Tik išlipus iš traukinio Venecijos „Santa Lucia“ traukinių stotyje, mano veide iškart atsirado šypsena, kuri nedingo visą atostogų laiką. Apėmė magiškas jausmas, tarsi būčiau kažkur kitur, jaučiau visišką ramumą... Šį jausmą kartočiau ir kartočiau.
Žmonės, gyvenantys gyvenimą
Nuo traukinių stoties iki viešbučio, kuriame apsistojome, buvo 10 min. kelio pėsčiomis, tad miesto explorinimas prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Pasidėję daiktus, nieko nelaukdami išėjome vaikščioti be jokio galutinio tikslo, tiesiog ėjome ten, kur akys ir kojos vedė. Kadangi tai buvo gan ankstyvas rytas, žmonės nešiojo kavinių bei restoranų staliukus lauke, vieni skubėjo į darbą, kiti dėliojo jūros gėrybes ant turgelio prekystalių, o dar kiti sėdėjo kavinėse, gėrė espresą ir rūkė. Pastebėjau, kad nė vienas iš tų žmonių neatrodė piktas arba nelaimingas. Visuose veiduose buvo matyti šypsenos. Jie mėgavosi tuo, ką daro, mėgavosi nauja diena.
Kai sėdėjome restoranėlyje („Trattoria Alla Fontana“), į kurį LABAI rekomenduočiau nueiti – nes maistas ten be galo skanus, – mane labai sužavėjo ten dirbantis padavėjas. Jis mus užkalbino, paklausęs, iš kur atvykome, ir taip užsimezgė pokalbis. Pasirodo, prieš daugiau nei penkerius metus jis paliko savo gimtąją šalį Moldovą ir persikraustė gyventi į Veneciją. Norėčiau, kad jį pamatytumėt – kaip jis bendrauja, kaip šypsosi ir koks laimingas visada būna. Jo manieros ir kalbos akcentas visiškai itališki. Kadangi restoranas buvo netoli viešbučio, kuriame gyvenome („Hotel Tre Archi“), dažnai praeidavome pro jį ir visada sulaukdavome šypsenos su palinksėjimu. Malonu, kai tave prisimena, nors klientų ten tikrai būna daug.
Pasiklysti skersgatviuose
Ar esate kada specialiai pasiklydę kitame mieste? Bandę eiti ten, kur pats miestas jus neša, ir nežiūrėti į žemėlapį? Man tai vienas iš mėgstamiausių dalykų kelionėse, o ypač Italijoje. Venecijoje vieną vakarą nusprendėme tiesiog eiti paskui žmonių minią, pasukti į bet kurį skersgatvį ir žiūrėti, kur mus tai atves. Man patinka, kad taip pasiklydęs gali atrasti tokių vietų, kurios galbūt nėra turistinės, labai populiarios, bet jos unikalios ir labai gražios. Tik reikia nepamiršti retkartčiais pakelti galvą į viršų, nes kartais ten gali slėptis visas pastatų grožis.
Siauri Venecijos skersgatviai labai žavūs, juose nėra tiek daug turistų kaip pagrindinėse gatvėse, o kaip tik galima sutikti daugiau venecijiečių. Tačiau juokingas faktas tas, kad kartais taip beklaidžiojant Venecijoje galima atsimušti į kanalą, tada teks eiti atgal ir ieškoti kito posūkio, kur būtų keliukas.
Venecija – muziejus po atviru dangumi
Bent kartą nuvykti į Veneciją, manau, yra must have. Juk tai visiškas muziejus po atviru dangumi. Galima aplankyti daug vietų, į jas pačias neužeiti, bet pamatyti ir neišleisti nė vieno euro.
Prieš kiekvieną kelionę mėgstu persiskaityti įvairias žmonių, kurie jau yra toje šalyje buvę, rekomendacijas, taip pat sužinoti vietinių žmonių rekomendacijas. Taip galima gauti labai gerų patarimų ir atrasti vietų perliukų, apie kurias turistai gali nė nežinoti.
Vaikščiojant po Venecijos gatveles norisi fotografuoti viską. Akį traukia įvairūs istoriniai pastatai, venecijietiška gotika, neįmanoma nepastebėti smulkių pastatų detalių. Tikriausiai tuo šis miestas mane ir sužavėjo, nes mėgstu atkreipti dėmesį net ir į mažiausias detales.
Yra keletas vietų, iš kur galima pamatyti Venecijos panoramą. Mes užkilome ant prekybos centro stogo, nuo kurio atsiveria visa Venecijos panorama. Vaizdas nuostabus, matosi visi pastatai, jų stogai, didysis kanalas.
Patarimas: dėl koronaviruso pandemijos ir bandymo riboti žmonių skaičių būtinai reikia užsiregistruoti, kada norite užkilti ant prekybos centro stogo pažiūrėti gražiosios Venecijos. Registracijos nuorodą rasite „Fondaco dei Tedeschi“ prekybos centro puslapyje.
Lankomiausios vietos Venecijoje:
1. Didysis kanalas (Canale Grande).
2. Rialto tiltas (Ponte Di Rialto Bridge).
3. Šv. Morkaus aikštė (Saint Mark’s Square).
4. Šv. Morkaus bazilika (St. Mark’s Basilica).
5. Dožų rūmai (Palazzo Ducale).
6. Atodūsių tiltas (The Bridge of Sighs).
7. „Libreria Acqua Alta“ knygynas.
8. Contarini del Bovolo laiptai (Scala Contarini del Bovolo).
9. Akademijos galerija (Gallerie dell'Accademia).
10. „La Fenice“ teatras (Teatro La Fenice).
11. Santa Maria della Salute bazilika.
12. Prekybos centro stogas, nuo kurio atsiveria Venecijos panorama („Fondaco dei Tedeschi“).
Pagauti saulėlydį
Kaip ir minėjau, mėgstu susipažinti su nauja vieta dar į ją neatvykusi. Skaičiau, kad viena didžiausių rekomendacijų – pagauti saulėlydį Venecijoje. Ir mums tai pavyko. Sutikome saulėlydį pačioje turistiškiausioje vietoje prie Rialto tilto. Vaizdas – vertas milijono. Stovėdama ant tilto niekur nebenorėjau eiti. Žiūrėjau į besileidžiančią saulę ir dar niekada taip nesimėgavau tokiu vaizdu. Dangus pasidengia oranžine, rožine ir violetine spalvomis. Jis tampa toks ryškus, kad nuotraukos savaime išeina gražios ir jų nereikia nė kiek redaguoti. Vaizdas iki dabar įstrigęs mano atmintyje. Todėl labai rekomenduočiau išlaukti saulėlydžio ir pasirinkti gerą bei gražią vietą jam pagauti.
Reikia nepamiršti ir kitų salų
Atvykus į Veneciją pamatyti galima daug ką, bet reikia nepamiršti ir kitų salų, į kurias lengvai galima nuplaukti vaporetais (it. vaporetto) – vadinamaisiais vandens autobusais.
Pačios populiariausios salos yra Murano, Burano, Torčelo (Torcello). Mes dėl laiko stokos spėjome apsilankyti Lido ir Burano salose. Nors iki išsamaus palyginimo mano bagaže trūksta dar dviejų salų, visgi pamačiau, kokios visos salos skirtingos ir unikalios. Kiekvienoje jų vyksta kitas, savitas gyvenimas.
Lido saloje sezono metu būna tikrai daug turistų, kadangi tai sala, kurioje gražūs paplūdimiai, ir sala, kurioje vyksta Venecijos kino festivalis. Joje jau galima pamatyti ir mašinų, ir autobusų. Ji man priminė mūsų Palangą, tik tai itališka šios versija. Ne sezono metu daug parduotuvėlių ir restoranų nedirba, tvyro visiška ramybė. Nuo vaporeto stotelės iki paplūdimio galima nueiti visiškai nesunkiai, kaip venecijiečiai mėgsta turistams sakyti, vai sempre dritto (eiti tiesiai). Bevaikščiojant tyliomis Lido salos gatvėmis jaučiau dar didesnę ramybę, o artėjant prie jūros vis labiau jutau tą jūrinį vėją, kuris draikė mano plaukus. Taip ir norėtųsi dabar sėdėti gražiomis kriauklėmis ir akmenukais nusėtame Lido salos paplūdimyje.
Iki Burano salos keliavome ilgiausiai, tad pamiegodama spėjau įgyti naujų jėgų. Kaip minėjau, nauja sala – naujas gyvenimas. Burano sala išsiskiria spalvotais nameliais ir nertais darbais. Vaikščiojant salos gatvėmis buvo taip linksma, nes visi nameliai spalvoti, ryškūs, o tai labai pakelia nuotaiką. Kiekvienoje suvenyrų parduotuvėlėje galima rasti unikalių, vietinių kurtų nėrinių, kurie labai gražūs. Ir, žinoma, natūralaus muilo, kurio kvapas tiesiog fantastiškas. Nusipirkau kelis gabalėlius, įsidėjau į lagaminą, o nuo jų kvepėjo absoliučiai visi mano drabužiai. Todėl labai rekomenduoju tokio muilo įsigyti.
Venecijos karnavalas
Žymusis Venecijos karnavalas, kurio ištakos siekia XI amžių, į miestą sutraukia tūkstančius žmonių iš įvairių pasaulio kraštų. Miestas tampa tarsi didžiulis teatras. Pagrindiniai karnavalo renginiai vyksta Šv. Morkaus aikštėje, bet kostiumais ir kaukėmis pasipuošusių žmonių galima sutikti ir gatvėse arba skersgatviuose. Venecijos karnavalas trunka kelias savaites ir baigiasi Užgavėnių antradienį (Martedì Grasso arba Mardi Gras), po jo seka Pelenų trečiadienis – gavėnios pradžia.
Kasmet karnavalui parenkama skirtinga tema ir pagal tai sudaroma atitinkama programa. Vienas pagrindinių programos akcentų – Angelo skrydis (Volo dell’Angelo), kuriuo oficialiai atidaroma Venecijos karnavalo šventė.
Taip jau pasisekė, kad, visiškai negalvodami apie karnavalą, atostogas susiplanavome būtent jo laiku. Persirengėlių buvo galima sutikti visur: gatvėse, skersgatviuose, restoranuose, vaporetuose. Visi jie buvo pasipuošę taip skirtingai ir gražiai. Kiekvieno persirengėlio kostiumo detalės, matėsi, apgalvotos iki pačios menkiausios. Negalėjau atitraukti nuo jų akių, visus, mano manymu, gražiausius stengiausi nufotografuoti, kad turėčiau atsiminimų iš šios nuostabios šventės.
Kostiumų ir kaukių pasirodymai nelieka neįvertinti, nes Šv. Morkaus aikštėje būna pastatyta pakyla, ant kurios kaip ant podiumo demonstruojami kostiumai, unikalios, įmantrios kaukės, o iš jų renkama gražiausia. Tai kelios savaitės, kurios dar labiau papuošia ir taip nepaprastai gražią bei magišką Veneciją.
