Nauja, magiško realizmo spalvomis nutapyta J. Baltrukonytės istorija „Mano nekaltas melagis“ pasakoja apie šeimą, kurioje siautėja meilė, konfliktai, nesibaigiančios statybos, paskalos ir visa, iš ko kuriama šeimos kasdienybė. Jausmai knygoje sproginėja kiekviename sakinyje, jie įtraukia į tikrą, nesuvaidintą gyvenimo nuotykį, kuriame veikia ir šešėliais tapusios dvasios, ir realūs personažai, sutikti parduotuvėje, turguje, laiptinėje, biure ar mokesčių inspekcijoje.
„Kai apsigyvenome pusiau laukinėje Fuerteventuros saloje, mane, rodos, užgriuvo lavina keistų ir spalvingų charakterių. Viskas susimaišė – Lotynų Amerika, Afrika, Europa. Čia pilna pabėgėlių iš įvairių karo zonų, pastaruoju metu padaugėjo ir europiečių. Neegzistuoja taisyklės, prie kurių esi įpratęs, kartais jaučiuosi lyg kosmose“, – pasakoja Jurga ir priduria, kad saloje patirti įspūdžiai, sutikti žmonės pamažu virto istorijomis, kurios išsivyniojo į romaną.
Daugelis knygos personažų gimė iš žmonių, kuriuos rašytoja iš tiesų sutiko. Vienas iš tokių – Tėtušis. Jo prototipą Jurga sutiko mokesčių inspekcijoje. „Jis sėdėjo ant kėdės taip, tarsi būtų su ja suaugęs. Dvi valandas stebėjau, kaip ranka perrašo vieną dokumento lapą ant kito“, – pasakoja pridurdama, kad jos vyras, menininkas Algis Kriščiūnas iš pradžių manęs, jog Tėtušio personažas – tai jis.
Tačiau personaže – tik Algio plikė. Visos kitos šeimos istorijos, nuodėmės, melagystės ir atsitikimai knygoje stipriai suliteratūrinti, paryškinti, sustiprinti, hiperbolizuoti. „Nusiraminau, atslūgo, – knygos pristatyme prisipažino Algis. – Dėl tų paryškinimų knygą smagu skaityti, o jos humoras ir linksmumas virsta prasmingais žodžiais, sakiniais, perteikiančiais gyvenimo išmintį“.
Miestelio tvarką knygoje simbolizuoja meras. Tačiau jis – tarsi daugelio miestų merų rinkinys, rodos, nei gyvas, nei miręs, atsirandantis, kai jo visai nereikia, ir dingstantis, kai yra reikalingas.
Svarbi vieta knygoje skirta salai. Ji – ne tik vieta, kurioje vyksta romano veiksmas, bet ir veikėjas, formuojantis žmonių likimus, charakterius, miestelyje vykstančias absurdiškas situacijas.
„Kadaise, apsvaigusi nuo Gabrieliaus García Márquezo dvasios, svajojau rašyti panašiai – atrasti teksto muziką, įpinti magiškąjį realizmą. Kai apsigyvenome saloje, pagalvojau, kad Márquezo kasdienybė, lygiai kaip ir mūsų, gyvenančių saloje, buvo magiška. Jam nieko nereikėjo sugalvoti, tik atidžiai dairytis. Sala ir man tapo stebuklingos kasdienybės simboliu, aprašiau jos magiją, absurdą. Ir visa tai yra tikrovė“, – pasakoja J. Baltrukonytė.
Nors romano pavadinime minimas melas, ir į šią temą Jurga žvelgia lengvai, su šypsena. Sako, kad kartais nekaltas melas pradeda nesusikalbėjimų grandinę, o ir kiekvienas slepiame didesnius ar mažesnius melus. Netgi žodžiai „viskas bus gerai“ kartais tampa labai reikalingu, nekaltu melu. „Tačiau svarbiausia juk – ne melas, o pats gyvenimas“, – įsitikinusi Jurga.
Apie tai ji ir parašė knygą. Apie gyvenimą, kuris verda šalia mūsų. „Kartais jis stebina, kartais – liūdina, bet dažniausiai – džiugina, ypač kai yra nesuvaidintas, ryškus, spalvotas, pilnas dramų ir komedijų“, – dar priduria knygos „Mano nekaltas melagis“ autorė.
Pirmas skyrius, kuriame susipažįstame su herojais ir iškart papuolame į nemalonią situaciją
Nepakvietė į barą
Kaip baisu pajusti nemeilę. Ir dar netikėtai! Tarsi apmėtytų ledo gabalais vasarą, jaukią dieną gulint ant įkaitusio smėlio.
Ir bumbt ledo gabalas kakton. Kiekvieną sukrėstų.
Ir tą ledo gabalą sviedė ne jo žmona Izabela, iš jos, jei ganėtinai įsiutusi, dar lauktum tokios nuodėmės.
Susipažinkime su baisaus įvykio, nusikaltimo žmogaus orumui, vieta.
Įsivaizduokime padorų, kukliai nuobodų banko skyrių su penkiais kabinetais, kuriame jau trisdešimt metų dirba Tėtušis, niekas kitaip miestelyje jo ir nevadina.
Banke diena iš dienos visada virė tas pats gyvenimas: buhalterė tualete lakavosi nagus, keli darbuotojai stumdėsi prie kavos aparato – prie nemokamų dalykų visi stumdosi, Tėtušis registravo eilėje laukiančius klientus ir maloningai kviesdavo prisėsti fojė.
Visi išmesti darbuotojai laukdavo penktadienio.
Tada po darbo skubėdavo į barą, tas visai šalia, savininkas buvo atvykęs iš Kolumbijos, neturėjo darbo vizos, tad pigiai, kad niekas neįskųstų, pardavinėjo gėrimus ir sūriu kimštus užkandžius, Tėtušiui nuo jų sustodavo skrandis, bet nieko nepadarysi. Apie interjerą daug nepasakosime, tačiau sienas puošė skaniausi savininko gyvenimo trupiniai: šeima, likusi Kolumbijoje, imtynėse laimėti medaliai, senos laikraščių iškarpos ir kuklus ranka surašytas meniu, kasdien tas pats. Alus, romas, bandelės su sūriu, papločiai su sūriu, blynai su sūriu. Papildomai galima užsisakyti kumpio, bet kartą pasitaikė sudvisęs, tai niekas neberizikavo.
Ir buvo penktadienis. Toks visai gražus ir simpatiškas penktadienis, nieko blogo nepasakytum apie tą penktadienį.
Tik šį vakarą į barą jo niekas nepakvietė. Paprastai visi, tarsi orkestro dirigentui mostelėjus, vienu metu pasiima švarkus nuo kėdžių, pasišvilpauja, paploja vienas kitam per petį, vienas kitam nusišypso „tai kaip visada“ ir išlekia.
Jam nedavė nė ženklo. Nepaplojo per petį. Ar jis dar turi petį? Pasijudino. Turėjo. Praėjo kaip pro tuščią vietą. Kaip per kapo duobę! Tarsi tapo šešėliu, dūmu, uodu ant sienos. Jis net nulėkė į tualetą pasižiūrėti į veidrodį. Ilgai žiūrėjo, kad įsitikintų.
Veidrodyje matė save.
O jie nematė.
Kraupiau neįmanoma susapnuoti, net kamuojamas gripo ir visas paliegęs, prakaito išpiltas ir be jėgų gulėdamas lovoje su šaltais kompresais ant kaktos, tokių haliucinacijų mūsų herojus nepatyrė.
Nepakvietė.
Žvitriose akyse tarsi jaunystėje, kai pats dar šėliojo neįsipareigojęs tarnybinei kėdei ir šeimai, vis dar bėgiojo laukiniai elniai, Tėtušis tikrai buvo vienas iš jų, išdidus, atstatęs ragus, laimingas bandoje. Kur ta banda?
Nepakvietė.
„Bus tų barų“, – ramino save vyras, nors tuo netikėjo, greičiau įtikėtų, kad kiaulės gieda lakštingalomis.
Teko važiuoti namo.
Tėtušis buvo aukštas ir plikas, vos dribtelėjusiu veidu, dar visai išvaizdus vyras, tą įsimintiną vakarą, kai kolegos paslapčiomis, lyg eitų žudyti dvarininko, slinko pro jo šešėlį neužkliudydami, kad tik nepakviestasis nepastebėtų jų linksmų veidų; visgi jautėsi nepatogiai nepakviesdami į barą. Tas kaltės jausmas jiems dings po pirmo stiklo, o štai Tėtušiui liūdesys niekur nedingo, atvirkščiai, augo!
Net nelaistomas liūdesys klesti širdyje it sodriu mėšlu tręštos rožės.
Jis važiavo iš darbo namo ir svajojo ne apie minkštus patalus greta žmonos Izabelos, o kad kuo skubiau prasidėtų žemės drebėjimas, išsiveržtų vulkanas, o jei išsiveržti netyčia nespėtų, Tėtušis sutiktų, jog atsivertų bent smegduobė ir skaniai prarytų jį su visu automobiliu.
„Kaip kokį kepsnį su bešamelio padažu“, – užsisvajojo, nes buvo alkanas. Iš nervų net pietų nevalgė.
Kas tau valgys, kai nepakvietė į barą.
Automobilį, su kuriuo svajojo prasmegti, Tėtušis kadaise pirko naują, ryškiai mėlyną iš pavydo kaimynui, tas turėjo tris milžiniškas parduotuves, panašias į sandėlius, dabar parduotuvių fasadus apkalinėjo lentomis, nes bėgantis laikas godžiai kandžiojo pastatų sienas; dar turėjo tris puskvaišius sūnus, tris marčias, dešimt anūkų, visi nuoširdūs giminaičiai kaimo bažnytėlėje per sekmadienio mišias garsiai bei nuoširdžiai meldė jo mirties, kad paveldėtų tas parduotuves.
– O kad taip, Viešpatie gailestingasai, jis mums paliktų savo sandėlius su senais niekam nereikalingais baldais, bet ir tokius žmonės perka, su visom netikro krištolo lempomis, dėžėse gal tūkstantis, ilgam pakaktų, – kalbėjo sūnūs, o marčios pritarė: – Su siuvinėtais sijonais ir supelijusiais naujagimių kraiteliais, niekas neuosto pirkdamas. Tik kad greičiau, Viešpatie.
Sykį ką tik aprašytos marčios Tėtušiui įpiršo gražią patalynę, margintą drambliais, tas rinko savo dukrai Paulai, jai buvo aštuoneri metai, o įbruko patalus kūdikiui iki metro ūgio ir griežtai atsisakė priimti atgal, net žmonai staugiant ant visos gatvės ir mojuojant tais patalais.
O staugti ji mokėjo, tikrai nedrįstume apkaltinti jos per silpnu staugimu, ne ant tos užsirovėte.
Šį kartą staugimas negelbėjo. Naujagimių kraitelius Tėtušis atsimindavo tik bloguoju.
Visą apipelijusį gėrį kaimynas tvirtai laikė savo rankose, marčioms tik kartais leisdavo apsipirkti su nuolaida, ir tai iš senesnių kolekcijų, nabagių sijonai priminė virtuvinius rankšluosčius, na o patį turtuolį, parduotuvių savininką, ištiko baisi neganda, neaprašyta jokiuose medicinos vadovėliuose – nagai įaugo į delnus, tiek pirštai buvo lenkti į save.
Vis labiau rietėsi, vos užmatę pinigą.
Kai kartą visą kruviną giminaičiai jau su šventintomis žvakėmis nuvežė į ligoninės priėmimą, susirinko konsiliumas.
– Mes nežinome tokios ligos, – stebėjosi. – Čia kaip atsivėrusios Jėzaus žaizdos ar pjūviai. Ar jūs nepjaustote dėdės?
Visi pakraupę papurtė galvą.
Drąsesnis gydytojas pasiūlė sindromą aprašyti moksliniame žurnale ir davė jam morbus (lotyniškai liga) skrupaticus (skūpumas) pavadinimą, liga aprašoma kaip lėtinė, kai pirštai smarkiai linksta į save, o moneta visada lieka saujoje. Pinigų išplėšimo operacija nerekomenduotina, nes liga iš karto atsinaujina, vos iš delno išėmus monetą.
– Galime atlaužti pirštus ir gipsuoti, – pratarė jauniausias gydytojas, linkęs eksperimentuoti.
Vyresni eksperimentą griežtai uždraudė:
– Net pelės neatlaikytų tokios operacijos. Negalime rizikuoti.
– Nepagydomas. Genetinė liga. Užuojauta, – pasakė konsiliumas, išleisdamas ligonį ir gimines namo. Kai kurie giminaičiai, iš visos širdies linkę į palikimą, net iš anksto pasiėmę paskolas, išgirdę diagnozę patys pasiprašė į nervų ligų skyrių, kad atgautų dvasios pusiausvyrą. Juos gydė ledo vonių terapija, klizmomis ir girdė ramunėlių arbatomis, kol vienas po kito iš ligoninės pabėgo.
Savo noru pasirašė palikimo atsisakymą.
Ligoninėje liko tik ištvermingiausios marčios, viena reikalavo išlaikymo iki gyvos galvos ir net jai mirus, bet ligoninėje visos teištvėrė dešimt dienų ir choru giedodamos atleidimo giesmę „Lai pinigai tau virsta akmenimis“ pėsčiomis per kalnus grįžo namo.
– Sergu sunkia lėtine ir nepagydoma morbus skrupaticus forma, – didžiuodamasis dėdulė pranešdavo kiekvienam pirkėjui, užėjusiam į jo parduotuvę. – Konsiliumas nustatė, visa profesūra susirinko.
Po diagnozės liga tik dar labiau suvešėjo.
Sykį išvarė nėščią moterį, ji rinkosi kūdikiui vežimėlį ir pritrūko kelių eurų, žadėjo užnešti pagimdžiusi, bet parduotuvių savininkas, mūsų apdainuotas ligonis, tik pamojavo ligos išrašu. Pasakė, kad jam paūmėjimas, ir liepė vežimėlio ieškoti prie konteinerių, ne pas jį.
– Labai švarūs dabar konteineriai, purškia kas savaitę nuo tarakonų, – drąsino moterį, išplėšdamas jai iš rankų išsirinktą raudoną prekę.
Be vežimėlių, jis dar prekiavo prabangiomis sofomis ir pigiais puodeliais, puoštais širdelėmis. Dar paveikslais, lempomis ir velykiniais triušiais.
Kaime sklido gandas, kad jis nuo žmonos miegamajame tarp lovų susimūrijo sieną, kad tik toji nepasiektų savo bambėjimu ir noru užvaldyti turtą, sieną mūrijo iš storiausių plytų ir dar apdėjo akmenimis, taip amžiams atskyręs taką į savo lovą ir širdį. Net tarpelio rankai paduoti nepaliko.
Gerai, kad pats neužsimūrijo, pasiliko siaurą taką į tualetą.
– Keista liga, – svarstė kaimynai. – Štai kai taurę pakelti, tai jo pirštai net daug kartų atsiriečia, patys matėme, o kai reikia už taurę susimokėti, vėl įsminga iki kraujo, neatgniauši, tokio stebuklo nesame matę.
Tėtušis nusipurtė. Nebepavydėjo. Suprato, kad automobilį iš pavydo kaimynui pirko veltui.
Ar tik visko nebus daręs veltui? Visko, kas jį gyvenime vertė pirkti, vesti, nekęsti, mylėti, dirbti, skatino judėti, o staiga atsivėrė juodutėlė nesimpatiška bedugnė ir kviečia: „Štai, pone, jūsų naujieji namai, užsukite, čia nieko nebereikės.“
Vadinasi, bedugnė.
Galimai susuko pilvą. O ir nuo ko? Nei valgė, nei gėrė, juk į barą nepakvietė.
– Kur čia reikės sustoti, – keikėsi Tėtušis. – Ne fasonas mirti apsišikus.
Važiuotų ir dingtų. Šimtus kartų dingtų, bet būtinai švelniai, be dramų – tarsi nertų į sapną, kitaip jis nesutiktų už jokius pasaulio pinigus.
Jų kaime greta laiptinėje gyveno tokia bobusytė, mezgė mezgė sėdėdama tarpduryje, kol tiesiog ištirpo, taip menko akyse, kol virto savo plonais rūko mezginiais, nebeskirdavai, kur jos plaukai, smulkučiai pirštai, užmerktos akys; cypiančiu it pelytės balseliu ji visų klausinėjo, gal kas matęs juodai pasipuošusią damą, riterį su kardu, didingą šmėklą, vis neužsuka, o ji laukianti, pamažu išnyko jos daiktai, gal buvo sumegzti į voratinklį, tas dengė visus namus, ir kai bobusytė prapuolė, niekas jos nepasigedo, tik prašlavė kelis likusius siūlus.
„Kad taip ir manęs niekas nepasigestų, – svajojo Tėtušis. Ta mintis jį ramino. – Kaip tada pasisektų. Viskas baigtųsi tyliai.“
Pasigirdo garsus policijos švyturėlių kauksmas, Tėtušis atsargiai sustojo šalikelėje.
– Dar geriau, – sau pasakė. – Va čia tai laimė. Kai nuskilo, tai nuskilo, geriau net romane nesugalvotum. Pasodins mane, ramiai sau gulėsiu ant jaukaus kalėjimo gulto, niekam nereikės aiškintis. Valgiui aš neišrankus, tik pasakysiu, kad alergiškas gliutenui ir svogūnams. Stuburo penktas ir šeštas slanksteliai pakrypę, tai reiktų kietesnio čiužinio. Ir norėtųsi kokio lengvo darbelio, kad būtų dienų prasmė. Sienas padažyti ar ką.
Prasmės jam reikėjo kaip vandens ir duonos. O kad taip šviežiai pakeptos iš bananų, va čia tai prasmė, saldžiai kvepiančioje duonoje telpa ir rūpestis, ir laimės skonis. Užuodė kvapą. Juk buvo alkanas.
Greičiau jį pasodintų ir duotų ko užkąsti, bent pupelių su ryžiais, taip norisi miego ir pagaliau pamiršti, kad jo nepakvietė į barą.
Ar tikrai nepakvietė? Gal ne taip suprato, gal jis serga ir jam reikia ligoninėn?
Policininkui išdidžiai žingsniuojant artyn, girdėjosi laimingų batų tauškesys, operinis dialogas, panašus skamba lipant ant scenos atsiimti apdovanojimų.
Laukdamas pabaigos, Tėtušis nuolankiai ir prisiimdamas visas kaltes šypsojosi, išskyrus vieną smulkmeną – jis neprisiminė, ką blogo būtų padaręs.
Negi ką užmušė?
Norėjo kuo skubiau prisipažinti.
Tiesa, kartą sapnavo, kaip tą turtingą kaimyną, sergantį skūpumo liga, savo rankomis doroja, muša, turbūt už tai stabdo policija, juk dabar viską seka – telefonus, jausmus irgi.
O kiek jis turėjo neišsakytų emocijų!
Mintyse parašė laišką mylimai žmonai Izabelai:
„Mieloji, labai gaila, kad taip nutiko. Čia šilta, jauku, duoda skaniai valgyti. Noriu tau prisipažinti, esu užkietėjęs narkotikų prekeivis, tik niekam nesakyk. Kai išeisiu laisvėn, gyvensime kaip karaliai, pinigus saugiai užkasiau, nepamenu kur, bet rasime. Draugėms užsimink, kad dirbau finansų srityje, juk tai tiesa, ir mane gudriai pakišo. Labai tave myliu, nieko daugiau nenoriu, tik kad tu ir mūsų dukra būtumėt laimingos. Net neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi atgavęs ramybę ir kad nereikės tau prisipažinti to baisaus dalyko, supranti, manęs jie nebepakvietė į barą...“
Apsiverkęs minčių laišką suplėšė neišsiųstą. Gerai, kad ir nerašė.
– Zigzaguojate keliu, – subarė policininkas. – Kaip koks prigėręs vaikėzas. Jūsų amžiui nedera. Ir nepūskit, man neįdomu.
– Kad negėriau. Net nevalgiau...
– Nejuokinkit manęs, kokias čia pasakas sekate! Gi zigzaguojate. Gėda net klausyti, o juk esate garbingas banko tarnautojas, kokia laimė sėdėti tokioje šiltoje kėdėje, ne taip kaip man paskui tokius nuopušas lakstyti, zigzaguojate ir keliate visiems rūpestį, ar suprantate?
Geriau įsižiūrėjęs Tėtušis pamatė, kad policininkas – vienas iš to kaimyno, sergančio garsiuoju morbus scrupaticus sindromu, sūnų, trečiasis priedurnis.
Kyšio jam nesiūlė, mąstė, kad taip greičiau pasodins.
– Žinokit, neseniai nuodėmingai sapnavau jūsų tėvuką... – prisipažino iškart. – Ir mes...
Policininkas net nusipurtė.
– Man neįdomu. Tik važiuok, važiuok su Dievo palaima, viejito (senoli), linkėjimai žmonai, – perdavė užtrenkdamas dureles.
Žmoną Tėtušis dabar norėjo matyti mažiausiai.
„Jei koks skardis pasitaikytų, – dar mąstė variantą, – irgi būtų neblogai. Yra matęs tokių simpatiškai stačių bedugnių, ten dažniausiai švęsdavo vestuvininkai.
Kartą su Izabela ten pasitiko saulėlydį.
Koks grožis! Bučiavosi kaip išprotėję, bevaikiai, beturčiai, be ateities ir praeities.
Bet nebeturėjo jėgų link jo keliauti.
