BALTO leidybos namai yra išleidę keturias šio bestselerių rašytojo romanus – „Aštuonios tobulos žmogžudystės“, „Devynios gyvybės“, „Nusipelnę gyventi“ ir ką tik pasirodžiusį „Talentas žudyti“. Visas šias knygas į lietuvių kalbą išvertusi Ina Rosenaitė tvirtina, jog Peteris Swansonas – vienintelis rašytojas, kurio knygą sutiktų versti jos net neperskaičiusi. O ar jis nedvejodamas savo kūrinį patiki kitam žmogui? Apie tai – vertėjos ir rašytojo pokalbis.
Peteri, man dažnai kyla klausimas: ką autorius jaučia, kai jo knyga išleidžiama kita kalba, – juk jūs patikite savo kūdikį?
Girdėjau pasakojant, kad maždaug prieš penkiasdešimtmetį vertėjai į prancūzų kalbą tekstą keisdavo taip, kaip, jų nuomone, skaitytojams būtų priimtiniau. Žinoma, rašytojas nė nenutuokia, kas jo laukia, nebent mokėtų kalbą, į kurią verčiama jo knyga. Tačiau nepaisant visko autorius turi paleisti savo knygą į pasaulį. Juk ir skaitytojai ją gali suprasti kitaip, nei norėjo rašytojas. Gali kūrinys nepatikti, o gali ir labai patikti. Tai ypač aktualu kalbant apie filmus, sukurtus pagal knygas. Tiesa, pats to dar nepatyriau, bet ruošiamasi ekranizuoti kelis mano romanus. Visa, kas vyksta su mano knygomis, jau man nepavaldu. Negaliu švaistyti laiko tuščiai nerimaudamas. Bet jei Lietuvoje pasirodys prasta recenzija, iškart dėl to apkaltinsiu jus.
Taip, visada kaltas vertėjas... Man be galo patinka jūsų knygos, išverčiau jau penkias. Kol kas esate vienintelis autorius, kurio knygą sutikčiau versti prieš tai jos neperskaičiusi. Taigi, Peteri, niekur nuo manęs nebepabėgsite, niekam jūsų neatiduosiu. O jei rimtai: kaip pristatytumėte savo romanus?
Tai niūrūs psichologiniai trileriai, ne klasikiniai detektyvai ar trileriai. Visada noriu kitu kampu pakreipti lūkesčius. Kartais juose ne taip greitai paaiškėja žudikas, tik į pasakojimo pabaigą suprantama, kad kuris nors veikėjas visai ne toks, kokiu dedasi.
Man patinka, kad jūsų knygose riba tarp balto ir juodo – gėrio ir blogio – išnykusi, o skaitytojas jaučia simpatiją veikėjams, kurie padaro labai blogų dalykų. Kaip jums tai pavyksta?
Svarbiausia, kad tie veikėjai žudytų nesimpatiškus žmones. Man taip pat patinka ta pilkoji zona, nemėgstu trilerių, kur aišku, kas geras, o kas blogas. Jau supratote, kad manęs nedomina tyrėjai ar policininkai. Aišku, be jų trileriuose neišsiversi. Man kur kas įdomiau, kai paprasti žmonės nusprendžia padaryti blogų dalykų.
Su malonumu verčiau jūsų „Aštuonias tobulas žmogžudystes“, perskaičiau jame minimas visas aštuonias kitų autorių knygas, įkvepiančias romano siužetą. Neįtikėtinai gerai susuktas pasakojimas!
Bet buvo ir pasipiktinusiųjų, kad išdaviau šių knygų siužetus! Man labai patiko rašyti šį romaną, gal netgi labiausiai iš visų. Suprantama, nesu Malkolmas, jo praeitis gana tamsi, nieko bendro su manimi neturi. Tačiau pasakojimas, kaip jis pamėgo skaityti ir atrado knygas, kurias tiesiog dievina, – čia jau apie mane. Knygos, kurios patinka Malkolmui, patinka ir man.
Kokios?
Žaviuosi, kaip Ruth Rendell sugebėjo keisti stilių: knygas apie inspektorių Veksfordą galima vadinti klasikiniais detektyvais, tačiau ji rašė ir niūrius psichologinius trilerius, o Barbaros Vine slapyvardžiu – dar gotiškesnius romanus. Patinka amerikiečių autorė Patricia Highsmith. Taip pat XX amžiaus vidurio amerikiečių kriminalinė literatūra. Ji, galima sakyti, popsinė, nes daugelis šių autorių parašydavo po dvi ar tris knygas per metus, jos buvo leidžiamos pigiu kišeniniu formatu. Bet jie – Johnas D. MacDonaldas, Jimas Thompsonas, Edas McBainas – tiesiog genialūs. Ir, žinoma, mėgstu britų aukso amžiaus romanus. Agatha Christie – mano pirmoji meilė. Jos knygas atradau dar vaikystėje. Christie gal nebuvo stipriausia tekstų kūrėja pasaulyje, bet jos siužetai neabejotinai geriausi. Jai kilo be galo daug puikių idėjų. Tai truputį erzina, nes norėtųsi ir pačiam taip sugebėti. Dar man patinka Josephine Tey, „Laiko dukros“ autorė. Ji rašė tikrai labai gerus detektyvus, o kokie jie skirtingi... Man smagu užsukti į skaitytų knygų knygyną, nes niekas taip nepradžiugina kaip rastas puikus senas romanas.
Iš kur semiatės įkvėpimo kurdamas savo knygų veikėjus? Tarkim, raudonplaukę gražuolę Lilę iš romanų „Neverti gyventi“, „Nusipelnę gyventi“, „Talentas žudyti“? Gal kartais herojaus paveikslą padiktuoja realus žmogus?
Lilė man pačiam yra paslaptis. Ji atsirado romane „Neverti gyventi“, bet nebuvo pagrindinė veikėja. Ji – žudikė. Pradėjau galvoti, kaip ji tokia tapo. Tada kilo mintis papasakoti, kaip paauglystėje į ją kėsintasi, tačiau ji negalėjo kreiptis pagalbos į tėvus. Kodėl? Tuomet atsirado tie bohemiški žmonės, neskiriantys dukrai daug dėmesio. O toliau jau paleidau vaizduotę. Su veikėjais susipažįstu apie juos rašydamas, kartais vieni atsiskleidžia kur kas gyviau nei kiti. Lilė tikrai neprilygstama, todėl ir leidžiu jai užvaldyti knygą. Tačiau kurdamas veikėjus apie realius žmones negalvoju. Tarp mano draugų nėra žudikų. Kiek žinau.
Rašydamas kreipiatės patarimų į profesionalus – policininkus, privačius detektyvus, o gal ir į žudikus?
Yra rašytojų, kurie pusmetį sekioja policininkus, bet aš kliaujuosi tik savo vaizduote. Manęs nedomina tyrėjų darbo smulkmenos. Negaliu pakęsti, kai mano knygoje koks nors policininkas turi pateikti, tarkim, orderį – tenka lįsti į internetą ir ieškoti, kaip tai daroma. Tai neįdomu.
Esate svarstęs, kaip pasijustumėte, jei kas nors įvykdytų nusikaltimą pagal jūsų knygą?
Tokių atvejų pasaulio istorijoje tikrai buvo ne vienas. Pagal Agathos Christie knygą nunuodytas žmogus. Filmas „Taksi vairuotojas“ paskatino vieną žmogų pasikėsinti į prezidentą Ronaldą Reaganą, o Stepheno Kingo „Įsiūtis“ pakurstė šaudynes mokykloje. Nežinau, kaip jausčiausi, jei taip atsitiktų. Tokia grėsmė kyla visiems rašytojams, bet jie nėra už tai atsakingi.
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie neskaito kriminalinių romanų ir teigia, kad jiems įdomesnės intelektualesnės knygos, duodančios daugiau darbo smegenims?
Daugiau darbo smegenims... Nesuku dėl to galvos – žinau, kad yra skirstančiųjų knygas į gerą literatūrą ir detektyvus. Man viskas yra literatūra. Yra puikių detektyvų ir blogų kito žanro knygų. Ir atvirkščiai. Tad išgirdęs tokią nuomonę neįsižeidžiu. Be to, dauguma žmonių, su kuriais susitinku, labai mėgsta detektyvus.
Tikiuosi, Vilniaus knygų mugėje sutiksite tik tokių. Mėgstate bendrauti su skaitytojais?
Sakyčiau, viena iš priežasčių, kodėl tapau rašytoju, – noras daug laiko praleisti vienam. Man patinka būti namie, skaityti ir rašyti. Reikėtų pridurti, kad niekada gyvenime nesvajojau turėti skaitytojų – visada rašiau, bet tik sulaukus keturiasdešimties labai pasisekė, mano kūrybą pastebėjo ir buvo išleista knyga. Tuomet ir nusprendžiau, kad darysiu viską, ko autoriaus prašoma: dalyvausiu susitikimuose bibliotekose, knygų klubuose ir mugėse. Nesu tas, kuris visada sako „taip“, bet... Man vis dar nuostabu, kad turiu skaitytojų, ir smagu išvykti iš namų su jais susitikti, ypač į kitas šalis. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra žmonių, skaitančių mano knygas lietuvių kalba.
