Doloresa Kazragytė „Švytintis rūkas“

„Švytintis rūkas“, kaip ir kitos mano knygos, – tai sutiktų „mažų“ žmonių gyvenimai, provincijos miestelių bendruomenių susitikimai bibliotekose, seniūnijose, parapijose. Visa tai knygoje aprašiau kaip savo meilę tiems žmonėms ir jų istorijoms.

Doloresa Kazragytė

Į devintąją žinomos aktorės Doloresos Kazragytės autobiografinės eseistikos knygą sudėti tekstai, rašyti 2014–2017 metais. Šį laikotarpį ženklino žiūrovų ilgai lauktas grįžimas į sceną – Nacionaliniame dramos teatre Doloresa Kazragytė sukūrė Hedvigos vaidmenį lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje pagal Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“. Tad knygoje daug vietos skirta repeticijoms, anot aktorės, „juokingiems, kurioziškiems ir rimtiems išbandymams“, taip pat gastrolėms Lenkijoje, Kinijoje, Prancūzijoje.

„Švytintis rūkas“ – kaip visada atviras aktorės dienoraštis: „Pasaulis, Lietuva, mes – visa tai bandau apmąstyti.“

Supratau: drungnumas mane dusina. Aš arba nekenčiu, arba myliu, gailiuosi, arba – tuštuma. Nieko nejaučiu. Bėgu nuo drungnų jausmų. Nuobodulio. Pilkos ramybės. Tada jau einu einu einu kur nors. Į Petrašiūnus, Palemoną, Ąžuolyną, prie Nemuno... Kur nors. O ten kartais atgyja gyvenimas.

Pagalvojau: koks absurdas! Kas tai per „darbas“? Visą gyvenimą, 50 ar daugiau metų? Kiekvieną rytą dažytis, pudruotis, gražintis, vakarais (tūkstančius vakarų!) grimuotis, dėtis peruką, nusirengti – apsirengti, nusirengti – apsirengti ir... pėdinti namo, važiuoti troleibusu, į kurį ant Savanorių kalno įlipa po pamainos linksmos, klegančios gamyklos darbininkės... O tu? Mąstai, mąstai, abejoji... Vis ne tai ir ne tai. Kur ta tobulybė? Nė nekvepia. O visada taip tikiesi.

Atsisveikinu. Myliu. Bijau. Laukiu, kaip ir jūs. Tikiu. Mes nepakartojami. Vieninteliai. Ir esame šioje Žemėje, šiame švytinčiame rūke palaiminti. Nebijokime!