfonijos „Adagietto“. Plati ir banguojanti styginių instrumentų lėto ir giliai jausmingo tempo paklotė persikelia į dvi aerofoninio instrumentų klaviatūras, kurias jungia didelis oro maišas, vadinamas dumplėmis. Išties gerokai didesnis iššūkis, idant toks kūrinys suskambėtų akordeono garsais. Jį įgyvendinęs jautiesi beveik lygiavertis kūrėjas originalo autoriui. Tačiau tai tik trumpas momentas. Vis tik autoriaus padiktuotas turinys, kryptis, harmoninė tekstūra, ritminiai piešiniai ir instrumentuotė visados išliks fundamentu priežastimi, o aranžuotojo-interpretatoriaus kūrybinis indėlis viso labo atliepia fundamentą arba, kitaip sakant, yra pasekmė.
– Koncerte skambės Georgeʼo Gershwino „Žydroji rapsodija“ (orig. Rhapsody in Blue), kuriai šiemet – 101-eri. Pasirinkimas aranžuoti kūrinį suponuoja asmeninę simpatiją, aktualumą ir svarbą, tad pasidalinkite savąja G. Gershwino „Žydrosios rapsodijos“ pajauta ir suvokimu, dargi žinant, kokia išskirtinė jos sukūrimo istorija...
– Pirmiausia mane sužavėjo šio kūrinio stilistika. Nesu džiazmenas, tačiau pramoginio pobūdžio muzika klasikinėje scenoje man visada buvo artima. Juolab, kad XX a. vidurio akordeono repertuare dominuoja Italijos amerikiečių kurta žaisminga, virtuoziška pramoginio žanro šokių muzika – nuo boogie, dixie, charlestone iki prancūziško ar latino stiliaus...
Gershwino kūryba ne tik neiškrenta istorinės dėlionės mozaikoje, tačiau savuoju stiliumi atliepia akordeono praeities nostalgiją. Tad ne tik stiliaus, bet ir garso prasme jo muzika yra artima akordeonui. O žvelgiant kiek plačiau, žinant Gershwino šeimos litvakišką kilmę – George’o tėvų pirmąjį susitikimą Vilniuje ir čia suliepsnojusią jų meilę, – man pasirodė daugiau nei aktualu aranžuoti akordeonui tokį kūrinį, užimantį svarbią vietą visoje žydų kultūroje. Visais šiais pjūviais žvelgiant į mano pasirinkimą, beliko tik paskaičiuoti, kad 2024-aisiais kūriniui sukako 100 metų, ir neliko jokių abejonių, ar imtis jį aranžuoti. Tai buvo tikrai labai sėkmingas žingsnis, atvedęs į kūrybinį bendradarbiavimą scenoje su didžiais orkestrais ir dirigentais.
– Ką Jums, kaip instrumentalistui, muzikantui, taip pat ir muzikos kūrėjui bei pedagogui, teikia aranžavimo praktika? Kurias patirtis išskirtumėte, kaip sudėtingiausias, todėl labiausiai įsiminusias, giliausią pėdsaką Jumyse palikusias?
– Žingsniai čia labai aiškūs ir paprasti. Pirma – kūrinys turi labai patikti. Antra – kūrinys turi turėti realistišką perspektyvą suskambėti akordeono garsais. Trečia – nė vieno kūrinio negalima paversti akordeonistišku ir lygiai taip pat nė vieno kūrinio skambesio nevalia paversti kito instrumentu imitavimu. Būtina surasti aukso viduriuką: pulsuojant akordeono spalvingumu, dinamika ir veržlumu, tačiau gerbiant autorių ir jo kūrinio kontekstualią esmę.
Atsimenu du sudėtingus ir ne visai sėkmingus bandymus aranžuoti. Po koncertinio turo JAV, kur viename koncerte pasirodžiau drauge su pianistu, grojusiu Ludwigo van Beethoveno „Waldstein“ sonatą, kurią taip įsimylėjau, kad vos grįžęs nusprendžiau pradėti aranžuoti akordeonui. Deja, kūrinio tekstūra man nepasidavė. Iki šiol nesu tikras, ar man trūko ryžto ir išmonės, ar tikrai geriau jo neliesti. Šią galimybę pasilieku ateičiai.
Antroji patirtis visai nesena – aranžavau savo paties kūrinį. Tiksliau, rašiau orkestruotę soliniam kūriniui su simfoniniu orkestru. Žinoma, kišo koją ir orkestrinės aranžuotės rašymo stoka, o gal, tiksliau, itin ambicingi sumanymai ir noras paversti kūrinį gigantišku. Tai lėmė, kad Austrijoje įvykusia šio kūrinio premjera nelikau patenkintas ir sėdau taisyti. Po kelių mėnesių Brėmeno muzikos festivalyje skambėjusi antroji versija jau gerokai labiau atliepė mano turimą įsivaizdavimą norimo garso.
Manau, svarbiausia viską matyti, kaip besitęsiantį procesą ir leisti kūriniui kvėpuoti, gyventi savo gyvenimą; žinoma, išlikti kritiškam sau.
– Dokumentinio filmo „Dešimt tūkstančių detalių“ pavadinimas atliepia Jūsų mintį apie akordeoną, kaip instrumentą, būtent ir sudaromą maždaug dešimties tūkstančių detalių, tarsi kiekvienam akordeonininko pirštui tenka po tūkstantį detalių. Todėl norėčiau paklausti, kas Jums šiandien dar vis tebėra iššūkis ir išbandymas, kai, rodos, su akordeonu galite atlikti viską – nuo gryniausios akademinės muzikos klasikos iki savičiausio (post)postmodernaus skambesio kūrinių?
– Meistriškumas muzikoje reikalauja nuolatinio patvirtinimo. Tai ypač trapu, nes muzika yra neatsiejama nuo laiko. Nuo čia ir dabar. Jei tam tikrą dieną, valandą, sekundę viskas vyksta sunkiau ar ne taip, kaip norisi, imi klausti savęs: ar teisinga, kad tave pristato kaip meistrą virtuozą? Todėl man smagiau, kai šių epitetų išvengiu ar bent jau negirdžiu. Tai leidžia labiau atsipalaiduoti ir tiesiog atlikti savo darbą.
Pastarųjų metų kasdienybėje, turiu pripažinti, randasi sunkumų išsikeliant naujų iššūkių. Kiekvienas pasiekimas sukuria pagrindą dar didesniam alkiui, dar didesnei ambicijai. O grodamas tokiu instrumentu, neretai turiu sau priminti, kad neatitrūkčiau nuo realybės užsibrėždamas tuos iššūkius. Pasiekimų, kuriais galiu didžiuotis, nemaža, bet, užuot džiaugęsis, mieliau minu ant nuospaudų: dar ten negrojau; dar su tuo nemuzikavau drauge… Labai lengva panirti į nepasitenkinimo liūną. Man asmeniškai nieko liūdniau nėra už nusikamavusį, nuo savęs paties pavargusį ir inspiraciją praradusį muzikantą.
– 2023-aisiais tapote Londono Karališkosios muzikos akademijos vizituojančiu profesoriumi, kiek ir kokios įtakos suteiktas aukščiausias pedagoginis laipsnis, einamos pareigos, apskritai mokymo-dėstymo praktika turi Jums, instrumentalistui, kasdienėje muzikavimo praktikoje? Kaip Jumyse (su)dera profesorius, dėstytojas ir muzikantas, instrumentalistas?
– Nors, žvelgiant iš šalies į mano praktiką, regėtųsi maža akademiko, tačiau giliai viduje esu daug labiau akademikas nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Tai, jog scenoje būnu daug dažniau nei dėstytojo kabinete, man padeda įnešti tam tikro azarto į neretai užsistovinčius akademinius vandenis. Mane labai įkvepia studentų iš nuostabos išpūstos akys arba mąslus žvilgsnis į tolį, išgirdus vieną ar kitą mano įžvalgą, pastebėjimą, patarimą. Svarbiausia, išbandę tai praktiškai, jie ima taikyti ir savo profesinėje kasdienybėje. Džiugina ne akademinis nuosaikumas ir nuspėjamumas, ko tikrai reikia kasdieniame pedagoginiame darbe, bet ir galimybė įpūsti ugnies ir paskatinti jaunojo muziko interpretacinį proveržį.
Man pasisekė, kad dabartinės mano pareigos tokios ir yra – atskrendi, kartu su studentais paieškai skirtingų perspektyvų ir požiūrio kampų, įkvepi juos muzikavimo džiaugsmu, padrąsini jų ekspresiją, jei reikia paragini atsisakyti perteklinių priemonių ir iškeliauji. Žinau, kasdienybėje visa to būtų kiek mažiau...
– Pažaislio muzikos festivalyje Jūsų koncertas įvyks rugpjūčio 24-ąją – jau visai besibaigiant vasarai, o mūsų pokalbis – vis dar žiemos metu; tad, skambant melodijoms – Antonio Vivaldi ciklo „Metų laikai“, kurį esate aranžavęs ir sėkmingai atliekate akordeonu drauge su savo įkurtu orkestru „Mikroorkéstra“, – pasidalinkite keturių metų laikų asmeninėmis reikšmėmis muzikine perspektyva?
– Jau nuspėjama – mano vasaros yra itin užimtos. Prieš pusantrų metų buvau reziduojantis artistas „Festspiele Mecklenburg-Vorpommern“ festivalyje Vokietijoje, su juo sieja daugiau nei dešimtmečio draugystė. O šiais metais vasarą leisiu „Rheingau Musik“ festivalyje, vėlgi kaip reziduojantis artistas. Tai yra itin svarbūs ir reikšmingi pasiekimai man, kaip muzikantui, ypatingai kaip akordeonistui, nes tokiais pasiekimais praminu kelius savo kolegoms. Tikrai didžiuojuosi, būdamas tas pirmasis akordeonistas, tam tikra prasme brėžiantis trajektoriją ir atveriantis duris savo instrumentui į labai svarbias muzikos sales, festivalius. Taigi į Pažaislio muzikos festivalį atskrisiu tiesiai iš šiais metais savo kuruojamų programų viename reikšmingiausių Vokietijos festivalių.
Ruduo ir pavasaris įprastai pasižymi dideliu kelionių skaičiumi Europoje, Azijoje, kartais JAV. Turų metu tenka daug bendradarbiauti su įvairiais kameriniais ir simfoniniais orkestrais, styginių kvartetais, kartais pasimėgauti galimybe pristatyti programas su savo įkurtu „Mikroorkéstra“, šiais metais skaičiuojančiu jau 10-mečio jubiliejų.
Žiemą neretai mane galite išgirsti Lietuvoje – šį laikotarpį skiriu pradžiuginti savo ištikimiausius Lietuvos gerbėjus; kartais įgyvendinu didesnius ir ne tokius klasikinius, galima sakyti, šventinius projektus. Sausio antroje pusėje bei vasarį, kai dažniausia būnu šiek tiek laisvesnis, leidžiu sau šiek tiek paatostogauti.
– Mūsų pokalbis – kvietimas ištikimiems Martyno Levickio ir Pažaislio muzikos festivalio gerbėjams, visiems laukiamiems svečiams, tad, neatskleisdamas visa, kas numatyta rugpjūčio 24-osios vakaro programoje, išskirkite Jums asmeniškai svarbius būsimojo pasirodymo akcentus.
– Pirmiausia labai laukiu susitikimo su Kauno simfoniniu orkestru, su kuriuo gal tik kartą teko muzikuoti drauge. Galima sakyti, tai bus nauja pažintis, kuri, tikiuosi, taps vaisingu ir dinamišku bendradarbiavimu, ruošiant šią programą Pažaislio muzikos festivaliui. Klausytojai pirmą kartą Lietuvoje išgirs Gershwino „Žydrąją rapsodiją“, atliekamą akordeono su simfoniniu orkestru. Šios versijos tėvynėje dar nesu atlikęs! Gershwinui į porą suskambės ispaniško temperamento įkvėpta muzika – Georgesʼo Bizet įstabios operos „Karmen“ instrumentinė siuita. Šis veikalas taip pat dar neskambėjo Lietuvoje. Taigi dvi premjeros svarbiausiame vasaros festivalyje Lietuvoje!
– Pažaislio muzikos festivalis mini 30-ąjį jubiliejų, esate penkeriais metais vyresnis, tad iš labai artimos amžiaus distancijos, pasitelkęs kuriamą ir puoselėjamą muzikinio santykio ryšį, apibūdinkite vieną ilgaamžiškiausiųjų festivalių Lietuvoje.
– Pažaislio muzikos festivalis yra svarbiausias vasaros kultūrinis vykis Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad už festivalio vairo stovi jaunatviškas ir tarptautiniu lygmeniu pripažintas tenoras Edgaras Montvidas, su kuriuo mus sieja Londono linija. Festivalis žavi žanrų įvairove, tai byloja renginio gyvybingą alsavimą, einant koja kojon su šių dienų klausytojo poreikiais, nepataikaujant jam, o vedant įvairiaspalviais muzikos takais. Džiaugiuosi, kad mums pavyko suderinti datas ir kad abipusis noras įgyvendinti tokią programą pagaliau materializuosis festivalio klausytojų akivaizdoje.
– Martynai, Jūsų linkėjimas kaip asmeninė dedikacija Pažaislio muzikos festivaliui – nuo baroko kaip klasikos šedevrų iki šiuolaikiškiausių novacijų.
– Klestėkite drąsiais kūrybiniais sumanymais ir būkite mylimi klausytojų bei atlikėjų.
