Visi tie pinigai skleidžia specifinį kvapą. Smarvę. Šis žodis apima daug reikšmių, gali reikšti akivaizdų, tiesmuką dvoką ir poreikį „turėti smarvės“, kad savo noru lįstum ten, kur nešvaru, o neretai – ir pavojinga.
„Ši knyga – ne tik apie pinigus ir meilę. Ji – ir apie viltį. Viltį, kad kol bus tokių pankų kaip Šarūnas, purvinos verslo ir politikos istorijos lįs į viešumą“, – apie leidyklos „Alma litera“ išleistą knygą sako politologė Rima Urbonaitė.
Apie smarvę, rašymo procesą ir žurnalistikos užkulisius su Š. Černiausku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Pristatydamas tavo knygą, Rimvydas Valatka sakė, kad kada nors, rašydami 2004–2024 metų Lietuvos istoriją, ja naudosis istorikai. Kuo matuojama knygos vertė?
Kai išgirdau šiuos Rimvydo žodžius per „Smarvės“ pristatymą šių metų Vilniaus knygų mugėje, žandikaulis atvipo iki fizinių galimybių ribos. Žavėjausi šiuo žurnalistu nuo ankstyvos paauglystės, kai dar tik svajojau apie žurnalistiką. Ir čia jis, tas nepajudinamas autoritetas, į kurį net nedrįsčiau lygiuotis, šitaip atsiliepia apie mano knygą! O tada pamačiau „Smarvę“ Rimvydo rankose – jo asmeninį egzempliorių, kurį akivaizdžiai naudojo pasiruošimui. Ranka primarginti puslapiai, pasižymėtos detalės – jausmas buvo absoliučiai nenusakomas.
Kalinių balsų supirktuvė 2012 metų Seimo rinkimuose, „Snoro“ ir Ūkio banko krachai, globalios pinigų plovimo istorijos, – pats visa tai prisimenu, lyg būtų nutikę vakar. O skaitytojas patiria visiškai kitokį jausmą, neretai ne tik prisimindamas, bet ir atrasdamas paralelių tarp ano meto įvykių ir to, kas Lietuvoje vyksta dabar. Taigi „Smarvė“ neplanuotai tapo ne tik savotišku žurnalistikos istorijos metraščiu, bet ir priminimu apie tai, kas gali nutikti, jei nesaugosime dešimtmečiais augintos demokratijos ir žodžio laisvės.
Žinau, į klausimą vis dar neatsakiau. Nes knygos vertės matavimas – velniškai sudėtingas dalykas, ypač naujokui. Kiekvienos knygos vertę turbūt geriausiai nustato skaitytojai.
Sakei, kad knygą inspiravo įvykiai Ukrainoje ir Baltuosiuose rūmuose 2022-aisiais. Kokią knygą pagimdyti gali tai, kas vyksta dabar?
„Smarvė“ prasidėjo iš pykčio. Šimtai žurnalistų, neretai rizikuodami saugumu ar net gyvybe, metų metus praleido rodydami supuvusį Kremliaus režimą, ten vešinčią kleptokratiją ir korupciją, kurios į Europos valstybes eksportuojamos pasitelkiant purvinus ir kruvinus pinigus. Mes visi tikėjomės, kad šis žurnalistų darbas atves į pokyčius, tačiau jo nepakako. Režimas užpuolė laisvą ir demokratišką šalį, o tarp karui įvykti leidusių veiksnių tikrai yra nepakankamas Europos politinės bei finansų sistemos atsparumas Kremliaus įtakai.
Matant, kaip Donaldas Trumpas atviru tekstu legitimizuoja korupciją, ksenofobiją ir net akivaizdžius finansinius nusikaltimus, peršasi akivaizdi išvada: demokratijai pavojus iškilo globaliu mastu, o Lietuva – ne išimtis. Ir jeigu tam nepasipriešinsime, net nepajusime, kaip akimirksniu bus nubrauktos teisės ir laisvės, kurias laikome savaimine duotybe.
Manau, šis laikotarpis įkvėps ne vieną ir ne dešimt knygų – grožinių, publicistinių, mokslinių. Gyvename labai svarbios istorinės kryžkelės laiku. Deja, istorijos metraščiuose jis gali nugulti ir tarp juodųjų puslapių, kai staiga suprasime, kad George‘o Orwello „1984“ buvo ne fantastika, o pranašystė.
Autoriui neabejotinai atrodo vertinga tai, ką jis rašo, kitaip juk nerašytų. Kas tau brėžia faktų atrankos liniją?
„Smarvė“ prasidėjo kaip idėja šviesti visuomenę apie pinigų plovimą ir egzistencines grėsmes, kurias jis kelia. Galutinis rezultatas – visiškai kitoks. Nors knygos ašis sukasi apie purvinus pinigus ir jų plovėjus, pirmiausia tai duoklė žurnalistikai ir drąsiems žmonėms, kurie nebijo kreiptis į žurnalistus atskleisdami informaciją. Ją slėpdami turtingi ir galingi žmonės gali ryžtis net žiauriausiems poelgiams.
Rašydamas „Smarvę“, tikrai negalvojau, kas verta, o kas neverta knygos puslapių. Nes rašėsi savaime. Bet dabar, žvelgdamas retrospektyviai, galiu išgryninti vieną kriterijų. Dauguma knygoje paminėtų istorijų vienaip ar kitaip kalba apie tą patį dalyką – netgi vienas žmogus gali atvesti į milžiniškus pokyčius. Reikia tik užsispyrimo, kantrybės ir... lašelio sėkmės.
Koks buvo pirmasis įvykis, atrastas siūlo galas, nuo kurio užsikabinai ir pamanei, kad tai – verta knygos?
Pirmąją kibirkštį įžiebė karas. Tuomet tai buvo būdas išlieti nusivylimą ir pyktį dėl to, kad daugybės žmonių darbas, atskleidžiant Putino režimo nusikaltimus, nepajėgė išjudinti efektyvių Europos politikų sprendimų. Visgi istoriją norėjosi papasakoti įtraukiančiai, todėl pirmuoju epizodu knygoje ir tapo keistas policijos pareigūnės vizitas, apklausa bei vėliau man bandoma sufabrikuoti baudžiamoji byla. Būtent nuo šio incidento, nutikusio daugiau nei prieš dešimtmetį, ir prasidėjo „Smarvė“.
Kai kurios tavo istorijos tikrai triuškinančios. Tiriamosios žurnalistikos stiprybė – įrodyti faktai, prie kurių negalėtų prisikabinti joks teismas. Ar daug faktų liko, kurie, žinai, yra tiesa, tačiau neužtenka įrodymų, kad jie atsidurtų knygoje?
Daugybė. Dešimtys istorijų, turinčių apčiuopiamas, bet nepakankamai tvirtas nusikaltimų detales. Šimtai tokių, kur kontekstas klykia apie galimas finansines machinacijas ar korupciją. Bet to, ką profesiniame žargone vadiname the smoking gun, nėra. Istorijos, siūlų galai nuolat krebžda smegenų kamputyje. Ir neretai nutinka, kad atsitiktinis radinys staiga sudeda taškus istorijoje, kurią į stalčių padėjai prieš keletą metų. Į „Smarvę“ nugulė rinktinės istorijos, kuriose siūlo galai išsivyniojo puikiai. Rašant knygą, didžiausias iššūkis buvo ne detalių trūkumas, o gerų istorijų perteklius.
Kaip paprastai dirbi? Ar svarbius faktus užsirašinėji ranka? Laikai juos slaptuose stalčiuose?
Dirbu chaotiškai, tai atspindi „Smarvėje“ publikuota mano stalo nuotrauka. Mano betvarkė – mano tvirtovė. Vienas baisiausių dalykų darbe – tas kartas per keletą mėnesių, kai nusprendžiu susitvarkyti stalą. Arba, dar blogiau, bardako neapsikenčia ir tvarką įveda kas nors kitas. Taip sugriūva šventa betvarkė, kurioje pastaruosius keletą mėnesių gyvenau ir puikiai žinojau, kas kur yra. Dirbdamas laikausi geriausios praktikos ir su duomenų saugumu, ir su informacijos atranka, ir vertindamas jos patikimumą. Nors kompiuteryje chaosas nė kiek ne prastesnis nei ant stalo, netgi pavyksta dirbti tvarkingai.
Ar šiais laikais už vertingą informaciją yra mokami pinigai?
Yra žmonių, kurie nori tokia informacija prekiauti, ne kartą esu su jais susidūręs. Tačiau ir mano, ir tarptautinių organizacijų, su kuriomis dirbu, filosofija šiuo klausimu aiški ir griežta: šaltiniams už informaciją nemokame. Būna atvejų, kai informacijos prekeivis veikia visiškai ne iš pilietinių paskatų, turi akivaizdžius nusikaltimo įrodymus. Kaip elgtis tuomet?
Kokius laikus šiandien išgyvena tiriamoji žurnalistika. Ar yra tiesos, kad kuo blogesni laikai, tuo naudingesni žurnalistai?
Netiesa. Blogi laikai paprastai eina koja kojon su demokratijos erozija, pilietinių laisvių ribojimu ir, neišvengiamai, išpuoliais prieš žodžio laisvę. Egzistuoja mitas, kad politinio nestabilumo ar radikalų kilimo laikotarpis – žurnalistų aukso kasykla, skandalai pilasi vienas po kito. Bet tiesa kitokia: korupcija – natūralus kiekvienos bendruomenės, tautos, valstybės elementas. Taigi, darbo mums nepritrūks.
Labiau man prie širdies geri laikai, kai politikai nesikiša į piliečių teises ir prieš žurnalistus nemojuoja naujų įstatymų vėzdais. Tuomet visą energiją gali skirti žurnalistiniam darbui, nereikia atiduoti jėgų atmušant politikų bandymus riboti visuomenės teisę į informaciją.
Pagal pavadinimą „Smarvė“ galėtų būti ir siaubo romanas, ir detektyvas, ir kažkas, apie ką ne visada malonu, patogu kalbėti, skaityti. Ar nesibaiminai, kad pavadinimas gali atbaidyti potencialius skaitytojus?
Pavadinimas buvo vienas paskutiniųjų elementų. Turiu padėkoti leidyklos „Alma Littera“ leidinių vadovei Ugnei Giesei, kuri ne tik pasižymi fantastiška tolerancija į jokius deadline‘us netelpantiems naujokams rašytojams, bet taip pat yra ir fantastiška brainstormų partnerė. Pavadinimas taip ir gimė – susirašinėjant su ja laiškais. „Smarvė“!!! Būtent taip ir parašiau.
Abejonių neliko, natūraliai pajutau, kad į tą vieną žodį geriausiai telpa knygos esmė. Ir Ugnė pajuto tą patį – pavadinimą patvirtinom tą pačią minutę ir nesvarstėme galimybės jį keisti.
Vilniaus knygų mugėje knygos pavadinimas, iš tolo šaukiantis Tauro Stalnionio sukurtame viršelio dizaine, veikė kaip akių magnetas.
Humoras tavo knygoje vaidina svarbų vaidmenį, jis tarsi priartina prie svarbių, kartais sunkiai suvokiamų dalykų. Tačiau kartais juk reikia atsargiai su tuo humoru..?
Humoro jausmas – kaip drabužiai. Visi turi, tik ant kiekvieno skirtingai atrodo. Ir kai kurie jų turi labai mažai. Nekorektiškai čia išsireiškiau – kaip ir „Smarvėje“. Bet tiesiog negalėjau nepasinaudoti tokia galimybe.
Daugiau nei 20 metų dirbu žurnalistinį darbą, o pastaruosius penkiolika – tokį, kuriame kiekvienas žodis gali būti konvertuotas į ilgą ir nemalonų teismo procesą. „Smarvė“ mane nuo to išlaisvino – visiškai pasileidęs plaukus, nesverdamas žodžių, nepaisydamas taškų ir kablelių, gavau galimybę rašyti, kas man svarbu ir skauda. Ir leidau sau visus įmanomus medinius bajerius. Ok, beveik visus. Buvo keletas tokių, kuriuos iš rankraščio pašalinau, nes kelintą kartą perskaitęs, supratau, kad perlenkiau.
Humorą dievinu nuo mažens. Buvo laikas, pats bandžiau būti komiku, kartais net visai pavykdavo, bet visgi tai nebuvo stipriausia mano pusė. Humoro niekur nepalikau ir nepamečiau. Priešingai – kasdien kartu vaikštom į darbą, už rankų susikibę. Kai dirbi tokį darbą, humoras yra privalomas. Turi nors retsykiais profilaktiškai išsižvengti – iš visiškos nesąmonės, iš kokio primityvaus ar nekorektiško pokšto. Jei nemokėsi juoktis, neišvengiamai susidursi su viena iš dviejų problemų – arba nuprotėsi, arba susireikšminsi. Jei nuoširdžiai, nežinau, kuri iš problemų yra baisesnė.
Esi gerai žinomas žurnalistas. Ar tavo tyrimai, tavo pavardė padeda knygos kelionei į žmones?
Jaučiuosi per senas siekti žinomumo. Buvo laikai, kai norėjau televizijos ekrane kasdien pranešti didžiausias sensacijas. Bet jie praėjo. Jau daug metų orientuojuosi ne į žinomumą, o į darbo rezultatą. Ir tas rezultatas man pirmiausiai yra pokytis. „Sienoje“ esame padarę tyrimų, kurie sulaukė mažai peržiūrų, bet atvedė į didelius
