Garsi amerikiečių traumų terapijos specialistė Deb Dana knygoje „Rami nervų sistema. Kaip susikalbėti su savo kūnu“ kviečia išmokti suprasti savo nervų sistemą ir pradėti su ja bendradarbiauti. Remdamasi klajoklio nervo teorija, autorė siūlo veiksmingus ir lengvai praktiškai pritaikomus būdus, kurie padeda lanksčiau reaguoti į kasdienius ir netikėtus gyvenimo iššūkius. D. Dana sudėtingus neurologijos ir neurobiologijos procesus paaiškina paprastai ir aiškiai – taip, kad jie būtų suprantami ne tik specialistams, bet ir kiekvienam skaitytojui.
Elgesio biologija
Autorė kviečia į žmogaus elgesį, emocijas bei santykius pažvelgti per autonominės (vegetacinės) nervų sistemos prizmę. Ši sistema – tai nematomas mūsų kūno dirigentas, reguliuojantis gyvybiškai svarbius procesus: nuo kvėpavimo ir širdies ritmo iki virškinimo bei energijos apykaitos. Būtent ši sistema pirmoji sureaguoja į aplinką, dar prieš mums sąmoningai suvokiant situaciją ar įvardijant ją žodžiais.
Daugelis mūsų reakcijų, tokių kaip, pavyzdžiui, impulsas kovoti, bėgti, sustingti, ar, priešingai, noras kurti ryšį – nėra tiesiog charakterio bruožas, valios pastanga ar sąmoningas pasirinkimas. Tai biologinis nervų sistemos atsakas į aplinkos siunčiamus saugumo ar pavojaus signalus.
Autonominė nervų sistema nevertina situacijų gėrio ar blogio kategorijomis – ji tiesiog veikia tam, kad užtikrintų mūsų išlikimą. Tai reiškia, kad mūsų sprendimai, žodžiai ir net moraliniai vertinimai dažnai gimsta jau po to, kai kūnas pasirinko kryptį. Šis požiūris keičia ne tik savęs suvokimą, bet ir santykį su kitais žmonėmis – vaikais, partneriais, kolegomis. Juk vaikas „neklauso“ ne dėl prasto auklėjimo ar blogos valios, o dėl nebrandžios savireguliacijos. Panašiai ir suaugęs žmogus: jis atsitraukia ne todėl, kad jam nerūpi, o todėl, kad jo nervų sistema tuo metu tiesiog nepajėgia palaikyti saugaus ryšio.
Suvokimas, kaip veikia mūsų nervų sistema, atveria duris didesnei empatijai, kantrybei ir sveikesniems santykiams.
Atsidusk ir persikrauk
Klajoklio nervo teorija (angl. Polyvagal Theory) iš esmės keičia požiūrį į žmogaus elgseną: ji atskleidžia, kad esame sukurti ryšiui. Mūsų nervų sistema nėra tik biologinis tinklas – tai socialinė struktūra, kuri pusiausvyrą pasiekia per saugų santykį su kitais žmonėmis.
Remdamasi šia teorija, D. Dana pabrėžia, kad saugumo jausmas nėra tik abstrakti emocija ar loginis, racionalus sprendimas. Tai – fiziologinė būsena, kurią galima išmokti atpažinti, stiprinti ir kryptingai ugdyti. Siekdama padėti praktiškai pritaikyti šias žinias, autorė moko susidaryti nervų sistemos „žemėlapius“, leidžiančius geriau suprasti savo būseną.
Kiekviename skyriuje skaitytojas ras vadinamuosius „Tyrinėjimus“ – pratimus, kurie padeda teoriją paversti asmenine patirtimi. Autorė kviečia stebėti kūno pojūčius, reakcijas, mintis, fiksuoti atradimus žodžiais, piešiniais ir simboliais ar kitaip eksperimentuoti, ieškant būdų, kurie padeda jaustis geriau.
D. Dana pabrėžia, kad nervų sistema formuojasi pamažu, per nuolat kartojamus veiksmus. Todėl knygoje daug dėmesio skiriama kasdienėms praktikoms: kvėpavimui, sąmoningam dūsavimui, mėgavimosi akimirkoms, dėkingumui, atjautai sau ir kitiems. Šios patirtys suteikia ne tik trumpalaikį palengvėjimą, bet ilgainiui keičia visą nervų sistemos veikimą, stiprina jos atsparumą ir gerina savijautą: net, rodos, menkas atodūsis gali akimirksniu perkrauti nervų sistemą ir grąžinti į ryšį su savimi.
Inkaras neramioje kasdienybėje
Svarbi knygos metafora – inkaras – padeda suprasti, kaip galima išlikti stabiliems nuolat kintančiomis sąlygomis.
Tvirtai laivą laikantis inkaras suteikia stabilumo net ir audringoje jūroje, o lynas suteikia pakankamai laisvės judėti.
Lygiai taip pat saugumo būsena leidžia mums lengviau judėti per gyvenimo vandenyną ir nebijoti, kad vėjas ar audros nuneš mus nežinom kryptimi. Kai jaučiamės saugūs, galime būti smalsūs, megzti ryšius su kitais, priimti sprendimus ir susidurti su iššūkiais. Saugumas tampa atspirties tašku, leidžiančiu ne tik išgyventi, bet ir gyventi pilnavertiškai.
Autorė pabrėžia, kad net ir tada, kai šį „inkarą“ dėl įvairių priežasčių prarandame – užklupus stresui, nerimui ar krizei – jis nedingsta visam laikui. Mes visada galime jį vėl nuleisti: prisimindami tai, ką jau žinome apie save, ir grįždami prie paprastų, patikrintų praktikų, kurios padeda nervų sistemai susigrąžinti pusiausvyrą ir patirti saugumo būseną.
„Rami nervų sistema. Kaip susikalbėti su savo kūnu“ – knyga, skirta visiems, kurie jaučia nuolatinę įtampą, nori geriau suprasti save, savo reakcijas ir santykius; ieško moksliškai pagrįstų bei praktiškų būdų gyventi ramesnį, pilnavertiškesnį gyvenimą. Tai kvietimas nustoti kovoti su savimi ir pradėti bendradarbiauti su savo nervų sistema.
Keli fragmentai iš knygos „Rami nervų sistema“:
Tarpusavio ryšio trūkumas turi pasekmių sveikatai ir sukelia kasdienę kančią. Tyrimai apie ryšio su kitais stokos pasekmes rodo, kad, kai jaučiamės vieniši, kyla didesnė fizinių ligų ir psichologinių sutrikimų rizika. Sutrinka mūsų imuninės sistemos veikla, didėja uždegimų lygis, vėžio, širdies ligų ir cukrinio diabeto rizika. Mes kenčiame nuo nuolatinio nerimo ar depresijos, o su amžiumi ši rizika tik didėja. Įdomu tai, kad tyrimai rodo, jog riziką kelia ne pats vienatvės faktas, o savo vienišumo suvokimas. Mes galime būti apsupti žmonių ir jausti ryšį arba būti apsupti žmonių ir jaustis labai vieniši.
***
Kai pamatome, kad istorijos ir veiksmai yra pagrįsti žmogaus biologija, suprantame, kad tai, ką vadiname motyvacija, yra tiesiog autonominės nervų sistemos lygmenyje glūdintis noras išgyventi. Suvokus, kad nors draugas ką tik nustojo mūsų klausytis, jis vis tiek nori išlaikyti ryšį, tačiau jo biologija neleidžia jam šiuo metu jūsų girdėti, šios situacijos patirtis bus visiškai kitokia. Arba kai vaikas jūsų nesiklauso, suprantate, kad taip yra ne todėl, kad jis neklusnus, o todėl, kad jam dar nevisiškai paklūsta savireguliacija. Kai nepamirštame pažvelgti ne tik į elgesį, bet ir į būseną, mums lengviau išlikti įsitvirtinusiems reguliacijoje, nereaguoti paklūstant savisaugos modeliui ir ištiesti ranką, kad pasiūlytume kurti ryšį. Mes linkę klijuoti žmonėms įvairias etiketes. Sakome, kad tas ar kitas niekuo nesirūpina, nesistengia, nenori keistis, yra tingus, neatsakingas, visada piktas arba nepatikimas. Kas būtų, jei, užuot klijavę šias etiketes, galvotume apie žmones kaip apie asmenis, kurių reguliacija sutrikusi?
***
Dar vienas būdas naudoti kvėpavimą kaip nervų sistemos formavimo praktiką – atsidusti. Dūsavimas yra natūralus būdas palaikyti plaučių sveikatą. Kiekvieną valandą daugybę kartų spontaniškai atsidūstame, giliau įkvėpdami, kad pripildytume milijonus oro maišelių plaučiuose, ir giliai iškvepiame. Dūsavimą galima pavadinti mūsų sistemos perkrovimu, nes įrodyta, kad ilgas ir garsus iškvėpimas, būdingas atsidusimui, tiesiogiai veikia ne tik fiziologiją, bet ir mintis. Nors spontaniškas dūsavimas veikia fone ir padeda reguliuoti situaciją, galime naudoti sąmoningą atsidusimą kaip būdą ištrūkti iš tuo metu apėmusios būsenos ir akimirksniu perkrauti savo nervų sistemą, taip pat pagilinti reguliacijos ir ryšio su kitais žmonėmis patirtį.
***
Kaip nervų sistema formuojasi mažais žingsneliais, kurie vis iš naujo kartojami, taip kaupiasi ir trumpi pasigėrėjimo momentai, ateityje nulemiantys gerą savijautą. Pasigėrėjimo akimirkos iš tiesų yra autonominę nervų sistemą formuojanti patirtis. Išsikelkite tikslą kiekvieną dieną kuo nors pasigėrėti. Neseniai užsirašiau tokį tikslą: „Kiekvieną rytą atsikėlusi išeisiu į lauką ir danguje surasiu Didžiuosius Grįžulo Ratus.“ Jūs taip pat užsirašykite tikslą, padėsiantį kasdienybėje ieškoti pasigėrėjimo akimirkų, kurių iš tikrųjų pilna visur aplink jus.
***
Dėkingumą galima suprasti kaip padėką už tai, ką vertiname ir kas mums atrodo reikšminga. Tai iš tiesų padėkos patirtis. Dėkingumas yra tiek mūsų patiriamas jausmas, tiek veiksmas, kurį atliekame. Kaip ir pasigėrėjimas, dėkingumas susijęs su ventraline klajoklio nervo sistema. Išgyvenant dėkingumo akimirką, fiziniu lygmeniu vyksta štai kas: pasikeičia mūsų širdies ritmas, sumažėja kraujospūdis, pagerėja imuninės sistemos veikla, sumažėja stresas, ilgiau ir giliau miegame. Psichologiniu lygmeniu: jaučiamės linksmesni, gyvesni, dosnesni, atjaučiantys ir labiau susiję su kitais. Patiriame didesnį pasitenkinimą gyvenimu ir rečiau perdegame.
***
Kai nesugebame atleisti, mūsų autonominė nervų sistema įsimena patirtį, suaktyvindama simpatinę išgyvenimo būseną. Prisiminimas vėl atgaivina patirtį ne tik mūsų mintyse, bet ir biologijos lygmeniu. Mums naudinga autonominė apsaugos būsena, kylanti iš atleidimo, o negebėjimas atleisti kenkia. Tiek gebėjimas atleisti, tiek atleidimo priėmimas yra susiję su nervų sistemos reguliacija. Atleidimas susijęs su mažesniu nerimu ir depresija bei geresniais širdies ir kraujagyslių ligų rodikliais. Kai užstringame negebėdami atleisti, nuolat prisimindami patirtą skriaudą ar galvodami apie mus nuskriaudusį asmenį, suaktyvėja mūsų simpatinė išgyvenimo būsena. Atleisdami įskaudinusiam žmogui, nutraukiame autonominę disreguliaciją, lydinčią negebėjimą atleisti.
