Nenuostabu, juk Jennifer Croft – viena ryškiausių šiuolaikinių literatūros vertėjų, į anglų kalbą išvertusi Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk kūrinius „Bėgūnai“ ir „Jokūbo knygos“. Debiutinis jos romanas „Irenos Rei išnykimas“ (išleido BALTO leidybos namai, į lietuvių kalbą vertė Rima Bertašavičiūtė) prasideda nuo intrigos: į pasaulinio garso rašytojos Irenos Rei namus pirmykštės Belovežo girios pakraštyje susirenka aštuoni vertėjai. Jie pasiruošę versti ką tik užbaigtą šedevrą – romaną „Pilkasis kardinolas“. Tačiau vos po kelių dienų Irena ima ir išgaruoja...
Specialiame interviu Lietuvos skaitytojams JENNIFER CROFT pasakojo apie vertėjos darbą, sumanymą pačiai parašyti romaną ir laviravimą tarp šių dviejų savo pašaukimų. Autorę kalbino Gabrielė ŠILOBRITAITĖ.
Jūs – pasaulyje pripažinta vertėja. Kaip gimė mintis parašyti romaną „Irenos Rei išnykimas“ – ar tai vertėjos darbo pasekmė, ar noras nuo jo atsitraukti?
Manau, abu dalykai. Norėjau pasakyti viską, ką tuo metu galėjau apie vertimą, ir tada trumpam atidėti šią temą į šalį. Knygos idėja gimė tuomet, kai bendravau su Olgos Tokarczuk kūrybos vertėjais ir dalyvavau menininkų rezidencijose JAV. Kontrastas buvo labai ryškus: vertėjai – švelnūs, empatiški žmonės, o rašytojai, dailininkai ir muzikantai – kupini ego, dramų, naktinių ginčų. Norėjau šį ego perkelti vertėjams.
Į romaną pateko ir tikrų istorijų?
Su Olgos vertėjais esu susitikusi tris kartus. Vieną iš jų susirinkome pasikalbėti apie ką tik išleistas „Jokūbo knygas“. Tas susitikimas nė trupučio neprilygo tam, ką mano veikėjai patiria romane. Tačiau tai nebuvo pačios Olgos organizuoti susitikimai. Tik prieš kelerius metus ji pradėjo kviesti vertėjus į trijų dienų konferencijas savo namuose, man nepavyko jose dalyvauti dėl vaikų, bet iš draugų girdėjau, kad ten vyksta įdomūs ir keisti dalykai: kažkas pradingo, kažkas atsidūrė vietos kalėjime. Tarp vertėjų atsirado dramatiškesnių personažų. Labai laukiu, kada galėsiu su jais visais susipažinti. Tačiau rašydama romaną apie tai nežinojau – daug kas atsirado iš vaizduotės.
Kodėl romano veiksmą nukėlėte į Belovežo girią?
2017 metais lankiausi Belovežo girioje, kai joje buvo kertami medžiai, ir pagalvojau, kad tai ideali vieta, kur vertėjai galėtų pasileisti plaukus. Be to, labai norėjau rašyti apie šią girią. Tai ypatinga vieta, kur tiesiog pulsuoja gyvybė.
Galbūt Lietuvoje taip pat yra panašių miškų, bet nesu buvusi niekur, kur taip aiškiai jaustųsi tokia galia. Ten gyvuoja augalų ir gyvūnų rūšys, kurios kitur pasaulyje jau išnykusios. Man atrodė, kad tik tokioje vietoje ši istorija galėjo nutikti – kad tik ten vertėjai galėjo „išprotėti“.
Kartu tai buvo ir mano apmąstymų apie vertimo etiką, atsakomybę bei vertėjų matomumą kulminacija. Šias mintis suteikiau amerikietei vertėjai Aleksis – žinoma, ji yra kraštutinė tam tikrų mano profesinių polinkių versija, vertėja, itin mėgstanti redaguoti savo verčiamus autorius.
Esate minėjusi, kad Aleksis personažą įkvėpė serialo „Šitsvilis“ (Schitt’s Creek) veikėja tuo pačiu vardu.
Taip. Iš pradžių maniau, kad ji bus savotiška blogiukė, bet rašydama ją labai pamilau. Romano pabaigoje jai jaučiau tikrą šilumą.
Kaip skiriasi jūsų rašymo ir vertimo procesai?
Neturiu griežtos sistemos. Niekada nemokėjau laikytis vienodos rutinos. Mano vyras, taip pat vertėjas, kasdien išverčia tam tikrą skaičių žodžių, bet man tai neveikia. Auginame trimečius dvynius, todėl mano darbas vyksta bangomis: kai turiu laiko, dirbu labai įtemptai.
Kalbant apie skirtumus tarp vertimo ir rašymo, stengiuosi šiuos procesus kaitalioti, nes idėjų semiuosi tiek iš vertimo, tiek iš skaitymo. Abu procesai man atrodo itin intensyvūs ir reikalaujantys didelio susikaupimo. Skirtumas tas, kad versdama kito autoriaus kūrinį jaučiuosi esanti geroje draugijoje, ir tai tam tikra prasme ramina.
Ar vertimas jus padarė savikritiškesnę kaip rašytoją?
Manau, kad ir taip, ir ne. Vertimas tikrai padėjo man būti atviresnei. JAV redagavimo kultūra gana griežta ir standartizuota – redaktoriai siūlo tekstus trumpinti, lyginti, laikytis tam tikrų normų. O knygos, kurias verčiu iš ispanų ar lenkų kalbų, dažnai yra kur kas laisvesnės, ne tokios nugludintos. Man tai labai patinka, bandžiau tą laisvę atkartoti ir savo romane. Rašydama apie Irinos kūrybą romane pabrėžiau jos šiurkštumą ir netobulumą. Vertimas išmokė mane priimti netobulumą kaip vertę.
Kur skaitytojai dažniausiai klysta galvodami apie vertimą?
Daugelis apie vertimą tiesiog negalvoja. Jiems atrodo, tarsi tekstas tiesiog atsiranda kita kalba. Romane „Irenos Rei išnykimas“ labiausiai norėjau parodyti, kokią galią turi vertėjas. Juk jis pasirenka kiekvieną romano žodį. Svarbu pripažinti, kad vertimas kardinaliai keičia skaitymo patirtį; mano pagrindinis tikslas rašant romaną ir buvo atkreipti į tai dėmesį.
Ar amerikiečiai autoriai noriai bendradarbiauja su savo kūrybos vertėjais? Lietuvoje tai vis dar nėra dažna.
Tai gana įprasta. Aš palaikau ryšį su visais vertėjais, kurie verčia mano romaną. Prieš daugybę metų Vroclave susipažinau ir su romano vertėja į lietuvių kalbą Rima Bertašavičiūte. Kai buvo pradėtas versti mano romanas, nemažai vertėjų su manimi susisiekė, ir man tai labai gražu. Lenkų ir ispanų vertėjams teko ypatinga užduotis rasti kūrybiškų sprendimų – jie net patys parašė prologus, ir man tai labai patiko. Ispanų vertėja taip pat pridėjo savo išnašų. Kai kurie vertėjai pastebėjo ir klaidų originale, o tai labai vertinu – jas galėjome ištaisyti leisdami knygą minkštais viršeliais. Vis dėlto manau, kad vertėjai į anglų kalbą turi daugiau galimybių tiesiogiai bendradarbiauti su autoriais nei tie, kurie verčia iš anglų, nes pastaruoju atveju dažnai atsiranda daug papildomų tarpininkų – agentų, leidėjų – ir autorių pasiekti tampa sunkiau.
Man patiko, kad romane „Irenos Rei išnykimas“ išnašas naudojate kitaip – paprastai jos pasitelkiamos tuomet, kai norima ką nors svarbaus paaiškinti.
Iš esmės norėjau parodyti vertėjų ego – ne tik dramatizuodama jų tarpusavio santykius, bet ir leisdama patį tekstą perimti kitam balsui. Man atrodė, kad leisdama vertėjai įterpti savo nuomonę atvirai reiškiančias išnašas, geriausiai priminsiu skaitytojui, jog negalima aklai pasitikėti nei pasakotoju, nei vertėja. Viso kūrinio metu iš tiesų iki galo nežinome, ar tai, ką skaitome, yra tiesa. Išnašos tapo būdu tą nepatikimumą padaryti matomą ir struktūrinį.
Kokia jūs pati vertėja – ta, kuri palieka daug išnašų, ar ta, kuri tikisi, kad skaitytojai pagūglins?
Versdama šiuolaikinę literatūrą daug išnašų nepalieku. Manau, skaitytojai dažnai gali patys susirasti reikiamą informaciją. Jei matau, kad tam tikrą kontekstą galima paaiškinti keliais žodžiais, stengiuosi tą paaiškinimą įterpti į patį tekstą. Tačiau apskritai išnašų vengiu. Galbūt romane taip aktyviai jas naudojau, nes norėjau savotiškai atsigriebti už visas tas išnašas, kurių vertimuose nepalikau.
Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygos“ ir jūsų knygos herojės Irinos rašomas „Pilkasis kardinolas“ yra istoriniai romanai. Gal ir pati norėtumėte parašyti istorinį romaną?
Labai įdomu, kad paklausėte – būtent toks ir bus mano kitas projektas. Tai puikus klausimas, kurį, matyt, galėjo užduoti tik vertėja. Kartais man atrodo, kad autoriai įtaria, jog versdama jų kūrinius atlieku psichoanalizę.
Kitos mano knygos veiksmas vyks XIX amžiaus Prancūzijoje arba Belgijoje – dar nesu galutinai apsisprendusi. Kalbant apie Olgą, kaip autorė ji yra visiška Irinos priešingybė, tačiau manau, kad tuo metu, kai visi kalbėjo apie „Jokūbo knygas“, pasisėmiau įkvėpimo kultūrinės įžymybės satyrai. Šis romanas iš esmės taip pat kalba apie charizmatišką, paslaptingą lyderį. Pamenu, tuo metu, kai beveik baigiau versti, Olga kaip tik gavo Nobelio premiją. Ji rašo apie kulto lyderį, o staiga pati tampa savotišku intelektinės aistros objektu. Manau, iš to jausmo ir tų aplinkybių kažką perėmiau ir į savo kūrybą.
Ar yra tekę rimtai nesutarti su autoriumi dėl vertimo sprendimų?
Man asmeniškai taip nenutiko, nors esu girdėjusi istorijų, kaip autoriai „išsiskiria“ su vertėjais. Kartais esu pastebėjusi klaidų originaliuose tekstuose – netikslią datą ar kitą smulkmeną. Tokiais atvejais tiesiog susisiekiu su autoriumi ir apie tai pranešu. Tačiau moralinių ar esminių nesutarimų patirti nėra tekę.
Gal kai kurios knygos tiesiog priešinasi vertimui?
Apie tai esu galvojusi. Manau, kad lingvistine prasme išversti galima viską. Tačiau egzistuoja knygos, kurios yra itin glaudžiai susijusios su konkrečia vieta ar kultūriniu kontekstu, todėl kitur gyvenantys skaitytojai jų tiesiog neįvertina. Tad jos galbūt nesipriešina vertimui kaip procesui, bet priešinasi platesniam skaitytojų ratui.
Pradėjote kampaniją #TranslatorsOnTheCover, kad ant knygų viršelių dažniau būtų rašomos vertėjų pavardės. Ar pastebite pokyčių?
Manau, situacija tikrai keičiasi, ypač pastaruosius penkerius metus. Verstines knygas JAV dažnai leidžia mažesnės leidyklos, kurios labiau orientuojasi į literatūriškumą, todėl vertėjų pavardės vis dažniau atsiranda ant viršelių. Vis dėlto dar pasitaiko užsispyrimo – kai kurie leidėjai laikosi nuomonės, kad vertėjo pavardė gadina viršelio estetiką. Taip pat ilgą laiką egzistavo pasenusi idėja, jog amerikiečiai nenori skaityti verstinių knygų, todėl vertėją reikia paslėpti. Manau, šiandien niekas rimtai taip nebegalvoja.
Kaip nusprendėte mokytis lenkų kalbos?
Tai nutiko visai netyčia. Studijuodama literatūros vertimą Ajovos universitete žinojau, kad noriu dirbti su Rytų ir Vidurio Europos autoriais, ypač su šiuolaikinėmis rašytojomis, kurios tuo metu buvo menkai žinomos anglakalbiam pasauliui. Tais metais universitetas siūlė mokytis lenkų kalbos – kitais metais, rodos, buvo čekų. Taigi viską lėmė atsitiktinumas: jei būčiau stojusi metais vėliau, šiandien galbūt versčiau čekų literatūrą.
Kuri kalba – lenkų ar ispanų – jums artimesnė?
Septynerius metus gyvenau Argentinoje ir ten tikrai jaučiausi kaip namuose. Ispanų kalba man labai artima emociškai – tas miestas, kultūra, žmonės tapo mano gyvenimo dalimi. Lenkų kalba man akademiškesnė. Nors su ja susiję labai svarbūs profesiniai dalykai, grįžti gyventi į Varšuvą man būtų gerokai sunkiau nei, pavyzdžiui, kuriam laikui su vaikais išvykti į Buenos Aires.
Kai porą metų studijavote ir gyvenote Varšuvoje, gal apsilankėte ir kaimyninėje Lietuvoje?
Deja, ne, bet labai noriu apsilankyti. Mano vyras (Odesoje gimęs ukrainiečių-amerikiečių poetas ir vertėjas Borisas Dralyukas – aut. past.) turi lietuviškų šaknų – jo močiutė buvo lietuvė, todėl nekantraujame su vaikais atvykti į jūsų šalį.
