Helovinas Lietuvoje: tarp vakarietiškos šventės ir senųjų tradicijų

Kai rudens tamsa ima vis labiau įsiskverbti į kasdienybę, o gatvėse pasirodo moliūgų žibintai, daugelis prisimena spalio 31-ąją – Heloviną. Ši šventė atkeliaujanti iš Vakarų pasaulio, tačiau savo šaknimis siekia senovės keltų Samainą – metų sandūros ir dvasių pagerbimo laiką. Lietuvoje Helovinas vis dar kelia diskusijų: vieni jį švenčia su džiaugsmu ir kūrybingumu, kiti – žvelgia į jį kaip į svetimą, prie mūsų tradicijų nederančią šventę.

Helovinas – žaidimas su tamsa ir vaizduote


Vaikams ir jaunimui Helovynas – tai progai pasidžiaugti išradingumu. Mokyklose vyksta kostiumų dienos, klasės puošiamos moliūgais, o mažieji lanko kaimynus su šūksniu „Pokštas ar saldainis?“. Miestuose vis dažniau vyksta teminiai vakarėliai, barai ir kavinės pasineria į siaubo filmų atmosferą, o socialiniuose tinkluose gausu įspūdingų Helovino makiažų ir kostiumų idėjų.


Vis daugiau žmonių Heloviną priima kaip kūrybos ir saviraiškos šventę. Juk tai puikus būdas trumpam pabėgti nuo kasdienybės, pažvelgti į savo baimes su šypsena ir pasimėgauti žaidimu, kuris sujungia tamsą ir šviesą.

 

Ar Helovinas dera su lietuviškomis tradicijomis?


Nors Helovinas vilioja savo spalvingumu, Lietuvoje šiuo metu vyrauja ir kitokia nuotaika – rimtis, susikaupimas, prisiminimas. Lapkričio pradžioje švenčiame Vėlines ir Visų šventųjų dieną – laikas, kai keliaujame į kapines, uždegame žvakeles ir prisimename tuos, kurių jau nebėra.


Kai kuriems atrodo, kad Helovinas prieštarauja šiai ramiai, dvasingai tradicijai. Tačiau vis daugiau žmonių atranda pusiausvyrą – Helovinas tampa lengvesniu, žaismingu būdu pažvelgti į tai, kas anksčiau kėlė baimę, o Vėlinės – proga susikaupti ir prisiminti. Abi šventės, nors skirtingos, kalba apie tą patį – gyvenimo trapumą, laikinumą ir šviesą, kurią nešame toliau.

 

Lietuviškas Helovinas: moliūgas šalia žvakės


Lietuvoje Helovinas vis labiau tampa rudens simboliu. Moliūgai drožiami ne tik dėl šventės – jie puošia langus, kiemus, mokyklas, kuria jaukumo ir šilumos pojūtį. Kai kas Helovino vakarą tiesiog įžiebia moliūgo žvakelę ant palangės – ne dėl pokšto, o kaip gražų, rudeninį ritualą.


Net ir tie, kurie nesiveržia į kostiumų vakarėlius, pasimėgauja Helovino nuotaika: išsiverda moliūgų sriubos, kvapą pripildo cinamonu ir gvazdikėliais, o vakaro tylą pagyvina žvakių šviesa.


Helovinas Lietuvoje – dar ne tradicija, bet jau ir ne naujiena. Tai šventė, kuri kviečia pažvelgti į tamsą su lengvumu, atrasti kūrybą net baimėje ir pasimėgauti rudens mistika. O kai kitą dieną uždegame žvakeles kapinėse, prisimename, kad visos šventės – kad ir kokios skirtingos jos būtų – iš tiesų kalba apie tą patį: apie gyvenimą, meilę ir mūsų ryšį su tais, kurie vis dar gyvena mūsų atmintyje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis