Bilietai į papildomą Free Fingos koncertą liepos 20-ąją „Midsummer Vilnius“ scenoje tirpsta. Du vakarai, styginių kvartetas, naujas amplua – bet esminiai dalykai lieka. „Vis dar stoviu ant hiphopo“, – sako jis.
Specialiame festivalio interviu – Tomo Narkevičiaus-Free Finga mintys apie tylą prieš pasirodymus, santykius, kurių neliko, ir planą, kuris skamba kaip pokštas, bet yra visai rimtas: JT asamblėja.
Kaip atrodo tavo rytas prieš ypatingai svarbų pasirodymą?
– Stengiuosi išsimiegoti, tada pavalgau žiauriai gerus pusryčius. Tikiu, kad geram kūne – geras koncertas. Stengiuosi neskubėti, neturiu jokių papildomų darbų – tik koncertą galvoje. Išvažiuoju pasivaikščioti arba su dviračiu pasivažinėti. Leidžiu mintims nueiti kažkur kitur, kad į sceną ateičiau švarus – ir dar turintis, ką pasakyti.
Trys jausmai, kuriuos atneši į „Midsummer Vilnius“ sceną?
– Vienas jausmas – užtikrintumas. Su grupe ir su šiuo albumu, kuris jau daugiau nei metus gyvena, pasiekėm įdomų virsmą. Jis jau į kažką kitą pavirto. Ir many verda toks užtikrintumas, kurį noriu perduoti. Ateisiu su laisve – ant scenos pagaliau jaučiuosi kaip namie. Ir nesvarbu, ką žmonės pagalvos. Trečias jausmas – optimizmas. Nors šiaip nesu labai optimistiškas žmogus, bet po truputį virstu į tokį. Kaip tai atsispindės muzikoje – nežinau. Bet tai – mano virsmas.
Ar teko ką nors paaukoti, kad būtum scenoje? Kitas svajones, santykius?
– Teko aukoti laiką su žmonėmis. Tuo metu, kai labiausiai formavosi mano muzikinis garsas, teko aukoti santykius – su panom, su draugais. Sakydavau: „Negaliu eit susitikt“, nes noriu sėdėt studijoj. Daug kas nuo manęs atitolo. Užsidariau į tokį tunelį. Kol supratau – ne sėdėjime gimsta geros dainos, o patirtyse. Ir žmonėse, kuriuos ignorinau.
Kas tavo karjeroje suvaidino lemiamą vaidmenį?
– Kas mane suformavo? Mama – ji nuvedė į „TeleBimBam“. Neringa, kuri padėjo man vystytis kaip vaikui – įskiepijo meilę scenai. Ne muzikai – scenai. Vytautas Miškinis, „Ąžuoliuko“ vadovas – tapo autoritetu. Parodė klasikinės, chorinės muzikos ribas. Vaiperis – jis priėmė mane į elektroninės muzikos sceną. Fortepijonas kaip instrumentas, hiphopas – be jo neturėčiau stuburo. Net dabar, kai „Midsummery“ bus koncertas su styginiais, viskas stovi ant hiphopo.
Karjeros momentas, kuris iki šiol sukelia šiurpuliukus?
– Berlyne toks tragiškas koncertas su vardu „Fingalick“. Pradėjau grot – ir iš 600 žmonių liko 10. Tragiškas vakaras. Tragiškas lūžis. Tada paleidau visus užspaudimus, visus lūkesčius. Viskas sudegė. Ir tapau laisvesnis. Atsirado lietuvių kalba, lietuviška muzika ir „Free Finga“.
Jei ne ši profesija, kur save įsivaizduotum?
– Jei nebūčiau muzikoj – norėčiau sėdėt Jungtinių Tautų asamblėjoj, klimato klausimais. Norėčiau varyt į Braziliją – į „COP30“. Man atrodo, kad turiu diplomatinių įgūdžių. Neseniai mūsų kiemo bendrijoj visi susipyko – pabandžiau suvienyt. Ir šiandien kaimynė priėjo: „Ačiū, kad įtikinai, jog nereikia daugiau vietų mašinoms“. Tai gal mano diplomatiniai įgūdžiai praverstų JT.
