Ukrainietiškiems toli gražu neprilygstantys ispaniški pomidorai, senos meilės, asmeniniai karai šeimoje ir nuolatinė kaltė, kad pabėgai, kad negini tėvynės – per vienos šeimos istoriją romane skleidžiasi visas kariaujančios Ukrainos paveikslas. Jevhenijos Kuznecovos romanas „Kopėčios“ atskleidžia ne tik Ukrainos kasdienybę, bet ir pasakoja, kaip kiekvienas mūsų lipame savomis kopėčiomis – susidūrę su netikėtomis gyvenimo aplinkybėmis, priimame naują realybę ir judame tolyn.
Ką toji giminė primena
Nors Toliko giminę į krūvą suburia karo baisumai, daugelis skaitytojų šioje istorijoje atpažins save ir artimuosius. Dažasvydžiu Ispanijoje susižavėjęs dėdė, pomidorus kieme sodinančios mama ir teta ar šiek tiek infantilus ir atsiskyręs Tolikas – po vienu stogu susitinka ne tik begalinis siaubas, baimė, pyktis, bet ir sugyventi bandantys labai skirtingų charakterių žmonės.
Tarp giminaičių užverda savas karas, o Tolikas savuose namuose net neturi kur pasislėpti. Būtent tada jį ir išgelbsti kopėčios, kuriomis, vengdamas susidurti su namiškiais, jis laipioja tiesiai į savo kambarį. Kopėčios ne tik padeda pasislėpti nuo namų chaoso, bet ir atspindi vidinį Toliko kopimą – bandymą suprasti savo jausmus ir kasdienybę.
Kopėčios tapo labai svarbia metafora ir pačiai autorei. „Rašymas – tai mano „kopėčios“, mano būdas pabėgti nuo skausmo, baisios realybės, sąstingio ir apatijos, kurią dabar tikriausiai jaučiame visi“, – sako J. Kuznecova.
Laimė pažvelgti į dangų ir telefoną
– Žiūrėk, koks paukštis, – tarė Tolikas, smakru rodydamas į dangų.
– Kokia laimė nebijoti nieko, kas atskrenda dangumi, – pasakė Polina. – Taip keista, kad visai neseniai ir mes priklausėme prie tokių laimingų žmonių.
Nebijoti pažvelgti į dangų – apie tokį prarastą jausmą romane „Kopėčios“ kalbasi nuo karo į Ispaniją pasitraukę ukrainiečiai. Romano autorė pati puikiai žino, ką reiškia būti toli nuo namų, kai gimtinėje prasideda siaubas. Gimusi centrinėje Ukrainoje, ji mokėsi ir daktaro laipsnį apgynė Ispanijoje, kur ją ir pasiekė žinia apie karą.
Karui prasidėjus moteris sugrįžo į Ukrainą, tačiau puikiai prisimena pirmas dienas, kai į Ispaniją atvažiavusi mama, pamačiusi lėktuvus, apsiverkė. „Nebijoti pažiūrėti į telefoną – tai dar viena prabanga, kurią praradome. Tokia stipri baimė pamatyti blogas naujienas ir pažįstamas vietas“, – pasakoja rašytoja.
Išvykti ar pasilikti
Romaną „Kopėčios“ J. Kuznecova rašė tarp gimtųjų močiutės namų Ukrainoje ir Ispanijos, tad puikiai suprato pačius skirtingiausius ukrainiečių jausmus – nuo herojiško pasiryžimo gintis iki baimės ar savigraužos, kad paliko šalį. Lengvų sprendimų karo metu nebūna, tačiau rašytoja į šią situaciją žvelgia su humoru ir drįsta pasijuokti iš šeimos stereotipų, kurie ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis niekur nedingsta. J. Kuznecova pasakoja apie žmones, kurie tiesiog bando gyventi, mylėti ir išsaugoti tautinę savimonę baisių įvykių metu.
Išvyko ar liko – autorė pripažįsta, kad šiandien Ukrainoje tai itin sunki tema. Dažnai kitą žmogų ukrainiečiai apibūdina sakydami: jis išvyko arba jis nepaliko Kyjivo. „Manau, kad socialiniai tinklai panaikino šią prarają, juk šiandien, nepaisant tūkstančių kilometrų, galime būti toje pačioje informacinėje erdvėje ir pasirūpinti, kaip artimiesiems Ukrainoje išgyventi žiemą“, – pastebi J. Kuznecova.
„Pagrindiniai „Kopėčių“ skaitytojai – žmonės su abejone ar net kaltės jausmu, kad daro nepakankamai. Tokių žmonių labai daug. Daug kalbame apie didvyrius, žinoma, reikia apie juos kalbėti, bet „Kopėčios“ pasakoja apie paprastus žmones nepaprastose situacijose. Vienas vaikinas po knygos pristatymo Kyjive padėkojo už „Kopėčias“ sakydamas, kad perskaitęs suprato, jog turi teisę egzistuoti. Manau, tokius jausmus nešiosimės dešimtmečiais“, – sako „Kopėčių“ autorė.
Rašytoja, kuri nebijo juoktis
J. Kuznecova priklauso ukrainiečių kartai, augusiai nepriklausomoje šalyje ir jau spėjusiai pamatyti pasaulio. Šiandien jos knygos sulaukia daug dėmesio, bet moteris neapsiriboja tik rašymu. Ilgą laiką J. Kuznecova dirbo žiniasklaidos tyrimų srityje ir analizavo, kaip medijos pateikia jautrius konfliktus ir kaip užkirsti kelią dezinformacijai, tad puikiai žino, kokie karai verda informacinėje erdvėje. Iš daugybės tokių stebėjimų ir, žinoma, susierzinimo gimė mokslo populiarinimo knyga „Kalba – kardas“, kurioje J. Kuznecova sudėliodama konkrečius faktus pasakoja, kaip kalba tampa įrankiu prieš tautą. Ji parodo, kad ukrainiečiai rusiškai kalba toli gražu ne savo noru, kad tai ilgalaikis politikos rezultatas. Beje, apie tai J. Kuznecova rengė ir specialias transliacijas youtube kanale.
Jau perskaičiusieji „Kopėčias“ giria rašytojos humorą ir gebėjimą juoktis net sudėtingiausiose situacijose. J. Kuznecovai juokas – tai ir galimybė išsaugoti sveiką nuovoką, ir svarbus kūrybos įrankis. Pirma jos knyga buvo humoristinė kulinarinė studija „Gaminame su liūdesiu“, kurioje nevengdama ironijos rašytoja pasakoja apie Ukrainos virtuvės tradicijas ir su maistu susijusius, ne visada lengvai suprantamus įpročius. „Mūsų kultūroje labai stiprus demonstratyvus liūdesys, kuris veikia net virtuvėje. Kai giriate šeimininkę ir jos patiekalus, ji būtinai atsakys, kad kas nors nepavyko. Šeimininkė nori, kad ją pagirtų, bet kartu nemoka priimti gero žodžio. Mes, ukrainiečiai, apskritai nemokame priimti komplimentų – užuot padėkoję ir nusišypsoję, būtinai sumenkiname savo pasiekimus“, – pastebi J. Kuznecova.
Kad atsiminimai nevirstų supuvusiais obuoliais
Šiandien daugybė ukrainiečių knygų neišvengiamai kalba ta pačia tema. Tiesa, literatūros specialistai pastebi, kad dalis tokių tekstų manipuliuoja neužgijusiomis skaitytojų žaizdomis. Bet J. Kuznecovos „Kopėčios“ – vienas tų retų atvejų, kai rašytoja tobulai išlaiko pusiausvyrą tarp tragiškų įvykių ir paprastų kasdienių veikėjų patirčių. „Kopėčios“ nebando įbauginti ar šokiruoti skausmu, praradimais, bet su humoru ir empatija pasakoja apie kasdienybę karo fone ir labai asmeniškus išgyvenimus.
„Visiškai suprantu rašytojus, kurie pereina prie dokumentikos, nes, atrodo, kad grožinei literatūrai dabar ne laikas. Tačiau prisimenu prancūzų rašytojo Louis Ferdinando Céline mintį, kad neverta ilgai laikyti prisiminimų, nes jie virsta supuvusiais obuoliais, iš kurių laša tuštybė ir cinizmas. Būtent todėl jis ragino, jei tik yra šviežių atsiminimų, juos užrašyti iškart. Jautriausius išgyvenimus, jausmus ir santykius gali aprėpti tik grožinė literatūra, tad raginu kolegas: jei galite rašyti grožinę literatūrą, būtinai tą darykite“, – sako ką tik lietuviškai pasirodžiusio romano „Kopėčios“ autorė J. Kuznecova.
