Interviu su Laima – apie neseniai pasirodžiusią audioknygą „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“, medikų perdegimą ir savo svajones.
Jūs pati įgarsinote savo knygą. Kodėl?
Net neabejojau, kad turiu pati įskaityti. Kodėl pasaką sekti, lopšinę mano vaikui dainuoti turėtų kažkas svetimas, o ne aš, tikra mama? Visų pirma, tai duoklė knygai. O jei gręšimės veidu į knygos klausytojus (keista nesakyti – skaitytojus), tai jei jau buvo leista man knygą pasakoti sava kalba ir savu stiliumi ją skaitantiems, kodėl to paties neturėtų nusipelnyti ir jos klausantys?
Kaip sekėsi?
Tai nebuvo paprasta. Kai susitikimuose ar paskaitose išsakau savo mintis, jos teka natūraliu srautu, netrikdomos popierėlio, skaidrių, neišmoktos atmintinai, gyvos, kokias tuo metu savo galvoje randu. Nors jų srautas kaskart vis šiek tiek kitoks, net jei tema ta pati. Tai lemia mano nuotaika, klausytojai, vieta – paveikti gali bet kas. O įgarsinimas tave apriboja, tu negali galvoti, turi tratėti kaip automatas, kol ištratėsi visą apkabą. Atsikvepi, tada kita apkaba, ir taip iki paskutinio puslapio, paskutinio taško. Žodžiai tarsi kokie šoviniai, kuriuos turi išnaudoti visus ir dar nekaitoma tvarka.
Arti trijų dešimtmečių dirbote sveikatos sistemoje, kol buvote priversta stabtelėti. Perdegimas. Apie šią problemą pradėta kalbėti visiškai neseniai.
Mane iš darbo rinkos išspyrė ne perdegimas, bent jau taip pradžioje maniau. Nes visgi pirminė priežastis buvo trauma darbe. Bet bėgant laikui, regos laukui išsiplėtus, supratau, kad trauma tebuvo pasekmė, mano organizmo pagalba iššokti iš vežimo, jau pametusio vieną ratą. Supratau, kad lėtinis perdegimas mano organizme buvo užpildęs itin atokias, retai revizuojamas kertes. O jei kartais kur ir kyšteldavo savo pilką kuodą, įvairių baimių, abejonių ir kitų prastų patarėjų buvo sukišamas atgal. Norint pamatyti tikrą didelio paveikslo vaizdą, reikia nuo jo gerokai atsitraukti.
Mano atveju atsitraukimas buvo laiku, ir tai suveikė puikiai.
Turbūt retas medikas nesusidūrė su perdegimu darbe. Vien jau nuo darbo pobūdžio ir neišvengiamai per didelių krūvių. Taip, tai ne tešlą minkyt ir pyragus kept ar ramiai prie kompo atsisėdus interjerus projektuoti (nesumenkinant jokio darbo). Mediko profesija itin dažnai su savimi neša daug streso, įtampos, sugeneruoja baimės (jeigu spėji išsigąst), reikalauja greitos reakcijos, o monotoniško pobūdžio slaugos vietos bukina, alina, tiktai kitaip. Bet atsigavimo, savęs susirinkimo už tai nepriklauso jokio. Tik kiek ilgesnės atostogos. Būtų mano valia, jei ne visiems, tai bent jau itin „karštuose taškuose“ plušantiems medikams skirčiau sanatorinį sveikatinimąsi nors porą kartų per metus ir bent jau po savaitę, būtinai ne atostogų metu. Graži svajonė, tiesa? O apie liūdną realybę ir tai, ko čia neaprašiau, rasit mano knygoje „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“.
Knygoje daug pasakojate apie problemas, su kuriomis slaugytojos susiduria kiekvieną dieną. Ir apmaudžiai konstatuojate: žmonės laidotuvėms negaili pinigų, tačiau taupo, kai kalba pasisuka apie slaugą...
Jau girdžiu: „Ir vėl ji skundžiasi, verkšlena, zyzia, oi, kaip tai nusibodo.“ Taip, gerbiamieji ponai ir ponios, ir vėl! Kas kam skauda, tas tą pučia. Užgydys (bent jau pastebimai apgydys), nustos sopėt, mesiu zyzti. Kas nors turi kalbėti apie problemas, ypač tas, kurios sumestos į kampą ir dar marškomis sandariai uždangstytos, o kodėl ne aš?
Nežinau, nuo kur velkasi ta slaugytojų nuvertinimo, negerbimo, menkinimo uodega. Ar dar nuo tada, kai slauga buvo gailestingųjų seserų vienuolių triūsas. Ar nuo sovietmečio, kai sesutė, seselė tebuvo kukli didžiai gerbiamo daktaro pomočnykė, rankos prailginimas (sėkmės atveju) arba išnaudojimo, pasinaudojimo, truktelėjimo per dantį (ir ne tik) objektas (mažiau sėkmingu atveju).
Nuo tų laikų padėtis kažkiek pasikeitė, pamažu keičiasi ir toliau, bet žodžių „greit“ ir „ženkliai“ tikrai nevartočiau. Piktžolėm laukas apeina labai spėriai, negailestingai nualindamas dirvą, o atkurti pirmykštį derlumą – darbų darbas.
Jei ką, tai iš Seimo koridorių kalbos, kad jokiu būdu negalima leisti slaugytojams užsiimti vien tik privačia praktika – nuo konsultavimo iki intervencinių procedūrų – kaip odontologams, šeimos ar kitiems gydytojams, nes įteisinus tokias galimybes, dalį ligoninių ir beveik visas senų žmonių slaugos įstaigas būtų galima iš karto uždaryt. Tiek atitinkamos institucijos, tiek visuomenė labai greit ir skausmingai sužinotų tikrą slaugytojo darbo svarbą, vertę ir kainą. Užsikurtų baisi velniava. Todėl ir tebesam viena iš mažumos užribio specialybių, kuriai galioja visai kitos taisyklės nei daugeliui.
Kaip tai pakeisti?
Neieškau keitėjų, stengiuosi pati net ir dabar, rašydama apie tai. Tikiuosi, kad mano knyga atlieka bent jau šiokį tokį šviečiamąjį, paakinantį darbą, o save į visišką kampą bebaigianti įsivaryti sistema pagaliau turės imtis rimtų permainų. Ne vograuti įvairiausius niekus kaip iki šiol, o pirmiausia tiesiog žmoniškai (ne vergiškai) pakelti algas žmonėms, kurie savanoriškai lipa į skęstančias ligonių valtis.
Ir nustokime mykti apie kažkokius kvailus pašaukimus, o už kiekvieną tinkamai atliktą darbą tinkamai ir atlyginkime. Kai slaugytojui dėl elementaraus išgyvenimo nereikės lakstyt per tris darbus, dirbti paromis, nuolat stokoti poilsio, taip rizikuojant savo sveikata ir artimųjų gerove, kai pagaliau iš savo darbo galės oriai gyventi, sumažės nekokybiškai dirbančiųjų ir padaugės norinčiųjų užsivilkti slaugytojo chalatą. Nes tai tiesiog apsimokės. Jei nesuvokiate slaugytojo darbo svarbos, tai arba esat durnas, arba dar nesusidūrėt su ligomis ir mirtimis.
Kodėl man tai svarbu, kodėl į tai veliuosi? Noriu sau daugiau egzistencinės prasmės ir apie save matyti man labiau patinkantį pasaulį, kokiame visiems gyventi būtų gerokai fainiau, nei yra dabar. Ir, matyt, logiška pradėti nuo tos srities, kurią gerai išmanau.
Dažnas tik susidūręs su artimojo slauga supranta nieko apie tai net nenumanantis...
Ne numanau, o žinau, kad žmonės apie esminius slaugos dalykus neturi žalio supratimo, net su tuo susidūrę kaktomuša. Nes tai, kas vyksta prie jūsų artimojo ar jūsų paties lovos, šalia jus aptarnaujančio gydytojo kabineto, tėra mažas lašas dideliame sveikatos sistemos vandenyne.
Taip, netgi labai reikalingas lengvai prieinamas ir gana primityviai (gerąja prasme) veikiantis informacijos teikimo ir gavimo darinys. Bėdos užkluptam interneto džiunglėse rasti reikiamas žinias stinga ir laiko, ir jėgų, neretai ir paties gebėjimo rasti. Net būdama slaugytoja sunkiai ir pati susigaudyčiau. Pirmą kartą su slauga susidūręs žmogus pusės svarbių klausimų net neužduoda, nes nežino, kiek tai svarbu, o ir šiaip daugelio dalykų nė neįtaria esant ar su laiku atsirasiant. Gydytojai, socialiniai darbuotojai, patys slaugytojai stokoja laiko, jėgų ir motyvacijos daryti tai, ko neprivalo ir už ką nebus atlyginta. Taip žmogus su savo bėda neretai lieka visai arba beveik vienas.
Už pinigus konsultuoju palyginti retai, nes už suteiktą paslaugą gauti atlygį iš pašaukimu slaugytojos darbą traktuojančio žmogaus man iki šiol kebloka. Nemalonu mušte išsimušinėt net ir tai, kas tau teisėtai priklauso. Mano konsultacija daug kam panaši į malonų pokalbį, netyčia sugeneravusį ir daug naudos bei nepanaši į dalyką, už kurį vertėtų susimokėt. Atrodo, iš neturėjimo ką veikti aš tik ir laukiu, su kuo paplepėt šiaip sau. O pakėlusi ragelį nė nepajuntu, kaip įsivažiuoju, viską detaliai išaiškinu ir į klausimus atsakau. Tada seka: „Aaačiū jums, ačiū, kaip jūs man padėjot, dabar man viskas aišku, dabar jau žinosiu...“ Ir?!.
Ir vėl grįžtu prie klausimo – kaip galima tai keisti? Viena idėjų: juk populiari tapo televizijos laida „Klauskite daktaro“, gal reikėtų ir „Klauskite slaugytojo“? Gal reikėtų laidos, kurioje be pagražinimų būtų rodoma nuoga reanimacijų, priėmimo, onkologijos, slaugos, kitų skyrių tikrovė. Kai žinotum, kas laukia, jei to ar ano gyvenime nepakeisi, gal būtų kur kas lengviau ryžtis. Visi esam girdėję kažką panašaus į: „Ir kodėl metei rūkyt šitiek metų prarūkęs?“ – „Daktarai uždraudė, sakė, mirsiu, jei nemesiu.“
Manau, būtų labai verta ir naudinga mūsų visuomenę vienokiu ar kitokiu būdu šviesti, edukuoti, aiškinti, rodyti, kas iš tikrųjų yra ta slauga, kaip atrodo kokybiška, o kaip ne, mokyti slaugos namuose, galų gale – savo artimojo lydėjimo į mirtį, jei jau kitų išeičių nebelikę.
Jau kurį laiką gyvenate svajone – norėtumėte Vilniuje įsteigti slaugos namus, į kuriuos galėtų persikelti vietos gyventojai. Kaip manote, tai realu?
Niekada neturėjau svajonės parašyti, o jau įkalbėti knygos, ir dar savo, – tai jau tikrai ne. Bet kažkodėl taip išėjo, lyg savaime pasidarė. Gal dėl to, kad tam nereikėjo turėti nei pinigų, nei verslininko gyslos, pakako noro ir gebėjimo istorijas pasakoti raštu bei tinkamai sukristi aplinkybėms. O va su svajonėmis man, reikia pripažinti, sekasi prastai. Gal dėl to, kad vartotojiškame, itin į materiją susikoncentravusiame pasaulyje net gražiausiai svajonei reikia pamato iš daug eurų (ar kitos valiutos), stogo – taip pat iš jų. O duris atidarius (svajonę įgyvendinus), per slenkstį būtinai turėtų pažirti monetos ir sklęsti kupiūros. O tai, deja, ne apie mano gebėjimus ir galimybes.
Jeigu tą sunkiasvorę pinigų problemą padėsim nuošaliau, tai labai labai labai norėčiau, kad kiekvienoje seniūnijoje pamažu atsirastų po nedidukus, kompaktiškus, lengvai sukontroliuojamus senelių namus. Tokias fainas, jaukias senjorijas, panašesnes ne į baisius mirties fabrikėlius, kokie mūsuose pasitaiko, deja, neretai, o į jaukias sanatorijas.
Jose gyventų vietiniai seneliai, nenutoldami nuo savo arealo, kuriame tebegyvena kaimynai, ošia tie patys medžiai, ta pati maksima už kampo. Senam žmogui labai svarbu nenutolti. Tai labai reikšminga saugumo jausmo dalis senatvėje.
Be to, lengvai rastume ir vietinių darbuotojų, kas taip pat būtų labai puiku. Tai būtų vieta seneliams, kurie neturi kas jais pasirūpintų arba turi, bet jais nesirūpina. Ir dėl tos priežasties jie papuola į pačias netinkamiausias gyvenimo pabaigai ir to paskutinio slenksčio peržengimui vietas. O tas slenkstis būna toks aukštas ir toks ledinis, kad šiaip taip per jį persiritusius šventam Petrui pirmiausia tenka atšildyti pučiant galingu fenu ir girdant karšta arbata.
Aš esu įsitikinusi, kad net jeigu žmogui gyvenimą nugyventi gavosi gerokai kreivai, mes, visuomenė, neturėtume jam už tai keršyti nei sąmoningai, nei netyčia. Deja, bedaliai seneliai niekam nerūpi, iš jų už mėnesio priežiūrą trijų tūkstančių nepaimsi, o su mažiau investicijos neatsipirks, o versle kitaip nedaroma. Buvau valdiškuose namuose, mėginau ieškoti galimybių. Išklausė abejingomis akimis, palingavo nuobodžiaujančiomis galvomis net keturios klausytojos. Pažadėjo visai gerą idėją perduoti aukščiau. Tuo ir baigėsi. Kalbėjausi ir su tarpininku, nusiteikusiu „padėti“. Bet labai greitai supratau, kad padėta būtų tiems, kas turi daug šlamančiųjų, vėl mano svajonei pro šalį. Lieku tikėti stebuklais. Nesutarta dėl puikaus posakio autorystės, teigiančio, kad visuomenė brandi tiek, kiek ji geba pasirūpinti silpniausiomis savo grandimis. Mano giliu įsitikinimu, paremtu pastarojo dešimtmečio stebėjimais, vieniši seneliai, jeigu ir sulaukia kažkokios paramos, tai ji dažniau dėl euriuko, pliusiuko nei dėl senuko. Labiau už viską norėčiau, kad tokia senjorija, galbūt pirmoji, atsirastų mano mylimuosiuose, gražiuosiuose Dvarčionyse. Mielai ten dirbčiau pasiniūniuodama ir laisvalaikiu seneliams garsiai skaityčiau knygas...
Apie brandžiai visuomenei pritinkančius senelių namus verta susimąstyti kiekvienam, ypač ką nors ženklaus toje temoje nuveikti galintiems. Gal būtent taip prasmės stokojąs kažkieno gyvenimas ją pagaliau įgytų. Svarbu ne tik ilgai ir laimingai gyventi, juk ne mažiau svarbu gražiai pasenti bei numirti ramiai ir oriai.
Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai (IŠTRAUKA)
Prausėjos
– O vandeniuką šaltą ar šiltą? – geltonu bliūdžiuku nešina klausia momento rūpesty paskendusi moteris.
– Aišku, kad šiltą.
– Ar šitokios prausimui tiks? – rodo paką pirktinių baltų šluosčių.
– Tiks, žinoma. Ar galiu šitas žirkles, kur žvakių dagčius karpėm, paimt?
– Žinoma. O kam žirklės?
– Marškinius perkirpsiu, kad lengviau būtų nuvilkt, – ir jau rėžiu nuo apačios iki pat apykaklės apkantavimo. Per visą žydrą gėlėtų marškinių priekį. – O jūs tuos, kur vilksim, irgi perkirpkit. Tik, aišku, ne per priekį, o išilgai nugaros, per pat vidurį. Apvilkusios tik dailiai po nugara šonus vieną ant kito užsiausim, ir tvarka.
– Aha, supratau, gerai.
– O gal iš tų sukarpytų marškinių šluostes?.. tokie minkšti, švelnūs, – nedraugiškai nužvelgiu sintetinių, baltų, nieko bendro su velione neturinčių šluosčių įpakavimą.
– Gerai... kodėl ne? – pritaria, man žirklėmis besitaikant į gėlėtų skivytų krūvutę.
– Dar reikės rankšluosčio. Sausai nušluostyti.
– Gal šitas tiks? – čiupinėja, tikrina, ar švelnus. – O gal šitas geresnis?
– Tinka bet kuris. Kurį paduosit, tuo ir šluostysim.
Iš įpročio į gelsvą dubenį įkišu alkūnę, patikrinu vandens šiltumą, tarsi pravėsęs kūnas galėtų jausti vandens temperatūrą.
– Rasele, ar tu veidą praust norėsi, ar man pradėt?
– Aš, aš! – pilnu rimties ir susikaupimo veidu krikštadukra palinksta prie mylimos Motinėlės burnos. Pagaliau nurimusios ir nebylios. Man gi atrodančios keistokai – lyg pro labai susikaupusią miną mėgintų išlįst valiūkiškos šypsenos kraščiukas.
Buvusi artistiška, moteriška, o ir biškutį poniška, atrodo, lyg džiaugtųsi ir didžiuotųsi tokiu dėmesingu aptupinėjimu. Švelniais, gėlėtais glostymais judam per cuplutį, baltą porcelianą primenantį kūnelį žemyn, iki pat smulkučių pėdų pirščiukų.
– Gal nagiukus reik pakirpti?
– Ne, nereikia. Dailūs, švarūs, tikrai neilgi. Močiutės šukų reiktų. Ant šono paguldžius, kol nugarą prausim, plaukus būtų patogu sušukuot.
– Tuoj atnešiu. O smakrelio daugiau nerišit? – mat prieš prausdamos nurišom raudonom gėlėm margintą ploną vilnonikę, senos senovės skarelę.
Ją pamačius prisiminiau, kad mano Mamelė ir Mamikė turėjo labai panašias, jei ne lygiai tokias pat. Tada daugelis moterų turėjo tokias plonutes, gelsvos vilnutės, erškėčiuotas ar rožėtas skareles. Smakro surišimui tokią naudoju jau antrą kartą.
– Ko gero, ne. Skarutė savo darbą jau atliko. Ir labai puikiai.
– Aha. Nu jūs tik pažiūrėkit, kokia mano seselė graži, kaip veidas gražiai atrodo.
Ne, ne tik mylinčiai seseriai gražus tas nutykęs, smulkutis, kažką labai mergaitiško, net vaikiško savy turįs velionės abrozdas. Visos linkčiojam ir pritariam. Ir ne tam, kad kažkodėl pritartume, o kad iš tikro taip yra.
Numirusi moteris tikrai smarkiai pagražėjo (taip nutinka neretai). Nes skausmas, nerimas ir kančia perstojo mainytis vietom ir pagaliau iš veido pasitraukė su visam. O be jų radosi daug jaukios ramybės ir šviesumo. Kurie, matyt, puikiai veikė ir mus – prausėjas.
Pagaliau jau nebereikėjo sukti galvų, ką čia dar padarius, kad bent kiek palengvinus užslinkusią vieną ar kitą sunkią valandą.
Jau buvo po viskam.
Ne tik mačiau, bet ir tarsi visu kūnu jaučiau visišką įtampos, baimės, nerimo, bejėgystės pasitraukimą. Ant mūsų visų nusileido sakrali ramybė ir atsipalaidavimas, turėjęs pavadinimą „Ačiū Dievui, pagaliau viskas baigėsi. Ir jai, ir mums. Pagaliau atėjo metas ramiai atsikvėpt“.
– Palaukit, nešluostykit, aš tuoj! Kaip tik atsiminiau... – kiek per spritniai pagal brandos paliestus metus velionės sesė neria į savo kambarį ir grįžta su prabangiai nėriniuotu, tiesiog nuotakišku rankšluosčiu. – Šituo, šituo šluostykim!
– O gal reikėjo tą seną lininį atnešt, gal negerai buvo tas rankšluostis?.. – viską pabaigus ir sėdus prie stalo su spanguolėm atmieštos sulos taurėmis, arbata, sausainiais ir prisiminimų rolkom, toptels Motinėlės krikštadukrai.
– Betgi juk sakėt, kad velionė mėgo puoštis, dabintis, apsiskrybėliuot, tai gal tas išdėvėtas linas būtų buvęs nelabai... Manau, ne veltui atnešėt tą prabangųjį, – jau kelintą kartą uoliai raminau moteris, ieškančias, dėl ko save apsikaltint.
Jos vis neatlyžo, vis gręžiojosi į šįrytį, į vakar vakarą ar dar kokį jau seniai ištirpusį momentą.
Savo žodžiu vis brėžiau ir brėžiau, vis ryškinau tą patį brūkšnį, už kurio į atgalią nei žengti, nei žvalgytis nereikia. Ten visada rastume jei ne klaidų, tai bent jau tariamų galimybių, kurias būk tai galėjom išnaudoti. Galimybių, kurios būk tai būtų kažką pakeitusios į gerą, geresnį.
Dažnai stebiu tokius kėslus. Dažnai moterys, sakytum, stengiasi pasijusti kaltos, atrodo, lyg kaltėje joms būtų kaži kaip tikriau. Bet aš su tuo niekada nesutinku. Šneku, suku ratais ir vis tiek, sunkiai ar lengvai, paskutinius mazgus sumezgu palei save.
Suprask, išvykusioji tikrai nesidžiaugtų žinodama, kad jos artimiausios, mylimiausios žūtbūtinai ieško savyje vietos kaltei. Ir vis primenu, kad jeigu ji ir jaučia kažką, tai tik meilę ir dėkingumą. Nes gausiai yra už ką.
– Myliu tave, Sesele, ar girdi, ką sakau? Myliu tave labai! Būsiu su tavim, nepaliksiu vienos, nebijok!.. – tik prieš porą dienų šaukė į apykurtę ligonės ausį, tankiai lūpom pakšnodama pavytusį, jau visai bebaigiančios pasiruošt svarbiajai kelionei sesers skruostą. Vyriausios sesers, pagrandukei atstojusios mirusią mamą.
– Ačiū tau už viską, ačiū tau, ačiū... – vos judindama neklusnias lūpas, po tris padėkos žodžius vienan daiktan rikiavo išvykstančioji.
Dėl visko kruopščiai atsiprašyta, viskas galutinai atleista, už viską širdingai padėkota.
Daug meilės pirštų pagalvėlių pasivaikščiojimais įterpta į pamažu marmuro margumą prisiimančią odą.
Daug geltono vaško karolių suverta ant prieškarių laikus menančios raitytos žvakidės kaklo.
Visiškai viskas atlikta.
Kiek mažai šiandienose namų, į kuriuos Mirtis galėtų įžengti oriai, būti pasitinkama su visa derama pagarba ir rimtimi. Kaip dažnai į jos glėbį žmonės savo išvykstantįjį tiesiog išstumia per durų plyšį ir skubiai užtrenkia duris. Tarsi Mirtis per klaidą galėtų prigriebti dar kažką papildomai. O juk ji dažnai daro labai gerus darbus, po kurių pagaliau visiems eina ramiai atsikvėpti.
Mirties Dulos ir kitos Palydėtojos
Perskaičiau viename portale straipsniuką apie Mirties Dulas ir po to, žinoma, iriuosi per dviejų šimtų komentarų marias. Man norisi verkt ir piktai griežt dantimis vienu metu. Didžioji dalis komentuotojų tame reikale mato tik cinišką biznį ir vargšų savo artimojo palydėtojų apiplėšimą iki paskutinio siūlo. Ir nesupranta, kad visiškai nieko nesupranta.
Kiekvienas razumo nepagadinęs pilietis maždaug įsivaizduoja, kokį atlygį gauna šių dienų lietuvės slaugytojų padėjėjos (buvusios slaugutės). Joms bene dažniausiai tenka ir žvakelę uždegt, ir švelniai darbus baigusias rankeles, žygius nužygiavusias kojeles surišti, gražiai smakrą prispausti paskutinei beemocei minai, ir į morgą nutransportuot. Žinoma, daug kur ir gana dažnai jos tai daro su slaugytojomis. Vis daugėja vietų, kur tai daro vienos pačios slaugytojos. Su visais savo bakalaurais, magistrais, licencijomis, žodžiu, metų metais sunkaus mokslo ir alinančio praktinio darbo, bet nakčiai liekančios be taip reikalingos pagalbos.
Tuoj verksim graudžiai mes, lietuviai, palaidi liežuviai. Europa sensta, su ja ir mes kartu. Ligotieji ir senieji gyvena vis ilgiau, taip jų daugėja. Manding, nereikės nei dešimties metų ir slaugos ligonines bei neblatnuosius ligoninių slaugos skyrius ištiks katastrofa, kuri jau prasidėjusi.
Trūksta darbuotojų. Ir kasdien trūks vis labiau. Ypač slaugytojų ir jų padėjėjų. Žvakeles degios rytais prie sustingusių kūnų, jeigu iš viso tada dar bus logiška degti. Nes jie jau kažkaip nukeliavo ir neapšviestu keleliu. Apgraibom, atsimušdami, klupdami. Nes slaugytoja tai viena ant ilgo, ilgo koridoriaus, kuriame daug, daug palatų durų, o už jų daug, daug senukų (bet nebūtinai) su lovų kojūgaliuose įsitaisiusiomis jų personalinėmis Mirtimis, kurios ne visada lauks ryto. O naujos dienos brėkšma užtiks atmerktas, bet jau nereginčias akis, paskutinėj keistoj padėty sustingusias rankas ir kojas, išėjimo kryptim liūdnai nusvirusį kūną.
O kiek dar naktį iškritusių iš lovų, gal net nusilaužusių ranką ar koją, kiek pasispraudusių tarp lovos grotų, kiek dar maksimaliai smardžiai apsidariusių, visu tuo dariniu dar ir lovas, sienas bei patalus išdekoravusių, kad į palatą įėjus vienu metu ir stebisi akys, ir graužia jas.
Ir kiek dar daug viso kito slaugytoja randa savo liūdnam budėjimo pabaigos rytmety. Visa tai kažkaip ji sutvarkys. Bet tik po to, kai gyviesiems suleis rytinius antibiotikus, kai suims rytinius kraujo tyrimus. Gyviesiems pirmumas, atleiskit, tiek laukę, ir dar palaukit, mirusieji.
Kai aš prisimenu savo darbą gerontologijos centre, mane nukrato šiurpas, panašus į nemenką elektros iškrovą kūne. Lenki durų klemką ir nežinai, kokie „malonumai“ ir „grožybės“ tavęs už tų durų laukia. O jų, kaip jau minėjau, daug. Ir iki aštuntos, kol ateis dieninė pamaina, turi viską suspėti. Neretai ant dviejų flygelių po tris aukštus tebūdavai viena slaugytoja ir pora (o sykiais tik viena) padėjėjų. Ligoninės reanimacijoje irgi ne geriau buvo. Ten tik „gerumai“ kitoki, bet ne mažiau „faini“ ir „džiugūs“.
Žmonės komentaruose piktinasi, kad mėginama prasukti dar vieną biznelį. Aš juos suprantu, o ypač tuos, kurie jau susidūrė su lietuviškosiomis laidojimo tradicijomis. Kur vidutinė viso proceso baigtinė suma sukasi apie keturis tūkstančius europinių. Ir be jokių pribambasų, vikrūtasų, sakyčiau, net gana kukliai. Kai vienos šviesaus atminimo pacientės dukra parodė sąskaitą, man atėmė kojas ir klestelėjau ant virtuvinikės taburetikės. Ji dar pridūrė, kad už gal šimto metrų kryžiaus nunešimą iki kapo duobei sąskaitoj mirgėjo bene 65 euriukų skaičiukai. Mat taip jau išpuolė, kad laidojo į seną šeimos kapą, esantį visai netoli kapinių vartų.
Tai va, bičiukui už medinio, lengvučio kryželio panešimą grynam ore atseikėta neskūpiai. O, kad būtų bent jau jam. Tai ne! Čia dėdėms su, ko gero, gana dailiais kostiumais ir nekiaurom kišenėm. Nes moka suktis šitie vijurkai. O jeigu visą naktį kokioj varganoj slaugos palatėlėj šalia lovos ant nepatogios, kietos kėdės įsitaisys Dula ir pašnibždom ratu suks poterį, padėdama ruoštis išeiviui, švelniai laikys jo ranką ir atėjus tai minutei uždegus grabnyčią švelniai palydės iki durų, iš už kurių nieks negrįžta? Ir tą ranką įspaus tiesiai į juodai pasirėdžiusios, malonios ponios delną, tai ką?
Tegu ji tai daro veltui ir gyvena pusbadžiu?! Nes nu juk čia linksmas, lengvas, psichologiškai komfortiškas darbas???!!! Kurį galėtų atlikti bet kuris praeivis?
O aš manau, kad jos honoraras turėtų būt gana solidus, nes, neskaitant savęs, kažin ar pažįstu tokį žmogų, kuris tai atliktų taip, kaip pridera, ir su sąlyginai nedideliu krūviu savo psichikai. Jei dar ta Dula švelniai numazgotų ir aprengtų išlydimąjį į paskutinį savo gyvenimo reisą? Sakot, irgi tegu veltui? Sakot, kad niekas geriau nepadarys už savuosius? Sakot, kad mirti tarp artimųjų, godojamam vaikų ir anūkų rankų geriausia?
O va čia man norisi labai storai iš „b“ raidės nusikeikt ir nusispjaut.
Per dvidešimt įdėmios stabos metų prisižiūrėjau daugiau nei pakankamai. Kai diedelis ar bobutė jau tegeba paimt tik kas antrą ar trečią savo kvėpavimo baigos natą, skubiai griebiamas telefonas ir kviečiama greitoji. Jei medikai nenori jau tik kūnu virstančio vos gyvuolio paimt ir mirgalkėm bei čaižiais signalais trikdydami ramų miesto miegą lakdint į priėmimą, artimieji nemenkai įdūksta. Arba stengiasi išeivį iškišt gražiuoju. Jeigu nepavyksta, tai jau su lavonu tikrai nesicackina. Maišo užtrauktukas užbraukiamas nedelsiant nei vienos nebūtinos minutės. Prieš tai, kaip kokių galutinai atitarnavusių „Humanos“ skurlių krūvą, maskatuojantį kūną sudrebia į tą maišą. Ir kratulingai nukrato laiptais.
„Jau geriau mirt vienai nei su kažkokia svetima boba“, – vograuja net kelios išminčiuvienės. O man dilgsi liežuvis joms to ir palinkėt, bet susilaikysiu. „A jau mirt kada teko, kad viską žinot, durnaropės?“ – tik noris paklaust.
Nieko baisiau už mirimą be gyvo žmogaus šalia, visai vienam vienužiui šitam pasauly tikrai nėr. Nebent mirt vienam dar ir dideliam skausme ir skurde. Baisu vien jau dėl to, kad žmonės klaikiai, paniškai bijo mirties. Dauguma. Tiek išeinantieji, tiek išlydintieji. Jau ką žinau, tą žinau.
Nepainiokit, gerbiamieji išminčiai, eilinio nuėjimo miegot su ėjimu mirt.
Ir dar. Įdomu, ar daug žmonių yra prausę vėstantį savo artimojo kūną. O tolimo, svetimo? Man teko. Net ir užsieniečio, vokiečio. Kas jo pačiutę bobulę nemenkai šokiravo ir, įtariu, sutaupė nemenką šūsnelę kupiūrėlių. Dabar suprantu, kodėl jos žvilgsnis buvo toks keistas. Senolė, matyt, tokių čiūdų savo Germanijoj per savo ilgą amželį nėr mačius. Kad diedulis kostiumuotų katafalkininkų laukia sau lovikėj išsiprausęs, susišukavęs ir pats kostiumuotas bei šlipsuotas kaip ir anie. Ne veltui lietuves patariama į paskutines žmonas imt. Tai ne tik kapus gerai prižiūrės, bet ir nukaršins daugiau mažiau padabniai. O gal net nupraus, aprengs ir karstan dailiai nuleis. Nors vargu bau tokių likę.
Taigi, kai interneto pezuliai peza pezenas, mane jama dantgriežys. Nu neturit žalio supratimo, ruktelkit rūras ir tylėkit. Bus ir jums, ir rūroms ramiau. Nuslaugė kokį pusmetį savo artimąjį, brėžtelėjo paskutinį degtuką virš paskutinės žvakės dagčio, iškvietė laidojimo rūmų pingvinus ir jau didvyrė, jau visus gali pamokyti.
Ne! Tikrai ne!
Pažįstu porą paties Dievo ranka žemėn nuleistų moterėlių, kurios nukaršino po pusę giminės. Ir marino, kai kuriuos ir prausė, ir, turiu įtarimų, anei vieno pikto žodelio per tuos dvidešimt karšintojos karjeros metų nepasakė, balso nepakėlė. Ir gausiai aptreplentos rūros grubiai nebrūžino, o vis švelniai, jautriai, sakytum sau.
Jos buvo Dūlomis visai giminei, kuri už tai gal net dorai nepadėkojo. O buvo už ką. Oi, kaip buvo.
„Dieve brangus, kokia pervargus jūs atrodot. Kodėl slaugot anytą, juk ji dukrą turi?“
„Nu kad, vaikeli, užsieniuos ji, darbus dirba, gyvenimą gyvena.“
„O tai gal bent jau pinigais paremia?“
„Kad nelabai to parėmimo reik. Dvi pensijos, šiaip taip užtenkam. Kad ne tie brangūs, nekompensuojami vaistai, tai ir su visam būtų pakenčiama. Gydytoja žadėjo slaugą išrūpint, tai žiemą jau ir labai taupyt nebereiks. Šildymo sezonu tai vargstam, senas namas, butas didelis, šildymas daug suryja, ale ką padarysi. Jau sauskelnių beveik pusę kompensuoja, ačiū ir už tai, palengvinimas nemenkas...“
Niekada rūpesčiais nesiskundė, nuopelnais nesigyrė, už bet kokią pagalbą žemai kloniojos ir širdingai dėkojo. Dėl ko man visada buvo nejauku. Nes aš joms turėjau dėkoti už pamokas, kokie turėtume, bet nesugebame būti.
