Patyrę Birmingamo policijos komisariato detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas yra matę visko. Tad, gavę pranešimą apie dvigubą žmogžudystę ir paaiškėjus, kad viena iš aukų yra naujasis miesto apygardos prokuroro pavaduotojas, porininkai nedelsdami imasi darbo.
Visgi tai nėra eilinė byla. Devlin ir Falkas greitai susieja nužudytą prokuroro pavaduotoją su viena iš saviškių – buvusia policijos detektyve Seide Kros. Deja, Seidės atminties spragos – dar vienas galvosūkis, kurį reikia išnarplioti, nes ji prisimena tik fragmentus iš smurto kupinos praeities. Tačiau labai tikėtina, kad toje praeityje ir slypi užuominos apie žmogžudysčių motyvus.
Detektyvės Devlin dėmesį nuo šios bylos staiga atitraukia asmeninės problemos. Ji iškviečiama į keturiolikmetės dukters Torės mokyklą, nes viena bendraklasė nukrito arba buvo nustumta nuo laiptų, o šį mirtiną incidentą mačiusi Torė netikėtai tampa įtariamąja. Nors tąkart ant laiptų stovėjo dar dvi mergaitės, niekas negali tiksliai pasakyti, kas iš tiesų įvyko. Devlin tenka laviruoti, kad išsiaiškintų tiesą ir apsaugotų savo dukterį.
Kuo giliau detektyvų trijulė pradeda kapstytis, tuo daugiau paslapčių išaiškėja ir tuo skaudesnės pasekmės jų laukia. Seidės atminčiai pamažu sugrįžtant, atsiskleidžia bjaurios jos praeities detalės, pavojingos paslaptys ir netikėti ryšiai tarp abiejų bylų.
Šis intriguojantis, greito tempo detektyvinis romanas su psichologinio trilerio elementais tėra vienas iš daugiau nei 150 autorės parašytų kūrinių. Įvairiose šalyse išleista jau keturi milijonai jos knygų skirtingomis kalbomis. D. Webb yra įvertinta prestižine žurnalo „Romantic Times“ karjeros pasiekimų premija už romantinį detektyvą, taip pat pelnė kelis Skaitytojų pasirinkimo apdovanojimus bei išskirtinį Šimtojo romano apdovanojimą.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.
Romano ištrauka:
Seidė spoksojo į ekrane mirgančias žinias. Leo tabakinėje įvyko dviguba žmogžudystė. Aukų vardai dar nepranešti, tačiau Seidei nereikėjo daug laiko, kad suprastų, kas nutiko.
Velšas miręs.
Jis sakė, jog šįryt papasakos, ką sužinojo susitikime pas Kurcą, bet taip ir nepaskambino. Jai net nereikėjo jam skambinti. Jis miręs. Ir ji tai žino. Šįryt Velšas nebūtų paskambinęs vieninteliu atveju – jei būtų miręs.
– Kalės vaikas!
Spragtelėjusi nuotolinio valdymo pultelį, išjungė televizorių.
Juk ji jam sakė! Po velnių! Sakė, ir ne kartą! Tas reikalas, kurio Velšas norėjo imtis, buvo prastas sumanymas. Tikrai ne jo jėgoms. Jis nežinojo, kaip nerti į tokius gilius vandenis ir išvengti ryklio. Neturėjo patirties – tik daug ambicijų ir drąsos.
Idiotas.
Seidė užsimerkė, užblokuodama jo veido vaizdą. Po velnių, jis per jaunas mirti. Jam nebuvo nė trisdešimties. Bet jis taip ryžtingai norėjo vaidinti didvyrį.
– Aš esu puikus pavyzdys, kaip veikia šitas šūdas, – sumurmėjo ji.
Dabar prie jos priskres farai. Ji buvo be galo atsargi – kaip visada. Jokių telefono skambučių, nebent anoniminiai. Jokių elektroninių laiškų ar SMS žinučių. Jie susitikdavo privačiai. Niekas negalėjo žinoti, kad ji su juo bendrauja, tačiau po to, ką jis pridirbo, šito niekaip nenuslėpsi.
Velšas paskambino vakar vakare iš asmeninio telefono. Jis nužengė per toli, bet buvo per daug susijaudinęs, kad jam rūpėtų. Esąs jau arti, pasakė. Kurcas sutiko pasikalbėti su kitais nedidelių verslų savininkais, kurie, kaip jis įtarė, susidūrė su tokiomis pat bėdomis. Svarbiausia, Kurcas rado potencialų šaltinį, su kuriuo jie ruošėsi stoti akis į akį.
O dabar Velšas miręs.
Tyrėjai tikrai aptiks skambutį. Jei Velšas ir ištrynė skambučio įrašą bei jos numerį, jie vis tiek jį ras išklotinėje.
Jai reikia logiško paaiškinimo, kodėl Velšas galėjo jai skambinti. Skambutis klaidingu numeriu nebūtų trukęs tris minutes.
Po velnių!
Seidė nuo stalelio pagriebė savo cigaretes ir vieną išsitraukė. Įsimetusi į burnos kamputį, spragtelėjo žiebtuvėlį. Pasimėgaudama įtraukė ir plaučius pripildė chemikalų – paguoda, kurią galėjo suteikti tik nikotinas. Nesijaudino dėl plaučių vėžio. Juk ilgai ir laimingai ji tikrai negyvens. Stebuklas, kad iki šiol dar nemirusi.
O juk to siekė ne vienas. Nors jai ir nerūpėjo. Tikrai. Dar viena pragyventa diena – dar viena para ieškant, kaip atitraukti mintis nuo persekiojančios praeities nuolaužų. Ji ne kokia savižudė, tačiau jai tiesiog nerūpėjo. Jau pakaks.
Pakaks. Pakaks. Pakaks.
Į mintis įsibrovė tėvas, bet Seidė pabandė išmesti jį iš galvos. Jis jau seniai nuleido rankas. Kiek jie nesikalbėjo? Metus? Jis tikriausiai džiaugtųsi, jei ji nebesimaišytų po kojomis. Jam daugiau nebetektų ja nusivilti. Mirusi ji savo gyvenimo daugiau nebesumautų. Daugiau nebegalėtų jam pridaryti gėdos. Jo gyvenimas tikrai palengvėtų.
Ar tu vedęs? Ne, ne, aš našlys. Ar turi vaikų? Ne, vaikų neturiu. Mano vienintelė duktė mirusi.
Jam tai būtų į naudą. Nereikėtų aiškinti, kas jo duktė, kur gyvena, ką veikia išėjusi iš Birmingamo policijos komisariato. Liktų vienintelis galimas klausimas: kaip ji mirė? Jis lengvai galėtų pameluoti. Vėžys kaip ir vargšei jos motinai? Avarija ir iš įvykio vietos pabėgęs vairuotojas? Mirtimi pasibaigęs apiplėšimas?
Bet ji dar gyva.
Tiesą sakant, ir pati nežinojo, kodėl. Ji turėjo mirti tądien, kai dingo prieš daugybę metų, arba nesuskaičiuojamą daugybę kartų prieš tai ir po to. Į ją ne kartą skriejo kulkos. Ne kartą pateko ir į avarijas – paprastai besivydama blogiukus. Tačiau kažkaip išgyveno.
– Sėkmė tavęs amžinai nelydės, – sumurmėjo, į plaučius traukdama dūmus. Geriausia, kad tada jai nebereikės sukti galvos dėl viso šito.
Savižudybė – ne išeitis. Ji gal ir keistuolė, bet pasiduoti nemoka. O savižudybė, jos manymu, tinka tik skystablauzdžiams. Lengvas kelias, kai visam likusiam pasauliui palieki srėbti savo košę.
Ne. Ji ne skysta. Jos planas – užknisti visą pasaulį, kad kas nors šitą darbelį atliktų už ją.
Lengva.
Perėjusi kambarį, Seidė praskyrė žaliuzes ir pažvelgė į Šeštąją aveniu. Kol kas nematyti jokių farų. Keista, tačiau telefonas dar neskambėjo. Bylą tiriantys pareigūnai jau turėjo paskambinti jos numeriu, norėdami išsiaiškinti, kas ji tokia. Nebent jie nerado Velšo telefono. O gal jis ištrynė skambučių istoriją?
Jei bent vienas iš šių atvejų tiesa, ji laimėjo šiek tiek laiko.
Atitraukus pirštus, žaliuzės spragtelėjo į vietą, ore paskleisdamos per metų metus prisikaupusias dulkes. Atsukusi nugarą ir klubu atsirėmusi į palangę, Seidė apžvelgė kambarį. Jai juk sekasi neblogai. Jai priklauso šis būstas. Nieko prašmatnaus, bet tai jos nuosavybė. Ir tai kur kas daugiau, nei jai yra davęs tėvas, turint omenyje, kad jis iš esmės jos išsižadėjo.
Polis Vintersas, buvęs policininkas ir geriausias privatus detektyvas visoje Alabamoje, po mirties jai paliko savo verslą ir šį pastatą. Jis buvo geriausias jos draugas ir artimiausias žmogus nuo tada, kai mirė jos mama. Tėvas po žmonos mirties pasikeitė. Atstūmė Seidę, tapo griežtas ir abejingas. Jo nepamalonino net tai, jog ji įsidarbino Birmingamo policijos komisariate. Net perėjo į Narkotinių medžiagų skyrių, kad tik padarytų įspūdį gerbiamajam Narkotikų kontrolės valdybos specialiajam agentui Meisonui Krosui. Ji siekė tapti didžiule darbo po priedanga žvaigžde, koks kadaise buvo jis pats.
Bet jam tai įspūdžio nepadarė.
Nuo minčių apie tėvą ir praeitį suspaudė skrandį. Atsistūmusi nuo palangės, Seidė nuėjo iki kriauklės. Norėjosi kavos. Viskiui dar kol kas ankstoka. Kurį laiką ji leidosi užvaldoma alkoholio, tačiau to daugiau nebekartos. Tėvas tik ir laukia, kada galės ją uždaryti į reabilitacijos kliniką trečią, ne, ketvirtą kartą.
– Šiknius.
Į aparatą ji pripylė vandens. Įdėjo kelis šaukštus maltos kavos ir spustelėjo mygtuką.
Vienintelis dalykas, blogesnis už persekiojančius prisiminimus apie tuos dingimo mėnesius, buvo reabilitacijos klinika. Laiko, praleisto ligoninėse ir reabilitacijos klinikose, užtektų keliems gyvenimams.
Nuėjusi prie stalo, pavartė aplankus. Paskutinė byla jau baigta. Kol kas nieko naujo. Toks jau nedidelės privačių tyrimų agentūrėlės darbas. Arba puotauji, arba badauji. Polis papasakojo, kad verslo nestabilumas – pirmoji priežastis, kodėl jis nusipirko šį pastatą. Baras apačioje buvo vienintelis toks šiame rajone – airiškas ir vintažinis. Prieš daugybę metų jį išnuomojo tikram airiui. Nuompinigių užtekdavo galui su galu sudurti, jei daugiau nieko nepasitaikydavo.
Vėliau Seidė ėmė vertinti senojo draugo įžvalgumą. Praėjus vos mėnesiui po Polio mirties, ji metė žlugusią karjerą Birmingamo policijos komisariate ir perėmė privataus detektyvo firmelę. Juk Polis verslą paliko jai, tai kodėl gi ne? Galimybė tapti pačiai sau bose. Daryti taip, kaip patinka.
Keista, bet jos tėvas – vyras, kurio taip ir nesugebėjo sužavėti savo teisėsaugininkės karjera, – staiga susinervino, kad ji viską šitaip metė.
Seidė nusikratė prisiminimų. Įsipylė į puodelį kavos ir nuėjo iki durų prie kitos sienos, skiriančios ją nuo skersgatvio. Šioje sienoje langų nebuvo. Ją Seidė naudojo kaip didžiulę skelbimų lentą savo byloms. Šitoje pusėje šalia durų buvo jos tebesitęsianti daugiau nei ketverių metų asmeninė byla. Toji, kuri ją kamuodavo miegant ir grauždavo pabudus.
Kas, po galais, nutiko Seidei Kros?
Atsakymas į šį klausimą buvo vienintelė, nors ir menka priežastis, žadinanti kad ir silpną norą kvėpuoti toliau. Mažiau nei prieš penkerius metus ji griebėsi, kaip vėliau paaiškėjo, paskutinės slaptos operacijos Birmingamo policijos komisariate. Itin slapta priedanga. Nepaprastai pavojinga. Praėjus keturiems mėnesiams, ji dingo. Beveik po metų vėl atsirado, lyg ją atgal į planetą būtų numetęs ateivių laivas. Per tuos dingimo mėnesius išnyko jos asmenybė. Iš jos buvo atimta daugiau, nei kas nors nutuokė. Ji sugrįžo tarsi tuščias kiautas. Švytinti teisėsaugininkės karjera staiga virto naršymu po senas, apdulkėjusias, neišspręstas bylas.
Ir štai ji čia. Savo tuštumą skandina alkoholyje ir tame, ką jai paliko Polis, kol sugebės atrasti tiesą.
Seidė negalėjo aiškiai pasakyti, kodėl tai svarbu, bet kažkodėl taip buvo. Ji spoksojo į savo sukurtą laiko juostą. Ant sienos – daugybė lipnių lapelių. Raudonų, geltonų ir violetinių. Net keli rausvi. Pora šviesiai žalių. Visa tai – jos sudužusios atminties likučiai. Pabirusios dalelės. Niekas – nei psichologo konsultacijos, nei regresinė terapija – nesužadino nieko daugiau, tik varganas prisiminimų skeveldras. Per anas Kalėdas ji planavo sugrįžti pas vyruką, kuris prieš trejus metus taikė regresinę terapiją, ir pabandyti dar kartą, bet tada jis žuvo automobilio avarijoje. Tai buvo vienintelis iš sutiktų psichoterapeutų, kuris jai patiko ir kuriuo ji bent šiek tiek pasitikėjo. Po jo mirties Seidė norėjo paprašyti savo bylos ir seansų garso įrašų, tačiau taip niekada ir nesiryžo.
Išmetė iš galvos. Juk vis tiek nepadėtų. Psichoterapeutai pasiekė tam tikrą ribą, o smegenys užblokavo bet kokią tolesnę pažangą. Jos galvoje tūnojo plytų siena, ir niekas pro ją nesugebėjo prasiveržti. Gal ji ir nenori sužinoti, kas slypi už tos sienos? Juk vis tiek negalėtų pakeisti to, kas nutiko per dingimo mėnesius.
Per minčių rūką atsklidę garsai ir vaizdiniai ją net privertė krūptelėti.
Ji išgyveno. Vienintelis klausimas – kodėl?
Tik dar viena Seidės Kros gyvenimo paslaptis.
