„Vaivos juostai“ atgimti scenoje padėjęs M. Pitrėnas: „Tai puikus lietuviškos baleto klasikos renesansas“

Gegužės 7-ąją, Mamos dieną Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje – reta galimybė išvysti vienintelį lietuvišką baletą „Vaivos juosta“. Lietuvos klasikų sukurtas lietuviškosios XX a. baleto klasikos šedevras iki šių dienų išliko tik per stebuklą - dienos šviesą pastatymas išvydo tik po 70 metų. Spektaklio muzikai scenoje atgimti padėjo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Dirigentas pasakoja, kad su V. Jakubėno muzika jį sieja patys intensyviausi muzikiniai sentimentai. Todėl jis viliasi, kad šis baletas gyvuos dar daug metų ir ras vietą šalies teatrų repertuare.

Pastatymą žiūrovai išvydo tik po 70 metų


Į šalies kultūros istoriją visiems laikams pateksiančio baleto „Vaivos juosta“ priešistorė – dramatiška. Antrojo pasaulinio karo metais pagal dramaturgo Vinco Krėvės-Mickevičiaus stilizuotą nacionalinį mitą kompozitoriaus Vlado Jakubėno sukurto baleto pastatyti nepavyko. 1941-aisiais sudegus partitūrai kompozitorius iš atminties atkūrė klavyrą, tačiau skubiai turėjęs palikti šalį orkestruotės sukurti nebespėjo.


Ilgą laikotarpį „Vaivos juosta“ net nebuvo minima Lietuvos baleto istorijoje. Lietuviškosios XX a. baleto klasikos šedevru vadinamas baletas iki šių dienų išliko tik per stebuklą. Praėjus net penkiems dešimtmečiams iš Amerikoje gyvenusios kompozitoriaus šeimos pavykus gavus klavyrą buvo sukurta kūrinio orkestruotė. Titanišką darbą atlikusiam kompozitoriui Mariui Baranauskui tai užtruko padaryti ne vienerius metus.


Didžiojoje scenoje pastatyti vienintelį lietuvišką baletą ryžosi režisierė Marija Simona Šimulynaitė. Padedant būriui savo srities profesionalų ir „Baltijos baleto teatro“ šokėjams „Vaivos juosta“ po beveik 70 metų pakvietė žiūrovus į pirmąjį legendinio baleto pastatymą, sulaukusį didžiulio žiūrovų susidomėjimo.


Lietuviškos baleto klasikos renesansas


Baleto muzikai suskambėti naujai padėjo geriausi meistrai. Baletui muziką įrašę garso režisieriai Vilius ir Aleksandra Kerai - „Baltic Mobile Recording“ - triskart nominuoti „Grammy“.


„Vaivos juostai“ atgimti scenoje padėjo Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, prieš dešimtmetį įrašęs baleto muziką. Pasak dirigento, su V. Jakubėno muzika jį sieja patys intensyviausi muzikiniai sentimentai.


„Savo akademinės karjeros pradžioje, susidūręs su išeivijos palikimu, buvau apžavėtas Jakubėno chorinės kūrybos vizionieriškumo ir gylio, pasakojamų vaizdų spalvų ir atmosferos, kurią jis sukuria tapydamas kraštovaizdžio ir personažų charakterius, - susižavėjimo neslėpė M. Pitrėnas. - Taigi, ėmusis kompozitoriaus M. Baranausko talentingai orkestruotos partitūros (priminsiu, baletas buvo vien skicuotas klavyro pavidalu, partitūros sukurti nespėta), mane užplūdo mano jaunystės deja vu jausmas. Jakubėno spalvos ir pustoniai, personažų charakteristikos ir drama, įvilkta į mitologinį rūbą, - visa tai vėl rezonavo, tik šįkart dar ryškiau - orkestre.“


Vienas ryškiausių šalies dirigentų apgailestauja, kad gegužės 7 dieną negalės būti su pastatymo komanda „Compensa“ koncertų salėje vėl grįžtančiame balete, nes yra toli nuo Lietuvos. Tačiau M. Pitrėnas viliasi, kad vienintelis lietuviškas baletas „Vaivos juosta“ gyvuos dar daug metų ir ras vietą šalies teatrų repertuare.


„Nuostabu, kad Marija Simona ėmėsi šios medžiagos ir prikėlė ją fantastiškomis, kad ir minimaliomis priemonėmis. Psichologizuotas ir jausmingas minties ir veiksmo skrydis - puikus lietuviškos baleto klasikos renesansas šiuolaikiniam, čia ir dabar gyvenančiam žmogui. Tikiu, ilgainiui jis ras vietą mūsų teatrų repertuare, nes aktualiai kalba apie mus: mūsų patirtis, jausmus, būdą“, - sakė M. Pitrėnas.


Siunčia žinią visam pasauliui


Į didžiąją sceną Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje „Vaivos juosta“ vieninteliam pasirodymui grįžta gegužės 7-ąją. Baletą pastačiusi režisierė ir choreografė M. S. Šimulynaitė neslepia, kad sunkiausia šio baleto gyvenimo tėkmėje buvo jį išlaikyti ir išsaugoti ateities kartoms. Kurti vien tik iš entuziazmo, neturint biudžeto ir palaikymo iš valstybinių įstaigų, kūrėjams yra be galo sudėtinga.


„Jei nepalaikysime lietuviškos kultūros ir apie ją nepasakosime jaunajai kartai, nepuoselėsime savo tradicinių šaknų, mitologijos, kompozitorių, baleto šokėjų, prarasime savo šalies identitetą“, - neabejoja M. S. Šimulynaitė. - Prieš aštuonis dešimtmečius lietuvybę agituojanti Lietuvos klasikų komanda sukūrė labai patriotišką kūrinį, akcentuojantį mūsų šaknis, meilę tėvynei. Pradedant fantasmagoriška pasakėčia ir baigiant išėjimu iš savo mitologinių būtybių, tampant žmonėmis, kurie turi būti vieningi, susikibę už rankų, tvirti, stabilūs, mylintys vieni kitus, siunčiantys harmoniją ir žinią ne tik spektaklio žiūrovams, bet ir visam pasauliui“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis