Sulig pamiškėje esančiu šlaitu kylančio dviaukščio namo interjerą padiktavo aplinka. Projektų vadovė Ieva Kairienė sako, kad dabar aplinka diktuoja ir jų kasdienybę – šeima stengiasi neapsikrauti daiktais, gyventi tausodama aplinką.
Dvejus metus miško prieglobstyje gyvenanti šeimyna džiaugiasi savo pasirinkimu bemaž kiekvieną dieną. „Įsimylėjome šią vietą iš pirmo žvilgsnio. Kai čia atvažiavome, namas neturėjo nei stogo, nei langų, tačiau stovint svetainėje atrodė, kad esi miško viduryje. Tai ir papirko. Nors turėjome ilgą reikalavimų naujam būstui sąrašą, pasirinkimą lėmė emocijos. Tik vėliau apsižiūrėjome, kad jis atitinka mūsų racionalius kriterijus: ieškojome įdomaus architektūrinio sprendimo, netradicinės erdvės ir kuo daugiau gamtos netoli nuo miesto centro. Būna, žiemą rytais pirmiausia sveikinamės su visai prie pat namo priėjusiomis stirnomis, o pavasarį – iš priešais svetainės langus esančio inkilo į mus spoksančiais pelėdžiukais, nors iki Aušros vartų – 2,5 km“, – su šypsena pasakoja Ieva.
Istorinis paveldas
Kairių 100 m² medinukas yra vienas „Rasų namų“ kvartalo, suprojektuoto jungtinės Rolando Paleko ir Ryčio Mikulionio architektų komandos, statinių. Priėjus prie jo, į akis pirmiausia krenta pro metalines namo kojas šviečiantis miško šlaitą laikančioje betoninėje sienoje pūpsantis herbas. Šis namų kvartalas įkurtas istorinėje vietoje – prie vieno iš keturių Lenkų gynybinį žiedą sudariusių požeminių amunicijos sandėlių kompleksų. Šio gynybinio žiedo (jis pradėtas 1922 m. ir baigtas po 17 metų) fortifikaciniai statiniai buvo Vilkpėdėje, Šnipiškėse, Antakalnyje ir Rasų gatvės pabaigoje. Rasų gatvėje vieno arba dviejų aukštų amunicijos sandėliai statyti po penkis, turėjo po du įėjimus, virš kiekvieno jų esančią ventiliacijos angą puošė Lenkijos herbas – vainiką laikantis erelis. Bunkerių patalpas supo siauras vėdinti ir sprogimo jėgai sugerti skirtas koridoriukas, o amunicija į vidų keliaudavo siaurais geležinkelio bėgiais. Geriausiai išlikę yra būtent Rasose esantys sandėliai.
„Tai, kad ši vieta turi istoriją, irgi buvo argumentas apsisprendžiant dėl namo įsigijimo. Apie tų laikų įvykius čia šiek tiek rašoma Gerimanto Statinio istoriniame romane „Ponas Z“, – esame gavę jį dovanų“, – pasakoja Ieva. Duoklę greta namo esančiame bunkeryje gyvenusiems šikšnosparniams Kairiai atidavė į vieną medį įkeldami inkilą, o kaip panaudos pačią patalpą, dar neapsisprendė. Kol kas ji naudojama pagal paskirtį – daiktams laikyti, nors pašnekovė sako, kad daiktais jų šeima nėra apaugusi.
Diktuoja aplinka
Moteris pasakoja, kad daug daiktų atsikratė kraustydamiesi. Jų į naujus namus šeima atsivežė minimaliai. Tai akivaizdu vos įžengus pro duris. Kad čia gyvena du mažamečiai berniukai – nė ženklo. Visa paslaptis, pasak Ievos, yra ta, kad studijos „Inblum“ architektė Laura Malcaitė ir interjero dizainerė Karolina Jašinskaitė interjerą kūrė vadovaudamosi principu – mažiau yra daugiau. Jokių ekscentriškų detalių, tik tai, ką diktuoja natūrali aplinka. Šio būsto interjero pagrindas – minimalizmas, natūralios medžiagos, balta spalva. Dėl to sutapo ir šeimininkų, ir interjero kūrėjų požiūris.
Namo patalpų išdėstymas netradicinis: vaikų kambarys, miegamasis ir vonia yra pirmame aukšte, o virtuvė, svetainė ir valgomasis – antrame. „Jeigu būtų atvirkščiai, visą pro antrojo aukšto langus atsiveriantį greta esančio miško grožį pramiegotume“, – sako Ieva.
Vos įžengus pro duris, akys krypsta į eglinę sieną. Pasirodo, dalį jos sudaro integruota spinta, dalį – dvejos durys: į vonią ir tėvų miegamąjį. Tokios pačios eglinės spintos ir spintelės įkomponuotos prie antrame aukšte esančios svetainės bei valgomojo erdvės sienų. Tvarkingai susidėti daiktus savo kambaryje daugmaž įprato ir vaikai. „Namai man – ramybės vieta. O kai yra du mažamečiai berniukai, chaoso netrūksta, tad galimybė viską suslėpti man teikia tvarkos pojūtį“, – teigia moteris.
Pašnekovė pripažįsta dabar net pasiilgstanti namų įrengimo etapo. „Net galvojau – gal keisti specialybę? Man patiko gilintis į brėžinius, aktyviai dalyvauti visame procese. Tai buvo savotiška edukacija. Laura ir Karolina padėjo suprasti, kas yra interjero esmė. Mūsų namo atveju tai – neperkrauta, švari, su aplinka deranti, natūralioms medžiagoms išryškėti padedanti erdvė. Norėjosi, kad būtų jauku. Tokį jausmą ir kuria į miško „interjerą“ įsiliejantis mūsiškis. Iš pradžių maniau, kad natūrali eglių mediena atrodys keistai – šakota, nekondicinė. Tokia nėra įprasta lietuvių grožio supratimui, bet kuo toliau, tuo man ji gražesnė, minimalistinei aplinkai suteikia jaukumo. Dėl architektės pasiūlymo daryti betonines sienas, grindis ir lubas iš pradžių abejojau – ar nebus per grubu, per šalta. Dabar tas struktūriškumas man labai patinka, vis norisi paliesti, – mintimis dalijasi Ieva. – Ir šiaip iš tokių namų niekur nesinori eiti, nors tikrai visi mėgstame keliauti ir laisvalaikį leisti aktyviai.“
Racionalioji ekologija
I. Kairienė pritaria, kad gyvenimas natūralioje aplinkoje įpareigoja tausoti supančią aplinką, tačiau pripažįsta, kad jų šeima nėra linkusi į ekologinio judėjimo kraštutinumus. „Mums artimesnė racionalaus vartojimo ir dalijimosi filosofija. Pirmasis tikslas – kad į namus neatkeliautų nereikalingų daiktų. O tuos, kurie atkeliauja, naudojame atsakingai. Jeigu jie tampa nebereikalingi, bet vis dar yra tinkami, ieškome, kur panaudoti ar kam perleisti, – pasakoja moteris. – Ypač tai pasakytina apie drabužius. Ir vyresnis sūnus lankė, ir mažasis dabar eina į lauko darželį. Jame taip pat organizuojamos dalijimosi mugės, taigi dalytis daiktais esame įpratę ir tai palaikome. Žinoma, norisi turėti ir pačiūžas, ir slides, ir elektrinį paspirtuką, tačiau supranti, kad daug racionaliau ir ekologiškiau tokius daiktus išsinuomoti, dalytis jais, todėl labai stengiamės suvaldyti tą emocinį norą turėti“, – šypsosi Ieva.
Pašnekovei užsiminus apie lauko darželį, man iškart iškyla dabar gamtoje karaliaujančių erkių vaizdas. Moteris pasiūlo pasinaudoti darželio tėvų ir vaikų išbandytu metodu – prieš einant į mišką ar pievas kūną patepti kokosų aliejumi. „Panašu, kad tai tikrai veikia. Trejus metus tai praktikavome, dabar pro cheminių repelentų lentyną praeiname neatsisukdami.“
Į klausimą, ar kokosų aliejų naudoja ir maistui ruošti, Ieva atsako, kad ekologiškas maistas šeimai nėra svetimas.
„Nesame nuolatiniai ekologiškų krautuvėlių klientai, bet produktus stengiamės naudoti natūralius. Tokių užaugina Dzūkijoje gyvenanti močiutė, iš jos rudenį grįžtame kaip studentai – pilnais maišais gėrybių. Pernai kaime pasisodinome 50 krūmų šilauogių, – šias uogas labai mėgstame ir mes, ir vaikai. Šiemet patys į vakuuminius maišelius prisileidome beržų sulos, – pasakoja pašnekovė. – Stengiuosi nenukrypti į vieną kurią nors pusę, vertinu pusiausvyrą. Balanso ieškojimas man kol kas yra visais atvejais pasiteisinusi filosofija.“
