Linos Ever romano „Pakeleiviai“ herojai Rūta ir Ralfas (juos įgarsino aktoriai Vesta Šumilovaitė-Tertelienė ir Pijus Narijauskas) išsiruošia į žygį apleistu piligriminiu keliu greta Berlyno. Kelios dienos kelyje pakeičia šios poros gyvenimą.
Irmos Laužikaitės pokalbyje su Lina Ever – apie ką tik pasirodžiusį įgarsintą romaną „Pakeleiviai“ ir vokiečių aistrą audioknygoms.
Apie tai, kad „Pakeleiviai“ puikiai skambėtų įgarsinti, užsiminėte dar tuomet, kai romanas tebuvo rankraštyje. Jau rašydama siekėte taip įtraukiančio sakinio ritmo, kad skaitytojas justų, kaip herojai žingsniuoja keliu...
Man rodos, rašydama girdėjau pagrindinių herojų Rūtos ir Ralfo balsus. Tiesiog stebėjau du keliaujančius žmones ir klausiau, ką jie kalba, užrašinėjau jų mintis, išlaukiau jų pauzes, stebėjau, kokiais keliais jie eina. Norėjau, kad skaitytojas atsidurtų herojų galvose, susitapatintų su jais, pajustų kelią, matytų tai, ką mato jie. Net sakiniai dėliojosi tam tikru ritmu, susiliejančiu su ėjimu.
Klausydama įgarsintos knygos dar geriau galėjau pažinti savo personažus, jie man dar geriau atsiskleidė. Knyga taip sukonstruota, kad siužetą pasakoja tai vienas, tai kitas veikėjas, kiekvienas į savo pasakojimą įpina ir minčių, ir prisiminimų. Taip galime geriau pažinti herojus ir suprasti jų nesusikalbėjimus. Jie juk augę visiškai skirtingose aplinkose: ji – Lietuvoje, jis – Vokietijoje. Įgarsinimas dviem balsais padeda suprasti, kaip kuris jaučiasi. Man labai patiko, kaip aktoriai įskaitė knygą, esu be galo jiems dėkinga. Vis dėlto koks nepaprastas aktorių darbas, kiek daug savęs jie įdeda. Sakyčiau, jie suteikia kūriniui tuos reikšmingus niuansus, tuos skausmingus nutylėjimus, kuriuos rašytojui sunku išreikšti žodžiais.
„Pakeleiviai“ – jau penktas jūsų romanas. Apie ką norėjote papasakoti?
„Pakeleiviai“ – tai visų pirma romanas apie moterį ir jos virsmą iš aukos į sąmoningai savo gyvenimą kuriančią asmenybę. Kad ši transformacija prasidėtų, reikalingas kelias. Ir pakeleiviai.
Lietuvė Rūta ir vokietis Ralfas jau treji metai yra pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta drauge keliauti po pasaulį. Po kelių mėnesių priverstinio nesimatymo dėl karantino jie tiesiog nori pabūti drauge ir išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Tačiau tai, kas iš pradžių atrodo tik kaip paprastas pasivaikščiojimas, tampa kelione po vidaus labirintus.
Publicistinėse knygose – „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ ir „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“ – kalbėjau, koks galingas yra kelias ir kokie gilūs procesai jame vyksta, jei tik eini atvira širdimi. Rašydama grožinį kūrinį norėjau kiek kitaip atskleisti šią temą. Du žmonės išeina į kelią turėdami visiškai skirtingus lūkesčius. Jie nekuria didingų planų, bet... Rūtai jau keturiasdešimt, ji svajoja apie vestuves ir vaiką, tikisi, kad išdrįs apie tai pasakyti. Ralfas norėtų ir toliau gyventi be jokių įsipareigojimų, tą savaitę kelyje ketina tiesiog atsipalaiduoti. Jiedu eina, kalbasi, dialogai verda ir kiekvieno viduje. Kelionės pabaigoje jie nustemba, kaip pasikeitė jų svajonės.
Atrodo, nieko tokio nenutiko, bet einant įvykiai, kuriuos stengiamės paslėpti patys nuo savęs, ima ir iškyla į paviršių. Pasiveja ir užgriūva. Kelyje pernelyg daug laiko praleidi pats su savimi. Tada ir imi svarstyti, ko iš tiesų nori, ar tai tikrai tavo troškimai, o gal kažkieno kito – visuomenės, tėvų – kadaise primesti. Dažnai mūsų norai slepia viso labo norą pabėgti nuo neišspręstų problemų. Dažnai bijome savo blogų prisiminimų, o gal kartais juos reikia tiesiog peržiūrėti kaip senas nuotraukas ir suvokti neišmoktas pamokas.
Ar tai meilės romanas? Kai manęs to paklausia per pristatymus, sakau, kad tai romanas apie meilę, atleidimą, santykį su savimi. Norėjau parodyti, kad kelionėje žingsniuodamas daug ką gali suprasti apie save ir apie kitą, o geras pakeleivis yra tas žmogus, kuris tau padeda geriau pažinti save patį ir savo troškimus.
Skamba kaip ideali pasivaikščiojimo knyga: tereikia užsidėti ausines – ir turi pakeleivių... Gyvenate Berlyne, ar vokiečiai mėgsta klausytis audioknygų?
Vokiečiai labai jas mėgsta. Kiekvienas dar skaityti nemokantis vaikas klausosi įgarsintų knygų. Paaugliai skaito mažai, tačiau Vokietijoje jų klausomų knygų skaičius sparčiai auga. Net mokyklose vaikai vis dažniau renkasi įgarsintus klasikinius veikalus. Mados keičiasi. Literatūra keičia formą. Šiaip vokiška statistika teigia, kad sparčiausiai audioknygų rinka auga tarp paauglių ir jaunimo iki trisdešimt metų, tačiau nedaug atsilieka ir segmentas iki penkiasdešimties. Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie dėl suprastėjusio regėjimo negali skaityti knygų. Ir dar – du trečdaliai vokiečių audioknygų klauso tvarkydami namus, lygindami, triūsdami virtuvėje. Daugiau nei pusė klauso keliaudami ar sportuodami, o trečdalis vartotojų audioknygų klauso prieš miegą.
Vokietijoje netgi vyksta geriausių audioknygų rinkimai, kai vertinamas ne tik turinys, bet ir kokybiškas įgarsinimas. Parekomenduočiau ir Lietuvoje įtraukti audioknygų nominaciją į Metų knygų rinkimus ar surengti atskirus apdovanojimus. Manau, įgarsindamas knygą aktorius įdeda daug darbo, jį taip pat reikėtų pastebėti.
Jūs taip pat užsikrėtėte mada užsidėti ausines ir pasinerti į knygą?
Nemažai vaikiškų audioknygų perklausiau keliaudama su savo vaiku, kai jis dar buvo mažas. Keliaudama viena, ypač kai ribotas bagažas ar prastas apšvietimas, mėgstu klausytis detektyvų – įtemptas siužetas padeda išlaikyti dėmesį. Kartais paklausau negrožinių knygų. Kadangi negyvenu Lietuvoje, kartais įgarsintą knygą pasirenku staigiai užsimaniusi ją perskaityti. Manau, tai puiki galimybė užsienyje gyvenantiems lietuviams. Svarbiausia – pastaruoju metu supratau, kad audioknyga daug geriau už radiją su nuolat transliuojamomis bauginančiomis žiniomis.
