Anksčiau Birma vadinta didžiausia Pietryčių Azijos valstybė Mianmaras kadaise buvo itin turtinga, turėjo ne vieną karalystę, o dabar yra viena skurdžiausių regione, čia klesti korupcija. Nuo XIX a. pradžios iki XX a. antrosios pusės Birma buvo britų kolonija, iš jos priklausomybės šalis išsivadavo, kai buvo įvykdytas karinis perversmas. Įvesta karinė diktatūra galiojo beveik penkiasdešimt metų. Informacijos, kas vyksta šalies viduje, buvo nedaug, turistai galėjo čia patekti tik organizuotomis grupėmis ir retai, nes buvo brangu ir sudėtinga gauti vizas. Prieš dvidešimt penkerius metus pradėjus skleistis demokratijai, Birma tapo Mianmaru, tačiau gyventojai vis dar vadinami birmiečiais, o kalba – birmiečių, sostinė iš pradžių buvo Jangonas (britų valdymo laikais miestas vadintas Rangūnu), paskui – Neipidas.
Mianmaras duris turistams atvėrė tik prieš kelerius metus. Vietiniai dar nesugadinti turizmo – malonūs ir besišypsantys, mielai pozuojantys ir prašantys nusifotografuoti kartu bendrai nuotraukai ar asmenukei. Šioje Azijos valstybėje lankiausi dar prieš tai, kai per pasaulį nusirito informacijos, kad joje vykdomas etninis valymas, banga. Tik praėjusių metų rudenį pasaulis sužinojo apie tai, kad Bangladešo ir Mianmaro pasienyje šimtus metų gyvenantys, bet pilietybės neturintys musulmonai rohinjai (53 mln. daugiausia budizmą išpažįstančių šalies gyventojų musulmonų yra tik 1 mln.) dėl žudymo, engimo ir žiauraus elgesio priversti palikti šalį.Tikiuosi, kad nugalės sveikas protas, ir ši nuostabios architektūros bei gamtos šalis nedings iš turizmo žemėlapio.
Mandalėjus. Pasitikti saulės su vienuoliais
Keliavau gana tradiciniu maršrutu – Mandalėjus, Baganas, Inlės ežeras, Jangonas. Mano pažintis su Mianmaru prasidėjo nuo Mandalėjaus – antro pagal dydį šalies miesto, paskutinės Birmos karalystės sostinės. Į jį atskridau iš Bankoko. Pasivaikščiojusi palei karaliaus Mindon Mino pastatytus Valdovų rūmus, aplankiusi Mahamunio pagodą (budistams ji yra viena švenčiausių Mianmaro vietų), nusprendžiu, kad palydėti saulės lipsiu į Mandalėjaus kalvą, iki jos viršuje auksu tviskančios Sutaungpjai (Sutaungpyei) pagodos. Ją galima pasiekti ir motoroleriu, o šį – susistabdyti tiesiog gatvėje. Pirmasis saulėlydis Mianmare ypatingas, bet vėliau jų būna tiek daug, kad tampa įprasta. O pirmą kartą pasitikti saulės leidausi pusę penkių ryto...
2019-aisiais Baganas bus įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, nes ši vieta – net ne miestas, o visas šventyklų kompleksas.
Prie viešbučio Mandalėjuje mane pasitinka vairuotojas-gidas, – tokios „du viename“ paslaugos Mianmare, kaip ir kitose Pietryčių Azijos šalyse, labai populiarios. Įtariai jį nužvelgiu, nes nekalba angliškai, bet tokį ankstyvą rytą aš ir nenusiteikusi kalbėti. Užšoku ant motorolerio, ir skuodžiame tamsiomis Mandalėjaus gatvėmis prie U Beino tilto – ilgiausio ir seniausio tikmedžio tilto pasaulyje.
Pakelėse jau verda gyvenimas – deginami laužai, girdėti šunų lojimas, iš šventyklų sklinda maldų garsai. Iš tamsos išnyra vienuolių procesija (prieš auštant jie išeina į gatves rinkti aukų), aplenkiame porą moterų, grakščiai nešančių ant galvų didžiulius krepšius. Pravažiuojame pro sparčiai žingsniuojančius ir rankomis intensyviai mosikuojančius sportine apranga vilkinčius vyriškius, – čia gana įprasta pradėti rytą tokiu pasivaikščiojimu. Įkvepiu šalto ryto oro ir toliau geriu įspūdžius.
Kai sustojame, vairuotojas-gidas ranka parodo man eiti į kairę, iš gestų suprantu, kad lauks manęs čia, prie motorolerio. Sutrikusi žvelgiu į tamsą, bet jokio tilto nematau, – gal atvežė ne ten, kur reikia? Laimė, pro šalį eina du jauni budistai vienuoliai. Kai paklausiu, ar toli iki U Beino tilto, taip pat parodo į kairę ir laužyta anglų kalba pasiūlo eiti kartu. Šiaip taip pavyksta šiek tiek susikalbėti.
Jie papasakoja, kad šios šalies vyrams įprasta bent porą kartų gyvenime pabūti vienuoliais. Kad ir berniukai, ir mergaitės vienuolyne turi pagyventi bent kartą gyvenime. Ir bent tris savaites. Vienuoliai čia labai gerbiami, ir vaikai šią pareigą atlieka noriai, o vargingai gyvenančioms šeimoms, neišgalinčioms išmaitinti vaikų, tai yra išsigelbėjimas.
Nustembu, kai nedrąsiai paklaususi vienuolių, ar galiu nufotografuoti, ne tik sulaukiu palinksėjimo, bet ir prašymo nusifotografuoti kartu. Kylanti saulė pamažu raudonai nudažo dangų, ant tilto pasirodo vis daugiau praeivių, – dauguma vietinių juo kasdien keliauja į darbą. Pagaliau tilto galą prieiname ir mes. Šis rytas dar ilgai išliks atmintyje.
Likusią dienos dalį praleidžiu sėdėdama ant motorolerio, vairuojamo Min Mino. Jis – taip pat vairuotojas-gidas, tik daug iškalbingesnis už ankstesnį, nes kalba angliškai. Prabėgomis aplankome senąsias Mianmaro sostines – Mingūną (Mingun), Sagaingą, Amarapurą ir Avą. Važiuojant veriasi skurdo veidai – matau akmenis plaktukais skaldančias moteris (jos taip ruošia kelių dangai reikalingą medžiagą), dirbančius vaikus, nors tokių metų jie turėtų būti mokykloje.
Baganas. Du tūkstančiai budistų šventyklų
Įspūdinga pirmoji Mianmaro imperijos sostinė Senasis Baganas (įvažiuoti į jį kainuoja 25 kijatus, arba maždaug 15,50 eurų). Tikimasi, kad 2019-aisiais jis bus įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, nes ši vieta – net ne miestas, o visas šventyklų kompleksas. Išlikusių yra daugiau kaip 2 tūkstančiai (iš daugiau kaip 4 tūkstančių), kai kurios – visai mažytės. Būtent šiose ir patarčiau pasitikti ar palydėti saulę, nes čia prisirenka ne tiek daug žmonių kaip, pavyzdžiui, vienoje pirmųjų šioje teritorijoje pastatytų šventovių Švesandavo (Shwesandaw) pagodoje.
Inlės ežerą dažniausiai reprezentuoja kojomis valtis irkluojantys žvejai. Dabar jie dažniau pozuoja, nei žvejoja, o už kadrą prašo užmokesčio.
Rekomenduoju parsisiųsti programėlę maps.me ir iš anksto susižymėti mažiau lankomas šventyklas, nes nuorodų, galima sakyti, nėra, iki šių religinių objektų veda dulkėti vieškeliai, kai kurie pasiekiami tik per pievas. XI–XIII a. menančios šventovės stūkso didžiulėje – daugiau kaip 100 m² – teritorijoje, tad jas apvažiuoti labai patogu išsinuomotu elektriniu motoroleriu (5 JAV doleriai per dieną). Nesibaiminkite, jei nesate vairavę šios transporto priemonės. Aš irgi to nebuvau dariusi, bet valdyti jį labai paprasta. O kai pusę penkių ryto suskambėdavo žadintuvas, dar niekada gyvenime taip nesidžiaugdavau. Šokdavau iš lovos ant motorolerio ir kartu su kitais keliautojais lėkdavau vis į kitą šventyklą pasitikti saulės. Tiek švintant, tiek temstant vaizdas iš čia gniaužia kvapą.
Kur pažvelgsi – pagodų ir stupų smailės. Švintant pradeda kilti oro balionai (paskraidyti juo 1 valandą kainuoja apie 230 eurų). Aš mačiau juos iš toli, bet, paklausinėję vietinių ar gido, galite nuvažiuoti į tokią šventyklą, kur oro balionai skraidys jums tiesiai virš galvos.
Inlės ežeras. Gyvenimas ant vandens
Azijos Venecija vadinamas Inlės ežeras yra prie Njaung Švė (Nyaung Shwe). Šio miestelio gatvės dulkėtos, vyksta daug statybų. Atrodo, kad po poros metų čia iškils gausybė naujų viešbučių. Esami beveik visi organizuoja ekskursijas pasitikti ar palydėti saulę Inlės ežere besisupančioje valtelėje. Nesigailiu pasirinkusi paplaukioti ryte. Įsėdę į valtis įsisiaučiame į pledus – penktą ryto dar tamsu ir labai šalta. Dangus pamažu šviesėja. Auštant valgome pusryčius, vėliau plaukiame į turgų.
Šis kasryt vyksta vis kitose vietose, daugiausia čia prekiaujama ežero turtais, nes dauguma vietinių verčiasi žvejyba. Ir Inlę paprastai reprezentuoja kojomis valtis irkluojantys žvejai, – atvirukų su jais galybė. Dabar tokie žvejai dažniau pozuoja, nei žvejoja, o už kadrą prašo užmokesčio. Žvejyba – ne vienintelė vietinių veikla, nors natūraliai kyla klausimas, kuo daugiau galėtų užsiimti ant polių ežere stovinčių namų šeimininkai. Pasirodo, jie verčiasi ir daržininkyste: ant iš šaknų ir žolės supintų plaustų užpila žemės, šios plaukiojančios salelės kartimis pritvirtinamos prie dugno, kad nenuplauktų, ir ant jų kuo puikiausiai žaliuoja salotos, cukinijos, agurkai, raudonuoja pomidorai.
Vietiniai turistams siūlo ir edukacinių programų. Lankomės tekstilės dirbtuvėse, pas namudininką mokomės rankomis sukti cigarus. Mums neteko matyti, kaip keturios iš šešių ežero pakrantėje esančios Phaung Daw Oo pagodos Budos statulėlės Inlėje plukdomos karališka valtimi (tai daroma rugsėjo arba spalio mėnesiais), bet prie pačios šventyklos priplukdyti buvome ir auksines statulėles apžiūrėjome.
Pirmasis saulėlydis Mianmare ypatingas, bet vėliau jų būna tiek daug, kad tampa įprasta.
Kai buvome priplukdyti prie vienos bambukinės trobelės cukranendrių stogu pavalgyti, atkreipiau dėmesį, kad dauguma net ir itin vargingai atrodančių namelių turi palydovines antenas. Po pietų kartu su vietiniais mūsų laukia jau kitos transporto priemonės – mažos, į baidares panašios medinės valtys. Ežerą galima apžiūrėti ir važiuojant pakrante dviračiu. Pasinaudoti beveik visų miestelio viešbučių siūloma paslauga nemokamai pasivažinėti šia transporto priemone verta ir dėl to, kad ja galima numinti ir iki vieno iš dviejų Mianmaro vynuogių ūkių „Red Mountain Winery“. Nuo vynuogynų supamo kalno atsiveria puiki panorama, įspūdingiausia ji – kai leidžiasi saulė.
Jangonas. Chaosas ir žavesys
Žinomiausias Jangono architektūros objektas yra Švedagono (Shwedagon) pagoda. Prieš daugiau kaip 2 tūkstančius metų du klajokliai vienuoliai ant kalvos, po auksine plokšte, paslėpė relikviją – aštuonis budizmo pradininku laikomo Sidhartos Gautamos plaukus. Ant jos buvo pastatyta auksinė apverstą varpą primenanti stupa. 99 metrų Švedagono pagodos stupos smailė švyti iš tolo, o kitos greta esančios šventyklos spindi auksu. Švedagono pagodą pagražinti aukso lapeliais gali visi norintieji, tereikia jų nusipirkti ir priklijuoti. Greta tokių prabanga tviskančių šventovių stovintys išlikę kolonijinio stiliaus pastatai atrodo dar labiau aptriušę.
Jangonas pastaruoju metu itin keičiasi, daugėja šiuolaikinių gyvenamųjų namų ir viešbučių, prekybos centrų, restoranų. Vis dėlto dauguma vietinių yra ištikimi tradiciniam gyvenimo būdui. Tiek vyrai, tiek moterys dėvi plačius ilgus, tik spalvomis ir raštais besiskiriančius sijonus (longyi). Moterys ir vaikai veidą tepa iš rūgščiųjų limonijų žievės pagaminta pudra, – sakoma, taip puikiai apsisaugoma nuo saulės. Ir, kad ir kaip draudžia valdžia, toliau sau kramto bei čia pat spjaudo narkotinį poveikį turinčius katekinių arekų riešutus. Nuo šių vietiniai tampa panašūs į kraują siurbiančius vampyrus, nes paraudonuoja dantys ir burna.
Pasivaikščioti britų kultūros įtaką liudijančiu vadinamuoju paveldo keliu (heritage walk) pakanka žemėlapio, bet jei norite gido, portale Yangonite.com galima užsisakyti vietinių ar čia gyvenančių užsieniečių vedamas ekskursijas. Galima ir visą miestą apvažiuoti traukiniu (kelionė trunka tris su puse valandos). Važiuodamas įsitikini, kad visas šio krašto žmonių gyvenimas vyksta gatvėse ar pakelėse – čia dirbama, valgoma, perkama ir parduodama. Gatvėse prekiaujama viskuo: maistu, knygomis, drabužiais, batais, indais...
Ir berniukai, ir mergaitės vienuolyne turi pagyventi bent kartą gyvenime. Ir bent tris savaites.
Kai, nusprendusi papietauti Bogjokės (Bogyoke) turguje ir užsisakiusi šviežiomis aitriosiomis paprikomis ir citrinų sultimis pagardintų daržovių sultinyje paruoštų ryžių makaronų (vadinamoji mohinga yra populiarus patiekalas bet kuriuo paros metu), dairausi, kur prisėsti, malonios vietinės pamoja prisijungti. Angliškai susikalbėti nepavyksta, bet šypsenų užtenka. Dar kartą įsitikinu, kad skaniausias maistas Mianmare ruošiamas nedidelėse užeigose ir gatvėje.
Prisėdę ant mažų plastikinių taburečių, sustatytų tiesiog ant šaligatvio, paragaukite gatvės prekeivių siūlomų fermentuotų arbatžolių ir sojų pupelių salotų, daržovių kario, tradicinio makaronų patiekalo, angliškai vadinamo shan noodles. Higiena šioje šalyje nėra prioritetas, tad maistu galima apsinuodyti. Iš anglakalbių turistų dažnai gali išgirsti frazę: „Got Burma belly“ (posakis „Birmos pilvas“ reiškia apsinuodijimą maistu). Kita vertus, jei visko bijai, ar apskritai verta keliauti? Norėtųsi, kad šiuo metu šalyje tvyranti kitatikių baimė nepaskatintų atsirasti termino, reiškiančio apsinuodijimą Mianmaru.
Keliautojo atmintinė
Kada keliauti. Geriausia keliauti nuo lapkričio iki vasario mėnesio, kai temperatūra būna apie 25–30 laipsnių šilumos, o lietaus tikimybė nedidelė. Nepamirškite, kad Mianmare daug laiko praleisite stebėdami saulėtekius, o anksti ryte labai šalta, tad prireiks šiltesnės aprangos.
Kaip keliauti iš Lietuvos. Nuvykti į Mianmarą iš Lietuvos kol kas nėra nei pigu, nei lengva. Patogiausia skristi per Dubajų, Bankoką ar Kvala Lumpūrą, o iš ten – vietinių pigių oro linijų (pvz., „Air Asia“) lėktuvais. Lietuvos kelionių agentūros organizuojama dviejų savaičių kelionė kainuoja apie 2500 eurų.
Kaip keliauti šalyje. Atstumai šalyje milžiniški. Taupantieji laiką gali rinktis vietinius skrydžius, bet, priešingai nei kitose Pietryčių Azijos šalyse, jų kainos yra nemažos (lėktuvo bilietas vidutiniškai kainuoja apie 100 JAV dolerių). Pigiau keliauti autobusais, bet tai užima daugiau laiko. Nuo Inlės ežero į Jangoną maždaug už 18 JAV dolerių važiavau naktį – patogu, nes visą kelią gali miegoti. Mano aplankyti miestai populiarūs, tad beveik kiekviename viešbutyje siūlomos vežimo ar net gido paslaugos.
Viza. Tereikia tinklalapyje www.evisa.moip.gov.mm užpildyti anketą ir sumokėti 50 JAV dolerių. Vizos patvirtinimo laišką gausite per porą dienų. Viza galioja 28 dienas nuo atvykimo į Mianmarą.
Kur apsistoti. „Komforto nesitikėk“, – ne kartą buvau įspėta draugų prieš kelionę. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad tai – mitas. Paslaugų kokybės ir kainos santykis galbūt neprilygsta Tailandui, bet komfortiškai pailsėti Mianmare tikrai galima. Pavyzdžiui, dvivietis kambarys Bagane esančiame viešbutyje „Kumudara Bagan“, apsuptame laukų ir pagodų, kainuoja apie 35–55 eurus (kainos skiriasi užsisakant per portalus Booking.com ar Agoda.com). Panašiai sumokėsite apsistoję Njaung Švė esančiame viešbutyje „Amazing Nyaung Shwe“, o ieškantieji prabangos gali rinktis vilas „Novotel Inle Lake Myat Min“ arba „Myanmar Treasure Resortis Inle“ su baseinu (kaina – maždaug 150 eurų).
Valiuta. Atsiskaityti galima JAV doleriais (kupiūros turi būti naujos ir nesulamdytos) arba vietine valiuta kijatais (1 euras lygus maždaug 1600 kijatų).
