Vienos – dėl savo paranormalių gebėjimų. Kitos – dėl pačiuožusios fantazijos ar būdo savybių. Trečios – dėl ypatingo polinkio savintis vyriško garderobo elementus. Tokių kategorijai priklausau ir aš. Taigi, matyt, esu marsietė.
Dažnai tenka susidurti su klausimais ir diskusijomis apie moteriškumą įvaizdyje. Kodėl nebenešiojame ilgų sijonų, nebesidabiname raukiniais ir nebesegame gėlių į plaukus? Kodėl taip maga lįsti į vyrų spintą ir savintis kostiumus, kelnes, kaklaraiščius ar skrybėles?
Bet negi dėl šių mažų išdaigų tampame mažiau moterimis? Taip gali teigti tik tie, kurie stokoja fantazijos ir kūrybiškumo, gyvena apsupti normų bei stereotipų. Nesiruošiu skelbti feministinių manifestų, bet manau, kad drabužiai yra saviraiškos forma. Taigi palikime kostiumines dramas XX a.
Tiesa, tikėtina, jog bręsta kitokio pobūdžio audra – mados analitikai stebi vis stiprėjantį vyrijos susidomėjimą moteriško įvaizdžio atributais, jų daugėja dizainerių bei žinomų mados namų kolekcijose. Tad kaip XX a. pradžioje šokiravo moterys su kelnėmis, taip XXI a. pirmojoje pusėje „baisėsimės“ sijonuotais, gėlėtais apdarais ir žiedais plaukuose pasidabinusiais vyrais.
Patikėkit, akis bei sąmonė ilgainiui apsipras, ir suprasime, kad visa tai tėra autentiška ir savita saviraiška. Juk esame daugiau nei visuomenės primetami vaidmenys ar standartai. O mada – puiki forma tai išreikšti ir laužyti pasenusius stereotipus.
