Didžiulio susidomėjimo sulaukusi ir į užsienio kalbas pradedama versti M. Paplauskaitės knyga Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta vasario 28 d., šeštadienį.
Marička, papasakokite savo istoriją. Kur gimėte: Lietuvoje ar Ukrainoje?
Mano senelis Raimondas Paplauskas – lietuvis. Antrąją savo gyvenimo pusę jis praleido Sibire. Tai gana neįprasta istorija, – kitaip nei daugelis, ten jis persikėlė savo noru. Vilnietis, aukštos kvalifikacijos inžinierius, priėmė darbo pasiūlymą iš Irkutsko hidroelektrinės.
Irkutske gimė mano tėvas Oleksandras. Baigęs mokyklą, jis pasirinko laivų statybos studijas, atvedusias jį į Ukrainos pietus, Mykolajivo miestą. Čia tėtis sutiko mano mamą – ukrainietę.
Aš gimiau priešpaskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais, taigi užaugau ir mano asmenybė formavosi jau nepriklausomoje Ukrainoje. Visą laiką žinojau, kad turiu lietuviškų šaknų, tik jos atrodė tolimos, beveik nutrūkusios. Sienos ir geografija atskyrė tėvą nuo lietuviškosios jo pusės
Kada pirmąjį kartą sąmoningai suvokėte savo ryšį su Lietuva?
Studijuodama pasiryžau daugiau sužinoti apie Lietuvą. Gavau stipendiją mėnesį mokytis lietuvių kalbos Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Tąsyk pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje.
Tėvas man įdavė vos vieną elektroninio pašto adresą ir pasakė, kad tai – tolimos giminaitės kontaktas. Prieš kelionę parašiau jai, paaiškinau, kad esu jos giminaitė iš Ukrainos ir kad labai norėčiau susitikti. Toji kelionė tapo lūžio tašku.
Programa universitete Kaune mus, studentus iš užsienio, supažindino su Lietuva – jos istorija, kraštovaizdžiu ir kasdieniu gyvenimu. Kartu įvyko kai kas visiškai netikėto: beveik kiekvieną savaitgalį pas mane ateidavo žmonės, kurių iki tol nebuvau mačiusi, ir sakydavo: „Esame tavo giminaičiai.“ Supratau, kad iš tikrųjų Lietuvoje turiu daugiau giminių nei Ukrainoje. Nuostabūs žmonės! Bėgant laikui tapome labai artimi.
Tomis dienomis sužinojau ir tragiškiausias savo lietuviškos šeimos praeities istorijas. Teta Irena, mano senelio sesuo, buvo įkalinta vos septyniolikos. NKVD per kratą vieno lietuvių pogrindžio nario namuose rado ranka rašytą straipsnį, skirtą pogrindžio laikraščiui. Tekste lietuviai buvo raginami nebendradarbiauti nei su nacių okupantais, nei su sovietų režimu. Autorę, senelio seserį, atpažino pagal rašyseną.
Teismo procese Irena atsisakė pripažinti teismo legitimumą. Už tai buvo nuteista šešerius metus kalėti darbo stovykloje Uchtoje – mieste, kurį Gulago kaliniai ir pastatė. Dar kelerius metus teta praleido tremtyje, ten pagimdė ir pirmąjį savo kūdikį.
Praėjus daugeliui metų, mano tėvai rado prieglobstį nuo karo Ukrainoje jos sūnaus namuose. Esu jam nepaprastai dėkinga.
Ar jaučiate, kad lietuviška tapatybės dalis vienaip ar kitaip veikia jūsų mąstymą ir vertybes?
Nesu tikra, ar iki galo galiu ją apibrėžti. Tačiau jaučiu stiprų mūsų tautų artumą ir tai, kad esu to ryšio dalis.
Ar matote paralelių tarp lietuvių istorinės patirties ir to, ką šiandien išgyvena Ukraina?
Sakyčiau, kad mūsų istorinė patirtis – labai panaši. Tai tęsiasi šimtmečius – nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki šių laikų istorijos. Ukrainiečiai, kaip ir lietuviai, išgyveno represijas, buvo sunaikinta inteligentija, persekiojami tie, kurie nepritapo prie sovietų sistemos.
Šį tęstinumą, tam tikra prasme, atspindi mano šeimos istorija. Tai, kad mano tėvai dabar gyvena represuotos giminaitės sūnaus namuose, rodo, kaip glaudžiai šios patirtys susijusios. Atrodo, kad vyksta tas pats karas – karas, kuriame paprasčiausias noras priklausyti savo tautai traktuojamas kaip nusikaltimas.
Ir šis karas, žinia, prasidėjo ne 2022-ųjų vasario 24 ir net ne 2014-aisiais. Karas tęsiasi nuo tada, kai nelaimingąją mūsų kaimynę užvaldė noras plėsti sienas ir naikinti tuos, kurie priešinasi.
Ukraina gyvena karo realybėje, Lietuva kol kas – saugi, juk galėjote persikelti čia. Kaip jums iš Ukrainos atrodo mūsų situacija?
2022 metų pavasarį lankiausi Lietuvoje, rengiau reportažą apie Alytuje veikiantį ukrainiečių pabėgėlių priėmimo centrą. Mane sužavėjo tai, kaip šiltai lietuviai priėmė žmones iš Ukrainos. Tuo metu man pasakojo, kad daugelis atvykėlių buvo priimti tiesiai į šeimų namus, o ne laikinai apgyvendinti. Prisimenu, ką į mano klausimą – iš kur toks stiprus palaikymas – atsakė savivaldybės atstovė: „Mes puikiai žinome, kas yra Rusija.“ Visada prisiminsiu.
Mano akimis, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje parama Ukrainai bėgant laikui neišblėso. Galbūt taip yra todėl, kad Lietuvoje karo rizika yra labiau akivaizdi ir apčiuopiama nei daugelyje Europos šalių.
Esate žurnalistė. Kaip kinta žurnalisto balsas, kai reikia kalbėti apie savo šalį, kuri kariauja?
Karas neatpažįstamai pakeitė daugelio mano kolegų profesiją. Kai kuriems teko imti ginklą į rankas, mokytis valdyti dronus ir stoti į kariuomenę. Mano vyras, nepriklausomos žiniasklaidos bendrovės įkūrėjas, atidėjo žurnalistiką ramesniems laikams, tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Nepaprastai gerbiu tokį jo pasirinkimą.
Tie, kurie liko žurnalistikoje, nenuilstamai dirba, kad užfiksuotų Rusijos nusikaltimus, papasakotų pasauliui mūsų istoriją ir primintų žmonėms namuose, kad Ukrainos kova nėra veltui. Ilgas karas vargina – ir fiziškai, ir psichologiškai, tačiau mes negalime sustoti.
Žurnalisto vaidmuo karo metu – palaikyti savo žmones, suteikti jiems stiprybės, pasakoti kitų žmonių istorijas.
Ar kartais pykstate ant pasaulio, kad šis neįsisąmonina tikrosios situacijos Ukrainoje?
Kartais. Norėčiau, kad pasaulis giliau suvoktų šio karo realybę ir duotų griežtesnį atsaką Rusijai už jos nusikaltimus. Tuo pat metu esu dėkinga už paramą Ukrainai, nes ji mums – gyvybiškai svarbi.
Kaip šiandien atrodo žurnalistų kasdienybė Ukrainoje? Kas jums suteikia stiprybės? Žurnalistai Ukrainoje išgyvena tą patį, ką ir visi kiti Ukrainos žmonės. Kad apsisaugotume nuo sprogimų, beveik kiekvieną naktį miegame koridoriuose, tualetuose ar požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse. Kiekvieną kartą tikimės, kad dronas ar raketa nesusprogdins mūsų namų. Ryte, dažnai neišsimiegoję, atsikeliame ir gyvename taip, tarsi tai būtų normalu: vedame vaikus į mokyklą, dalyvaujame darbo susitikimuose, tęsiame kasdienius darbus.
Savo butus šildome dėdami plytas ant dujinių viryklių, rengiamės šiltai, o kambariuose kartais netgi statome palapines, – mažą erdvę lengviau apšildyti. Prisitaikome prie elektros tiekimo sutrikimų. Stengiamės kuo daugiau juoktis – tai padeda neišprotėti.
O dar mes daug dirbame. Pranešame naujienas, pasakojame istorijas, fotografuojame fronto linijose arba karo paliestuose miestuose. Taip ir laikomės...
Kaip kare susiduria objektyvumas ir moralė? Ar būna akimirkų, kai sąmoningai pasirenkate tylą vietoj publikacijos?
Karas verčia redakcijas pasverti, kaip tam tikra informacija kenkia nacionaliniams interesams, tačiau savęs necenzūruojame. Mūsų kolegų tyrimai vis dar atskleidžia korupciją ir problemas, kylančias kariuomenėje.
„The Ukrainians Media“, kurios viena steigėjų esu ir aš pati, yra nepriklausomos žiniasklaidos bendrovė. Daugiausia dėmesio mes skiriame žmonių istorijoms, remdamiesi žmonių patirtimis, fiksuojame karo įvykius. Taigi, moralinės dilemos – publikuoti, o gal ne, kyla retai. Vienintelis dalykas, kurio niekada neskelbiame, yra informacija, galinti kelti pavojų mūsų herojų saugumui. Tokių situacijų pasitaiko, ypač tada, kai mūsų pasakojimuose minimi žmonės arba jų šeimos nariai gyvena laikinai okupuotose teritorijose.
Kaip jums pavyksta išsaugoti informaciją, o kartu ir žurnalistus? Ką darote, kad emociškai nepalūžtumėte?
Visi mūsų žurnalistai yra išklausę pirmosios pagalbos kursus, jie taip pat išmokyti, kaip elgtis karo zonoje, – ruošėmės tam dar prieš prasidedant plataus masto invazijai. Jaučiantys poreikį kursus kartais pakartoja. Aš savo krepšyje, pavyzdžiui, visada nešiojuosi turniketą. Dirbantys netoli fronto linijos turi tinkamas apsaugos priemones, laikosi koordinavimo su kariuomene protokolų.
Jei kalbame apie emocinį atsparumą, jau minėjau humoro svarbą – jis tikrai padeda, o taip pat ir solidarumo jausmas. Mes visi išgyvename tą pačią situaciją, palaikome vieni kitus, rūpinamės kolegomis. Jei reikia atsigauti, visada galima pasiimti papildomų laisvų dienų, skatiname kolegas atostogauti ir ilsėtis, kiek įmanoma. Einame į kiną, rengiame nedidelius vakarėlius, vaikštome gamtoje – trumpai tariant, stengiamės gyventi normalų gyvenimą nenormaliomis aplinkybėmis.
Ar pasaulis vis dar klausosi Ukrainos istorijų, ar dėmesys jau blėsta? Ką darote, kad taip neatsitiktų?
Kad ir kaip gaila būtų, pasaulis greitai pavargo nuo Ukrainos karo, tačiau mums gyvybiškai svarbu, kad žmonės jo nepamirštų. Todėl daugiausia dėmesio skiriame jų istorijoms, kad karas netaptų tik statistika, kad jis turėtų vardus ir veidus.
Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į mūsų sunkumus, bet ir į mūsų stiprybę bei atsparumą. Tik pagalvokite: tokia didžiulė šalis kaip Rusija ketverius metus nesugebėjo pasiekti reikšmingos pažangos fronto linijoje, o ką jau kalbėti apie Ukrainos užkariavimą! Tuo pat metu neįtikėtini Ukrainos žmonės sugeba nuveikti stulbinančius darbus.
Pavyzdžiui, Ukrainos geležinkelių sistema – valstybinė įmonė, kurioje dirba beveik 180 tūkstančiai darbuotojų – nuo konduktorių iki traukinio mašinistų ir bėgių priežiūros specialistų. Savo darbu jie rodo pasauliui, kad geležinkelis gali išlaikyti visą šalį. Tai aprašiau savo knygoje „Traukinys atvyksta laiku“ (The Train Arrives on Time). Norėčiau, kad Ukrainą žmonės pažintų iš tokių pavyzdžių.
Ar turite laiko knygoms? Jei taip, ką skaitote? Kas įkvepia?
Plataus masto invazijos pradžioje, kaip ir daugelis mano pažįstamų, negalėjau prisiversti skaityti knygų. Metams bėgant tai pasikeitė. Skaitau daug reportažų ir negrožinės literatūros, bet skiriu laiko ir ukrainiečių klasikams – kūriniams, kuriuos su daugeliu draugų atrandu iš naujo.
Netrukus pasimatysime Vilniaus knygų mugėje. Ką jums reiškia gyvi susitikimai su skaitytojais?
Lietuvos skaitytojai bus vieni pirmųjų, kurie galės susipažinti su mano knyga apie Ukrainos geležinkelius. Man tai ypač jaudinanti akimirka – išgirsti atsiliepimus ir sužinoti, ar drąsių Ukrainos geležinkelininkų istorijos sukelia atgarsį, įkvepia tikėjimą, kad mums kartu pavyks atsilaikyti, ir įneša šiek tiek šviesos šiais tamsiais laikais.
Vadinasi, galime turėti vilties?
Karo meto iššūkiai tapo kasdienybe arba bent jau mes juos stengiamės taip traktuoti. Tačiau akivaizdu, kad gyventi apšaudomoje teritorijoje, kai nutrūksta vandens, šildymo ir elektros tiekimas, nuolat susidurti su nežinomybe nėra normalu. Nieko keista, kad daugelis mano draugų Kyjive vartoja gydytojo paskirtus antidepresantus – mūsų smegenys paprasčiausiai nėra pritaikytos tokiam ilgalaikiam stresui.
Norėčiau pasakyti, kad tikiuosi greitos karo pabaigos, bet šiuo metu netikiu, kad tai įmanoma. Manau, mūsų dar laukia ilga kova.
