Literatūrologas Kęstutis Urba yra pastebėjęs, kad apie britų rašytoją, iliustruotoją, gamtininkę, grybų tyrinėtoją, ūkininkę ir moterį, kurios dėka iki šiol išliko dalis gražiausių Anglijos kraštovaizdžių – B. Potter, literatūros tyrinėtojų yra prirašyta daugiau nei apie bet kurį kitą vien vaikų literatūrai atsidavusį autorių. Jos knygos neatsitiktinai laikomos klasikinės angliškos paveikslėlių knygos pradžia, o triušelis Petriukas jau daugiau kaip šimtmetį yra vienas labiausiai atpažįstamų vaikų literatūros herojų.
Lietuvos skaitytojai šiandien gali pažinti garsiausias triušelio Petriuko istorijas. Leidykla „Alma littera“ yra išleidusi „Pasaką apie triušelį Petriuką“, rinktinę „Pasakos“, knygas „Pasakos prieš miegą“, „ Metų laikų pasakos“. Neseniai pasirodė ir nauja triušelio Petriuko dėlionių knyga. B. Potter knygos vaikus įtraukia į stebuklingą pasaulį, kviečia pažinti gamtą, metų laikus ir gyvūnus.
Rašytojos knygų pasaulyje parduota daugiau kaip 250 milijonų egzempliorių, istorijos išverstos į daugiau nei 30 kalbų ir leidžiamos iki šiol. Pagal B. Potter kūrybą kuriami animaciniai serialai, vaidybiniai filmai, spektakliai, edukaciniai maršrutai, muziejai ir parodos. Panašu, kad kiekviena nauja vaikų karta triušelį Petriuką atranda iš naujo. Diskusijose internete dažnai kartojasi ta pati mintis – man šias knygas skaitė močiutė, dabar skaitau jas savo vaikams.
Iš vienatvės atsiradęs pasakų pasaulis
B. Potter gimė 1866 metais Londone, pasiturinčioje šeimoje. Kaip buvo įprasta Viktorijos laikais, aukštuomenės mergaitė nelankė mokyklos – namuose ją mokė guvernantės. Tačiau jos vaikystė tik iš pažiūros atrodė laiminga, iš tiesų mergaitė kentė vienatvę. Griežtus tėvus, uždarą gyvenimą atpirko draugai – jaunesnysis brolis Bertramas ir gyvūnai.
Vasaromis B. Potter šeima išvykdavo atostogų į kaimą Škotijoje arba Šiaurės Anglijoje. Ten rašytoja nerdavo į gamtos pasaulį, rinkdavo augalus, preparuodavo nugaišusius gyvūnus, o gyvus slapta parsigabendavo į Londoną. Taip namuose atsirado du triušiai – Petriukas ir Benjaminas. Mergaitė juos ne tik augino, bet ir valandų valandas stebėjo, piešė, tyrinėjo. Nepaprastas dėmesys gamtai vėliau tapo rašytojos kūrybos pagrindu.
Svarbiausias jos herojus – triušelis Petriukas – gimė netikėtai. 1893 metais Beatrix parašė laišką sergančiam berniukui Noeliui Moore'ui. Jame papasakojo istoriją apie keturis triušiukus ir juos nupiešė plunksna. Vienas jų – smalsus ir neklusnus Petriukas – netrukus tapo garsiausiu triušiu pasaulyje.
Vis dėlto B. Potter kelias į sėkmę nebuvo paprastas ir lengvas. Net šešios leidyklos atsisakė spausdinti pirmąją Beatrix knygą. Būsimoji rašytoja 1901 metais ją išleido savo lėšomis. Nespalvotą knygą sėkmingai išpirko draugai ir giminaičiai. Tai pamatę, leidėjai persigalvojo, tik liepė piešinius perpiešti akvarele. Nuo 1902-ųjų pasaulį išvydo 23 serijos knygos.
Iliustracijose susipina gyvūnų ir žmonių pasaulis
B. Potter buvo viena pirmųjų kūrėjų, nuosekliai sujungusių į bendrą kūrinį tekstą ir iliustracijas. XX amžiaus pradžioje tai nebuvo įprasta.
Ji pati iliustravo savo knygas, kiekvienas piešinys buvo paremtas gamtos stebėjimais – piešiniai stebina tikslumu. Pasakojama, kad gyvūnus ji piešdavo iš natūros, o namuose laikė triušius, ežius, peles, varles. Knygose nėra stebuklingų pilių ar burtininkų, mažieji skaitytojai atranda daržą, mišką, namus, šeimą ir smalsius gyvūnus, kurie elgiasi taip, kaip vaikai – neklauso, išdykauja, patenka į bėdą, bet galiausiai vis tiek randa kelią namo.
Savo pasakų gyvūnus rašytoja aprengė žmonių drabužiais – užvilko švarkelį, užrišo skarelę, uždėjo apsiaustą. Tačiau, nors ir elgiasi kaip žmonės – mamos nerimauja dėl savo vaikų, draugai patiria draugų išdavystes arba pagalbą, knygose jie vis tiek išlieka gyvūnais.
Literatūros kritikai pabrėžia, kad B. Potter knygose būtent teksto ir iliustracijų dermė sukuria pasaulį, kuris lengvai įtraukia vaikus.
Mokslininkė, kurios niekas neklausė
Vaikystės potraukis gamtai niekur nedingo ir kai B. Potter suaugo. Ji rimtai domėjosi botanika ir mikologija – tyrinėjo grybus, kerpes, kūrė itin tikslias jų akvareles, rengė mokslinį darbą apie grybų dauginimąsi.
Tačiau XIX amžiaus pabaigoje moteriai patekti į mokslo pasaulį buvo beveik neįmanoma, jos tyrimai oficialiai nebuvo pristatyti. Vieną B. Potter parengtą pranešimą Karališkojoje mokslo draugijoje perskaitė vyras, nes pačiai autorei į posėdį nebuvo leista įžengti. Tik po daugelio metų mokslininkai pripažino, kad jos piešiniai ir stebėjimai buvo nepaprastai tikslūs.
Iš knygų uždirbtus pinigus rašytoja investavo ne į prabangą, o į ūkius Anglijos Ežerų krašte. Po tėvo ir brolio mirties rašytoja žemės valdas dar išplėtė ir sėkmingai jose ūkininkavo.
Kadangi vaikų neturėjo, daugiau kaip 4 000 akrų žemės testamentu ji paliko organizacijai „National Trust“, kuri rūpinosi kraštovaizdžio ir istoriškai reikšmingų vietų apsauga, gražiausioms vietovėms siekė draustinio statuso. Šis sprendimas padėjo išsaugoti didelę šiandien į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukto Ežerų krašto dalį.
Slaptas dienoraštis
Dešimt metų po B. Potter mirties, 1943-iaisiais, buvo aptiktas jos jaunystės dienoraštis. Perskaityti jį nebuvo paprasta – rašytas slaptaraščiu. Beatrix dienoraštį pradėjo rašyti būdama maždaug penkiolikos ir tęsė iki trisdešimties. Ji sukūrė nuosavą šifrą – raidžių pakaitalų sistemą, kurioje naudojo lotyniškus, graikiškus, kirilicos ženklus ir net skaičius. Manoma, kad šitaip paauglė norėjo savo mintis apsaugoti nuo smalsių namiškių ir tarnų, – Viktorijos laikų aukštuomenės merginai atvirai reikšti savo nuomonę nebuvo įprasta.
1952 metais dienoraštis atkeliavo į kolekcininko ir Beatrix kūrybos tyrinėtojo Leslie Linderio rankas. Jis net šešerius metus bandė įminti šifrą. 1966 metais, minint rašytojos gimimo šimtmetį, dienoraštis buvo išleistas pirmą kartą.
Kai slaptraštis buvo dekoduotas, tyrinėtojai ir smalsautojai šiek tiek nusivylė – nieko naujo apie rašytojos asmenybę jame nebuvo. Tik patvirtinimų – kokia drąsi, savarankiška, kritiškai mąstanti ji buvo. Kaip stipriai svajojo apie mokslą, brangino gamtą ir ieškojo savo vietos pasaulyje.
Istorikai pažymi ir moters verslo sugebėjimus. Rašytoja ne tik sumaniai rūpinosi ūkiu, augino didžiules gyvulių bandas, bet ir buvo viena pirmųjų autorių, supratusių prekės ženklo vertę. Rašytoja sukūrė ir patentavo žaislinį triušelį Petriuką. Vėliau jos sukurti personažai atsirado stalo žaidimuose, ant indų, tapetų. XX amžiaus pradžioje tai buvo gana revoliucinga idėja.
