Juokingas ir jautrus pasakojimas apie tėvų griežtai prižiūrimą senelį Bernardą ir jo anūką Beną, tarp kurių užsimezgęs ypatingas ryšys, skaitytoją nuveda gerokai toliau nei gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio. Senelio kojinės Greituolės atskleidžia šeimos paslaptis ir perkelia laiku atgal – į partizanų bunkerį.
Tai jau trečioji, leidyklos „Alma littera“ išleista teisininkės A. Tilindės knyga. Jos „Šiurpnakčio istorijas“ ir „Dvyliką kruvinų plunksnų“ jaunieji skaitytojai graibste išgraibstė. Knygos „Po šimts pypkių, seneli!“ taip pat išleistas ne vienas tiražas. Knygą iliustravo vaikų knygų iliustruotoja Greta Alice.
Ką reiškė žinia apie Metų knygos apdovanojimą? Galbūt premija tapo ženklu, kad reikia visiškai atsiduoti rašymui?
Žinia tikrai pribloškė, balsavimas buvo beprotiškai aktyvus, todėl su knygos iliustruotoja Greta Alice per daug vilčių nedėjome. Prieš Metų knygos apdovanojimus abi nuėjome pažymėti savo nuostabios oranžinės kelionės su seneliu Bernardu – nepaisydamos, koks bus skaitytojų verdiktas.
Tie metai ir taip buvo pošimtspypkiškai ypatingi! Knyga sulaukė daug meilės, šiltų žodžių, vaikų reakcijų, tėvų ir mokytojų žinučių. Jau vien tai atrodė lyg didžiulis apdovanojimas. Todėl, kai paaiškėjo, kad knyga laimėjo, buvo sunku patikėti. Atrodė, kad senelis Bernardas su savo oranžiniu pasauliu nuėjo daug toliau, nei buvome drįsusios tikėtis.
Būtent tokios akimirkos ir skaitytojų įvertinimas neleidžia sustoti ar atidėti istorijų į šalį. Juk mano skaitytojai auga, negaliu jų nuvilti!
Ar apdovanojimas yra ženklas visiškai atsiduoti rašymui? Keisti profesijos kol kas tikrai neketinu. Nebent Lietuvos demografinis burbulas staiga sprogtų, vaikų padaugėtų kelis kartus, o knygų tiražų pakaktų, kad galėtum pragyventi iš rašymo. Kol kas rašymas Lietuvoje dažniausiai yra ne profesija, o labai rimtas hobis. Toks rimtas, kad jam atiduodi vakarus, savaitgalius, atostogas ir nemažą dalį minčių, kurios turėtų būti skirtos kitiems darbams. Tačiau tai hobis, be kurio jau neįsivaizduoju nė vienos dienos – nesvarbu, ar būtų pirmadienis, ar sekmadienis.
Didysis kelias į literatūrą prasidėjo, kai laimėjote „Alma littera“ vaikų ir paauglių literatūros konkursą. Ar prisimenate laimėtojos jausmą?
Mano rašymo kelias prasidėjo kiek anksčiau nei laimėtas konkursas. 2021 metais pasirodė pirmoji knyga – psichologinis istorinis romanas „Pabėgimas“, vėliau – knygelė vaikams „Anita ir kiti pasauliai“, teisinio raštingumo knyga „Stiprus žmogus. Asmeninio bankroto gidas“. Taigi, rašiau jau kurį laiką, tik dar nebuvau iki galo supratusi, kokios istorijos yra artimiausios ir kur mano balsas skamba stipriausiai.
Pergalė konkurse pakeitė vertinimą, ką rašau ir kaip. Ji tarsi leido sau pasakyti: „Taip, aš esu rašytoja“. Ne žmogus, kuris kartais ką nors parašo, ne teisininkė, turinti keistą pomėgį vakarais kurti istorijas, o rašytoja. Konkursas padėjo susitelkti, geriau pajusti savo auditoriją ir suprasti, kad labiausiai noriu rašyti vaikams ir paaugliams. Bent jau kol kas, nes mano galvoje durų paprastai yra daugiau negu sienų.
Puikiai prisimenu ir laimėjimo jausmą, jame buvo ir džiaugsmo, ir netikėjimo, ir jaudulio. Tokios akimirkos suteikia labai daug drąsos. Ypač tomis dienomis, kai atrodo, kad rašai į tuštumą, ir niekas be tavęs tuo tekstu nepatikės.
Vis dėlto rašymas visada buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis – nuo tada, kai išmokau rašyti didžiosiomis raidėmis. Vaikystėje ir paauglystėje kūriau knygas, sąsiuvinius paversdavau istorijomis, rašiau dienoraščius, vėliau ketinau stoti į žurnalistiką. Galiausiai pasirinkau teisę ir iki šiol rašau daugybę pačių nuobodžiausių teisinių tekstų. Matyt, todėl vakarais taip norisi atsilyginti sau už visus „vadovaujantis tuo ir tuo įstatymo straipsniu“ ir rašyti apie vaiduoklius, senelius, stebuklingas kojines ar vaikus, kurie patenka į pačius netikėtiniausius nuotykius.
Kažkur esu girdėjusi mintį, kad vaikai iki dešimties metų jau žino, kuo norėtų būti užaugę. Vis sau ją primenu. Matyt, tam, kad neišduočiau mažosios Aušrinės, kuri dar nemokėjo rašyti mažosiomis raidėmis, bet jau puikiai žinojo, kad nori kurti knygas.
Kodėl pasirinkote rašyti vaikams ir paaugliams? Ar tyrinėjate jų lūkesčius?
Kol kas turiu privilegiją vaikystėje ir paauglystėje dalyvauti kiekvieną mielą dieną, todėl, noriu to ar ne, rašymo temos stipriai siejasi su tuo, ką girdžiu prie stalo, automobilyje ar atsitiktiniuose pokalbiuose. Vaikai ir paaugliai labai greitai išduoda, kas jiems iš tiesų rūpi, kas erzina, juokina, gąsdina ar skaudina. Reikia tik klausytis.
Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad vieną dieną ėmiau ir sąmoningai nusprendžiau: nuo šiol rašysiu vaikams ir paaugliams. Greičiau ši skaitytojų kategorija pati mane pasirinko. Rašydama jiems, jaučiuosi natūraliausiai, laisviausiai ir drąsiausiai. Čia galima kalbėti apie labai rimtus dalykus, bet kartu palikti vietos nuotykiui, humorui, keistumui, paslapčiai ir stebuklui. O man atrodo, kad būtent toks pasaulis man artimiausias.
Galbūt vis dar aiškiai girdžiu mažąją Aušrinę. Tą, kuri tiki, kad miško gilumoje tikrai gali būti magiškas žvėrelių miestelis. Kuri, pasislėpusi po antklode, skaito siaubo knygas, nors jau seniai turėjo miegoti. Kuri karstosi medžiais, prisigalvoja pavojingų misijų ir kiekviename sename name įtaria esant paslaptį. Labai norėčiau, kad ši Aušrinė manęs dar ilgai nepaliktų, nes, manau, būtent ji ir padeda rašyti vaikams ne iš suaugusiojo aukštybių, o būnant – šalia jų.
Vaikų ir paauglių auditorija mane žavi, nes ji labai sąžininga. Suaugęs žmogus kartais mandagiai pasakys, kad knyga buvo „įdomi“. Vaikas pasakys tiesiai: šitoje vietoje buvo nuobodu, o šitą veikėją norėjosi papurtyti. Tačiau jei istorija pagauna, ja tikės visa širdimi, o tada veikėjai tampa tikri, o knygoje aprašytas pasaulis ilgai gyvena galvoje. Man tai yra viena gražiausių rašymo dovanų.
Ar tyrinėju jų lūkesčius? Gal ne moksliškai, bet nuolat stebiu, klausausi, kalbuosi, lankausi mokyklose ir bibliotekose. Vaikų klausimai, jų reakcijos, juokas keisčiausiose suaugusiajam situacijoje ar visiška tyla ten, kur tekstas juos paliečia, pasako labai daug. Vis dėlto stengiuosi nerašyti vien to, ko iš manęs tikimasi. Vaikai greitai pajunta, jei autorius bando įtikti. Todėl pirmiausia rašau istoriją, kuri pačiai atrodo gyva ir tikra, o tada tikiuosi, kad ir vaikais norės ją patirti.
Jūsų knygose daug nuotykių, paslapčių, humoro. Ar jaučiate, kad skaitytojai perpranta sumanymus?
Nemanau, kad yra ar kada nors bus parašyta knyga, kuri patiktų, įtiktų ir būtų vienodai suprantama visiems. Tiesą sakant, tokios knygos net nereikia. Kiekviena istorija turi savo skaitytoją – ar tai būtų komiksas, maginė fantastika, istorinė nuotykių knyga, siaubo pasakojimas ar visai nedidelė paveikslėlių knygelė. Visokių knygų reikia! Ypač vaikams, kurie dar tik renkasi savąjį skaitytojų kelią ir bando suprasti, kokios istorijos juos pagauna.
Todėl man visai nebaisu, jei vienas skaitytojas knygoje pirmiausia pamato nuotykį, kitas – humorą, trečias – paslaptį, o dar kitas užčiuopia tai, ko galbūt net pati sąmoningai neplanavau. Man atrodo, skaitytojas nebūtinai turi teisingai perprasti autoriaus sumanymą. Vos knyga išeina į pasaulį, ji pradeda savo gyvenimą, kiekvienas ją atsineša į savo patirtis, baimes, prisiminimus ir klausimus.
Rašydama visada pagalvoju, ar mano knyga nebus tik dar vienas triukšmas ir taip labai gausioje knygų rinkoje. Nenoriu kurti istorijos, kuri tik trumpam pralinksmina ir tuoj pat išgaruoja iš galvos. Net jei knyga skirta patiems mažiausiems, man svarbu, kad ji keltų klausimų, kviestų kalbėtis, mąstyti, sutikti arba nesutikti su veikėjais ir jų pasirinkimais.
Todėl po nuotykiais, paslaptimis ir humoru mano knygose dažniausiai slepiasi dar vienas sluoksnis. Dažniausiai jis kalba apie baimę, vienatvę, atmintį, draugystę, laisvę ar atsakomybę. Vaikai nebūtinai jį įvardija tais pačiais žodžiais kaip suaugusieji, bet labai dažnai pajunta. Ir kartais jų klausimai po susitikimų parodo, kad perskaitė kur kas giliau, negu mes, suaugusieji, iš jų tikėjomės.
Kaip gimsta personažai? Ar jie turi realių žmonių bruožų?
Visi mano personažai, kad ir kokie patrakę, keisti ar šiurpūs būtų, turi realių bruožų žmonių, kuriuos sutikau gyvenime. Juk visi esame turėję kaimynių, kurios pro užuolaidos kraštelį žiūrėdamos žino viską, kas vyksta laiptinėje. Arba klasiokių, kurios per kiekvieną pertrauką būtinai nubėga pasižiūrėti į veidrodį. Giminaičių, kurie moka papasakoti tą pačią istoriją dešimtą kartą taip, lyg girdėtum ją pirmą.
Tačiau dažniausiai mano personažai nėra vieno konkretaus žmogaus kopijos. Sulipdau juos iš daugybės mažų detalių: vieno žmogaus kalbėjimo manieros, keisto kito įpročio, trečio baimės ar juoko. Kartais užtenka nugirsto sakinio autobuse, žvilgsnio parduotuvėje ar vaiko klausimo.
Man svarbu, kad ir pats keisčiausias personažas turėtų ką nors tikro. Ne tik išorę ar juokingą bruožą, bet ir savo norą, baimę, silpnybę. Juk būtent tai leidžia skaitytojui jį atpažinti. Gal ne tiesiogiai save, bet savo klasę, šeimą, kaimyną ar žmogų, kuris visuomet pasirodo netinkamiausiu metu. Kuo knygos personažai artimesni tikram pasauliui, tuo lengviau skaitytojui su jais susitapatinti, juos suprasti, o kartais ir atleisti klaidas. Net fantastiniame ar šiurpiame pasaulyje veikėjas turi būti gyvas, toks, kuris galėtų išlipti iš knygos ir atsisėsti šalia prie pusryčių stalo.
Kaip gimė idėja parašyti istoriją apie Benį ir senelį Bernardą? Kas jie iš tiesų?
Dažnai būna, kad idėjas savo knygoms susapnuoju, sapne personažai ima vaidentis taip dažnai, kad dėl šventos savo miego ramybės privalau juos atgaivinti popieriuje. Taip buvo ir šįkart. „Po šimts pypkių, seneli!“ – mano širdies kūrinys. Mano atsisveikinimas su tėčiu, kelionė atgal, o kartu – grįžimas į save.
Tėčio batus, kuriais apsiavęs ir vesdamas iš proto seseles, jis vis bandydavo išsmukti iš ligoninės, mano vyras praminė „batais Greituoliais“. Idėja parašyti knygą apie senelį, turintį stebuklingus batus Greituolius, gimė mano sapne. Batai Greituoliai nukeliavo ilgą kelią, kol kažkurioje sankryžoje tapo... kojinėmis Greituolėmis.
Ryte pabudusi ėmiau dėlioti siužetą. Kai idėja mane įklampina, atsitraukti nebegaliu. Nesustodama rašiau visą savaitę. Šalia mirguliavo vasara, dukra žaidė su drauge, vyras plikė kavą, o aš... rašiau ir rašiau. Tai buvo tarytum terapija, šviesos ir ramybės paieškos.
Knygoje su humoru kalbate apie partizanus ir laisvę. Kaip pavyko suderinti humorą ir tokias jautrias temas?
Tuo ir žavi vaikystė – juokas ir ašaros joje yra šalia. Kartais būtent humoras padeda prieiti prie sudėtingų dalykų ir jų neišsigąsti. Žinoma, juokai, kai kalbi apie partizaninį pasipriešinimą, laisvę, senatvę ar ligą, yra slidus reikalas. Ne taip padėsi koją, nuslysi paviršutiniškumo nuokalne. Todėl rašydama vis klausdavau savęs: kaip šią situaciją matytų vaikas? Ką jis suprastų? Kas jam atrodytų keista, juokinga, nelogiška ar net neteisinga?
Humoras knygoje gimsta ne iš skaudžių temų, o iš vaiko žvilgsnio į pasaulį. Vaikai dažnai pastebi visai kitus dalykus nei suaugusieji. Jie rimtame pokalbyje gali užkibti už keisto žodžio, netinkamu metu prisiminti kojines ar užduoti klausimą, nuo kurio suaugusiajam norisi ir juoktis, ir verkti. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad vaikas nejaučia temos gylio ar nesupranta jos svarbos. Kartais jis ją supranta net labai tiksliai – tik savaip.
Man atrodo, kad partizaninio pasipriešinimo ir laisvės temai senelio bei anūko santykis labai tinka. Senelis vaikui nėra istorijos vadovėlis. Jis – gyvas žmogus, turintis balsą, įpročius, prisiminimus, silpnybes ir paslaptis. Todėl ir jo pasakojama istorija tampa ne tolima data ar pavarde, kurią reikia išmokti, o šeimos, namų ir vaiko istorijos dalimi.
Šiuolaikiniai vaikai nori klausytis senelių pasakojimų?
Manau, dar negimė vaikas, kuriam visai nepatiktų močiutės ar senelio pasakojama istorija. Ypač jeigu ji pasakojama ne kaip pamoka, o kaip paslaptis, nuotykis ar prisiminimas apie laiką, kai seneliai patys buvo vaikai, krėtė išdaigas, bijojo ir svajojo. Labai tikiuosi, kad istorijas pasakojančios močiutės ir seneliai iš šio pasaulio nedings. O mes nepamiršime jų klausti, kol dar galime išgirsti atsakymus.
Dirbate su iliustruotoja Greta Alice. Ar Gretos sukurtos iliustracijos atitiko tai, ką įsivaizdavote rašydama?
Be abejonės, pradinio mokyklinio amžiaus skaitytojams iliustracijos yra labai svarbi knygos dalis. Jos leidžia akims trumpam pailsėti nuo teksto, padeda geriau suprasti veikėjus, aplinką, nuotaiką, o kartais net papasakoja tai, kas žodžiais liko nepasakyta. Man atrodo, gera iliustracija ne tik atkartoja tekstą – ji jį praplečia, prideda dar vieną pasakojimo sluoksnį.
Rašydama dažniausiai neturiu konkrečių reikalavimų, kaip turėtų atrodyti veikėjai ar kiekviena scena. Kartais pažymiu vietas, kuriose iliustracija, mano manymu, būtų reikalinga, tačiau stengiuosi iliustruotojui palikti kuo daugiau kūrybinės laisvės. Labai gera, kai prie tavo parašyto teksto ateina kitas kūrėjas ir į istoriją pažvelgia savo akimis ir širdimi. Tada knygoje gali atsirasti detalių, juokelių ar nuotaikų, apie kurias rašydama nė nepagalvojai.
Būtent taip nutiko su „Po šimts pypkių, seneli!“ iliustracijomis. Greta Alice taip pamilo knygos veikėjus, kad jos piešiniuose jie atrodo lyg gyvi. Tarsi senelis Bernardas būtų visų mūsų senelis, o kaimynė Vanda – visų mūsų kaimynė, kuri pro užuolaidos kraštelį stebi, ar kartais nesikrapštome nosies.
Gretos iliustracijos tiksliai pagavo knygos pusiausvyrą – joje yra ir daug humoro, ir liūdesio, ir švelnumo. Jos neleido istorijai tapti pernelyg sunkiai, bet kartu nepavertė jos vien smagiu nuotykiu. Iliustracijos iš tiesų gali pakeisti istorijos nuotaiką: padaryti ją šiurpesnę, šiltesnę, liūdnesnę ar juokingesnę. Todėl labai svarbu, kad rašytojo ir iliustruotojo pasakojamos istorijos ne kovotų tarpusavyje, o kalbėtųsi.
Girdėjau, gimsta nauja šiurpi istorija. Iš kur jų semiatės? Kaip supratote, kad baimė gali būti ne tik gąsdinanti, bet ir įdomi tema vaikų bei paauglių literatūroje?
Paaugliai – maži suaugę, beveik suaugusieji, kurie mokosi pažinti pasaulį. Graudžiomis istorijomis jų lengvai neužliūliuosi. Pasaulis jiems dar tik skleidžiasi, anksčiau matydavę jį kaip juodą ir baltą, pradeda matyti ir pilkas spalvas. Gyvenimas pilnas sudėtingų situacijų, ir sprendimus priimti augant tampa vis sunkiau. Iš šito suvokimo man, paauglės mamai, ir gimsta siaubo istorijos. Idėjų toli nereikia ieškoti – užtenka atviromis akimis žiūrėti į tai, kuo gyvena dabartiniai paaugliai.
Siaubo žanras skatina šiek tiek toliau pastumti komforto zoną, o patirtas šiurpas kartu su rimtesniais knygos klausimais leidžia tam tikrus klausimus atsiminti ilgiau. Galbūt nešiotis pamokas. Galbūt, susidūrus su sudėtinga situacija, ją atpažinti ir rimčiau apsvarstyti.
Ar kada buvo, kai parašiusi pagalvojote – gal jau perlenkiau? Gal per baisu?
Kadangi mano knygose to tiesioginio bjauraus siaubo – kraujo, zombių ar panašių dalykų nėra, dažniausiai kyla klausimas, kokio amžiaus vaikas pajėgs suprasti žinutę, kurią siunčia knyga? Jei skaitytojas bus per mažas, galbūt jam ir baisu nebus, nes jis dar iki galo nesuvoks žmogaus vidinių pasirinkimų kainos. Bet tokiu atveju ir knyga jam nelabai patiks. Šiais laikais vaikų skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimai labai skiriasi, tad kiekvieną kartą su leidykla svarstome, kokiai amžiaus grupei knyga būtų tikslingiausia. Ir tikrai ne visuomet pataikome. Nes būna, kad kur kas jaunesnio amžiaus vaikai knygoje pamato daugiau nei vyresnieji.
Bet... tiesą pasakius, dar nė iš vieno skaitytojo negavau atsiliepimo, kad kuri nors iš knygų buvo per baisi (juokiasi).
Rašydama knygas noriu, kad jos siųstų žinutę, kalbėtųsi su vaiku, galbūt jį įstumtų į nejaukią situaciją ir priverstų galvoti, kaip jis pats elgtųsi, jei būtų skaitomos knygos herojus. Žaisti su skaitytoju protu man labai įdomu!
Ar esama dalykų, kurių pati bijote?
Bijau labai žemiškų dalykų – artimųjų ligų ir beprotiško šiuolaikinio pasaulio, stumiančio save į karus.
Įdomu, kokių klausimų apie savo knygas susilaukiate mokyklose, kai susitinkate su vaikais? Ar yra skaitytojų laiškas arba pokalbis, kuris įstrigo į atmintį?
Dažniausias vaikų klausimas – kiek man metų? Po to – kokia mano profesija, jei jau nesu rašytoja pilnu etatu. Dažniausiai leidžiu vaikams spėti ir atsakymas būna... policininkė!
Be proto džiaugiuosi skaitytojų laiškais! Dažnai vaikai klausia, kada bus nauja siaubo knyga, pasakoja, kaip suprato vieną ar kitą situaciją. Klausia, kodėl herojus pasielgė vienaip, o ne kitaip. Labiausiai įstringa klausimai apie dalykus, kuriuos knygoje užkapstau giliausiai. Neseniai vienoje mokykloje berods trečiokas turėjo tokių taiklių pastebėjimų apie mano „Šiurpnakčio istorijas“, kad jo mokytoja pasakė: „Net aš apie tai nebuvau pagalvojusi...“ Tokios akimirkos džiugina – jos primena, kad vaikai tekstą dažnai perskaito giliau, nei mes, suaugusieji, tikimės.
