Dr. Smith išgarsėjo 2019 m., kai socialiniuose tinkluose pradėjo dalytis trumpais, informatyviais, mokslu grįstais vaizdo įrašais apie psichikos sveikatą. Jos kuriamas turinys greitai pasklido po pasaulį, o pirmoji knyga „Kodėl niekas man to nepasakė anksčiau?“ tapo pasauliniu bestseleriu.
Naujausioje knygoje „Padės, kai...“ dr. J. Smith atskleidžia, kaip tvarkytis su įvairiais psichologiniais iššūkiais ir nepalūžti sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Ji gilinasi į universalias patirtis, kurias išgyvena kone kiekvienas žmogus: nuo nuolatinės savikritikos ar vienišumo iki sudėtingų santykių, neišspręstų praeities skaudulių ar nerimo dėl ateities. Kiekvieną skyrių autorė pradeda laišku, nagrinėjančiu konkrečią situaciją, ir pateikia patarimus bei praktikas, skirtas jai spręsti. Šis formatas leidžia skaitytojui rasti būtent tą įžvalgą, kurios reikia čia ir dabar.
Tai nėra teorinis veikalas – tai praktiškas įrankių rinkinys, skirtas žmogui, kuriam šiuo metu sunku, skauda ar baisu. Pasak autorės, jos tikslas – padėti skaitytojui atrasti vidinę pusiausvyrą ir ugdyti gebėjimą susivokti net painiausiose gyvenimo aplinkybėse. „Esu tikra, kad kiekvienas, atsivertęs „Padės, kai...“ ras būtent tą patarimą, kurio reikia dabar. Tai knyga, kuri padeda naršyti per sudėtingas gyvenimo bangas ir įgyti vidinio tvirtumo“, – sako dr. Julie Smith.
Daugiau nei dešimtmetį klinikinėje praktikoje dirbanti autorė yra viena įtakingiausių psichikos sveikatos edukatorių socialiniuose tinkluose. Jos misija – demistifikuoti psichologiją ir padaryti profesionalias psichologines žinias prieinamas kiekvienam, o ne tik tiems, kurie lankosi terapeuto kabinete.
Atsiverskite šią knygą, jei jaučiate, kad:
• sunku būti savimi, nes esate vieniši, nesusikalbate su savo vidiniu kritiku ar stokojate drąsos
• sunku būti su kitais, nes nuolat lyginatės, bijote būti išduoti ar nesuprasti, o gal mylite be atsako
• liūdite dėl praeities, negalėdami išmesti iš galvos skausmingų prisiminimų ir atleisti sau ar artimiems žmonėms už padarytas klaidas
• nerimaujate dėl ateities, ieškodami savo kelio ar priversti priimti nelengvą sprendimą
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
PADĖS, KAI SUSIDURIATE SU PASYVIAI AGRESYVIAIS ŽMONĖMIS
Kaip atpažinti pasyviąją agresiją?
Pasyviąją agresiją ne visada lengva atpažinti, bet neįmanoma nepajusti jos poveikio. To ir siekiama. Lengvumą keičia įtampa, baimė ir sutrikimas – jūs nesuprantate, kas atsitiko. Iš pažiūros viskas gerai, bet staiga pajuntate pavojų.
Žmogus, kuris, rodos, linkėjo tik gero, nepastebimai ima kelti abejonių. Galbūt jo šypsenoje šmėsteli priešiškumas, nederantis su tuo, kaip jus veikia jo ištariami žodžiai.
O gal staiga pasijutote žaidžiantys ne toje pačioje komandoje. Tarp jūsų atsirado rezultatų švieslentė. Su jumis varžomasi žaidime, kuriame net neketinote dalyvauti. Jūs peržengėte kažkokią tam žmogui priimtiną ribą. Tarsi būtumėte įžengę pro stiklines duris, kurių nepastebėjote. Viskas buvo gerai, o staiga tapo blogai. Jam netiko nauja dinamika, ir jis impulsyviai spriegė pirmyn, kad atstatytų pusiausvyrą. Jis stengiasi susigrąžinti pranašumą, net nepripažindamas, kad buvo jį praradęs. Gal net apsimes auka, tarkime, sudribs patogiame fotelyje po ilgos darbo dienos, o jums teks spėlioti, kas nutiko. Jeigu jūs sutrinkate, jis iš karto pasijunta reikšmingesnis – ir kėlinys laimėtas.
Pasyviai agresyvus elgesys atpažįstamas, kai kas nors priešiškumą reiškia netiesiogiai, tarsi pridengdamas šydu. Jūsų dėmesiui keletas iškalbingų požymių:
· Dviprasmiškos pastabos.
· Sarkazmas.
· Pagyrimas su įžeidimo priemaiša.
· Sąmoningas pažado netesėjimas.
· Irzlumas, šaltumas ir abejingumas.
· Tarsi nepastebimas jūsų išstūmimas iš bendravimo rato.
· Apkalbos už nugaros ir bandymai priversti kitus suabejoti jūsų charakteriu.
· Žmogus sutinka ką nors padaryti, bet aiškiai rodo, kad neturi tam laiko arba jėgų arba kad bus sudėtinga.
Trumpi komentarai draugiško pokalbio metu, kurie veikia jūsų savivertę ir verčia abejoti savimi ir tuo, kaip į jus žiūri kiti. Jeigu bendraudami pastebėjote ką nors panašaus, greičiausiai pašnekovas šiais veiksmais dangsto pavydą, nepakantumą ar kitas nemalonias emocijas.
Draugystės pabaiga?
Keisdamiesi ir vystydamiesi mes visi vienaip ar kitaip griebiamės pasyviosios agresijos. Skirtumas tik toks, kad vieni žmonės laikui bėgant subręsta, o kiti ne. Silpnumo akimirką į dygius žodžius galime tiesiog numoti ranka. Bet nuolat pasikartojanti tokia elgesio maniera griauna sveiką ir visavertę draugystę arba draugiškus santykius. Pasyviai agresyvus bendravimo stilius ir aukos pozicija – įprastas elgesys tų, kurie linkę į užslėptą narcisizmą. Apibendrintai jų gyvenimo naratyvas skamba maždaug taip: „Mano gyvenimas sunkesnis nei tavo, todėl tu turi jaustis kaltas. Nieko manęs neprašyk, tik daryk tai, ko iš tavęs tikiuosi. Jeigu neklausysi, laikysiu tave agresoriumi.“ Tokios nerašytos taisyklės tikrai neskatina sveikų santykių.
Kodėl jie taip daro?
Svarbi proceso dalis – apgalvoti, kodėl kiti taip elgiasi. Sutrikimas ir nepasitikėjimas savimi, sukelti kažkieno pasyvosios agresijos, verčia jus kaltinti save, nors toks elgesys atspindi būtent agresoriaus požiūrį į aplinkinius.
Suprasti jokiu būdu nereiškia pateisinti. Tai jums padės atsiriboti ir suprasti, kad reikalas liečia juos, o ne jus.
Tiesą pasakius, priežastis, kodėl naudojame pasyviąją agresiją, yra ta, kad ji veikia. O įskaudintieji negali mums atsilyginti tuo pačiu. Niekas mūsų nemoko, kaip elgtis su problemiškais žmonėmis. Pasyvioji agresija galiausiai pakenkia abiem pusėms ir atima galimybę pasikalbėti, kad problema būtų išspręsta. Pasyviai agresyvus žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą kiekviena proga liedamas apmaudą, o kitam tenka švaistyti laiką ir energiją vaikštant apie jį pirštų galais.
Pasyvioji agresija dažnai randasi iš stiprių ir labai nemalonių emocijų, prie jų prisideda bejėgiškumo jausmas, kai nepajėgiama su jomis susidoroti išreiškiant tiesiai ir atvirai. Pavyzdžiui, jūs tarp draugų turite tam tikrą socialinį statusą. Galbūt daugiau uždirbate arba esate laikomi patraukliausiais ar populiariausiais. O paskui staiga kažkas pasikeičia, ir grupės dėmesio centre atsiduria kitas žmogus. Per kiekvieną susitikimą jūsų ego patiria smūgį. Atrodo, kad nauja kito žmogaus sėkmė atima tai, kas priklausė jums. Nepakenčiama matyti, kaip jis mėgaujasi dėmesiu, ir jūs giliai širdyje laukiate patogaus momento, kada galėsite dygia pastabėle nuleisti jį ant žemės. Žinoma, jūs niekada nesiryšite atvirai konfrontacijai. Pavydo pripažinimas – žeminantis, tad nelieka galimybės sąžiningam dialogui. Todėl jūs išliejate pavydą nepastebimai atsikovodami bent kelis taškus socialinių rezultatų švieslentėje. Suartėjate su kitais kompanijos nariais, vengdami, kiek įmanoma, to žmogaus, jeigu nors bent puse lūpų apie jį užsimena blogai, tuojau įpilate žibalo į ugnį. Panašiuose scenarijuose pasyvioji agresija atlieka didžiulį vaidmenį. Jeigu ji nukreipta į jus, svarbu matyti visą kontekstą ir atminti, kad už agresijos slypi nepasitikėjimas savimi. Tai jums padės neimti jos giliai į širdį ir laikyti to žmogaus elgesio bruožu, už kurį atsakingas jis.
Kaip reaguoti
Kaipgi susitvarkyti su pasyviąja agresija? Pirmas ir svarbiausias patarimas: nepraraskite savęs. Laikykitės savo nuostatų, nuomonės ir vertybių. Nenustebkite, jeigu apims stiprus noras pasiduoti, kad tik išvengtumėte nemalonių jausmų. Bet atminkite, kad įsitraukti į žaidimą – ne vienintelis būdas išspręsti problemą. Kartais nėra nei jėgų, nei galimybės išsisukti, kai tenka žaisti, kol atsiras galimybė ką nors pakeisti. Tačiau daugumoje kasdienių situacijų, kai įsipainiojate į žaidimą ir imate matuotis galiomis, neišvengiamai pralaimite. Pasirinkdami žaidimą, turite pasverti riziką ir galimą naudą. Vienas didžiausių pavojų – palaipsniui sužlugdyti savo asmenybę, pamirštant vertybes ir tai, kokie mes iš tikrųjų norime būti. Kartais verta kautis. Kitais kartais – tai tik laiko švaistymas.
Jeigu turite reikalų su slaptu narcizu, bet koks bandymas atkreipti dėmesį į jo elgesį sukels rimtą kivirčą, kils toks triukšmas (ir neatsiras jokio sprendimo), kad pasigailėsite išvis pabandę apsiginti. Arba jis apskritai numos ranka sakydamas: „Aš gi juokauju! Atsipalaiduok.“ Turint omeny, kad pasyviąją agresiją sukėlė tiesioginės konfrontacijos baimė, tai tikrai nepadės rasti sprendimo.
Pradėti sunkų pokalbį galėsite, jei laikysitės aiškaus metodo: nekaltinsite, kalbėsite tiesiai šviesiai, bet pagarbiai.
Vargu ar priversite pašnekovą atsiprašyti, užtat leisite suprasti, kaip jaučiatės ir kad pastebite jo nenuoširdų elgesį.
Taip švelniai parodysite, kad pastebėjote jo geluonį, bet jis jūsų nekliudė, ir savo reakcija nekurstote konflikto. Būkite atsargūs ir protingi.
Jeigu pašnekovas jūsų reakcijoje pastebės bent užuominą į aukos poziciją, jis iškart pasijus nugalėtoju, jūs tik paskatinsite jį ateityje nekeisti elgesio. Jūs suteikiate jam valdžią neigti savo pasyviai agresyvius kėslus arba tyčiotis iš jūsų reakcijos, ir pasijuntate kvailai.
Pasitraukti iš žaidimo ir stebėti iš šono, kaip kažkas vienas kovoja dėl valdžios – štai tikroji pergalė. Stebėkite ir darykite išvadas, kartoju: stebėkite ir darykite išvadas. Neįsitraukite į žaidimą ir neįsivaizduokite, kad galite juos išgelbėti nuo jų pačių nederamo elgesio pasekmių. Negalite. Pasitikėkite savimi, net jeigu kiti jumis abejoja.
Nepamirškite: jūs verti sėkmės ir laimės kaip ir kiti žmonės, ir nesvarbu, kad tai ką nors erzina. Net kai esame įskaudinti, mes turime didžiausią galią – neįsitraukti į smulkmeniškus žaidimus, kurie atitraukia mus nuo to, kas iš tikrųjų svarbu. Net ir artimuose santykiuose kartais reikia distancijos, kad nusiramintume. Skausmą ir pyktį dėl išdavystės nukreipkite sau, o ne skriaudikui naudinga linkme. Jūs gavote skausmingą, bet svarbią pamoką: šis žmogus nelinki jums gero arba bent jau nesugeba normaliai bendrauti. Nepamirškite šios pamokos. Verkšlenti arba skųstis – tai žingsnis atgal. Būkite tvirti, nekaitaliokite savo taisyklių, kad įtiktumėte kitiems.
